Nuo gando iki „gyvo“ laikraščio
O viskas prasidėjo nuo gando. Apie vieną ketvirtakursį studentą, norintį Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI) leisti laikraštį. Kokį laikraštį, apie ką, už kokias lėšas – niekas apie tai nežinojo. Tačiau užteko šios mažos informacijos nuotrupos apie neįvardinto laikraščio idėją, kad būrelis entuziastingai nusiteikusių pačių pirmųjų korporacijos „RePublica“ juniorų jos įsitvertų ir nebepaleistų. Taip „RePublicai“ žengiant savo pirmuosius žingsnius, Instituto koridoriuose pradėjo sklandyti politikos mokslų studentų laikraščio dvasia…
Variklis – juniorų entuziazmas
Sklandė ji neįgaudama jokio materialaus pavidalo gana ilgai. Kažkur dingo paslaptingasis idėjos autorius „ketvirtakursis“, o ką tik įkurtos Korporacijos senjorai tuo metu didžiausią dėmesį privalėjo skirti „RePublicos“ pagrindų tvirtinimui, todėl neturėjo kada rimčiau pamąstyti apie laikraštį. Tačiau tuo metu, matyt paveikti laisve alsuojančio universiteto oro ir jaunatviško maksimalizmo, vietoje niekaip negalėjo nustygti kai kurie juniorai. Pasitaikius progai, jie vis kamantinėjo vyresniuosius apie minėtąjį laikraštį, kol galiausiai 2002 m. sausį pastarųjų kantrybė neatlaikė ir buvo ištarti lemtingi žodžiai. Jie skambėjo maždaug taip: mes padėsime, tačau iniciatyvą atiduodame į jūsų rankas – leiskite tą laikraštį, kad jau taip norite.
Vizijos ir formos paieškos
Nors ir kiek pabūgę staiga užgriuvusios atsakomybės, juniorai ėmėsi darbo. O pirmiausia, be abejo, reikėjo vizijos. Laikraščio koncepcija išsikristalizavo per pirmuosius iniciatyvinės grupės susitikimus. Visi sutarė, kad, priešingai nei daugelis kitų studentiškų laikraščių, kuriamas leidinys turėtų būti rimtas ir įdomus ne tik studijuojančiam jaunimui. Kitaip tariant, nutarta orientuotis ne į linksmas istorijas iš studentų gyvenimo, ne į TSPMI vidaus aktualijas, o į analitinio pobūdžio straipsnius, susijusius su politika bei politologija. Norėta, kad jis taptų savotiška tribūna mažai rašymo patirties, bet daug idėjų ir kūrybinės energijos turintiems jauniesiems politologams.
Tiesa, sprendimą dėl laikraščio formos (dėl objektyvių finansinių priežasčių) rasti sekėsi kiek sunkiau. Kadangi konkrečių piniginės paramos šaltinių nebuvo, svarstyti įvairūs variantai. TSPMI administracija pasiūlė straipsnius publikuoti internete, taip pat spausdinti kai kuriuos studentų darbus specialiame žurnalo „Politologija“ priede. Tačiau šie siūlymai buvo sutikti skeptiškai, nes prieštaravo pirminei būtent laikraščio, į kurį galėtų rašyti visi studentai, idėjai. O ja jau buvo spėję užsidegti daugelis iniciatyvinės grupės narių.
Pavadinimo istorija
Kai laikraščio kryptis buvo galutinai patvirtinta, prasidėjo kūrybinės kančios dėl straipsnių temų ir, be abejo, pavadinimo. Kaip dažnai nutinka, pastarąjį sugalvoti buvo itin sunku. Diskusijos vyko daugiau nei mėnesį, bet visiems pasiūlytiems vardams vis kažko trūkdavo: vieniems gilesnės prasmės, kitiems – skambesio ir t.t. Kiek kitaip susiklosčius aplinkybėms šiandien laikraštis galėjo vadintis šmaikščiai – „Tarptautiniai geriau…“, arba pretenzingai – „Horizontai“, o gal net juokingai – P.A.T.S. (šifruojasi „Politikos aktualijos ir tarptautiniai santykiai“).
Tačiau taip nenutiko. Ir galbūt tik todėl, kad vieno pokalbio dėl pavadinimo metu tuometinė juniorė Indrė Balčaitė spontaniškai paminėjo du žodžius: post scriptum. Reikia pripažinti, kad tai nebuvo vienas tų atvejų, kai visi iš karto supranta, jog tai ir bus naujojo laikraščio vardas. Tačiau kritikai nepateikė geresnių alternatyvų, o „Post Scriptum“ skambesys palaipsniui suaugo su laikraščio idėja ir dar iki išleidimo tapo neatsiejama jos dalimi. Be to, šiuose žodžiuose imta įžvelgti gilesnę prasmę, kurios neturėjo beveik nei vienas kitas variantas. Jie simbolizavo jaunų studentų norą prie politikos analizės palikti savo post scriptum – tartum prierašą po tuo, kas jau pasakyta solidžių politologų ar apžvalgininkų.
Pirmasis numeris: „Seimas“
Po ilgų apmąstymų pirmąjį laikraščio numerį buvo nuspręsta pašvęsti kone svarbiausiai Lietuvos politinei institucijai – Seimui. Viena vertus, tokia koncepcija pasirinkta dėl simbolinės reikšmės – juk būtent parlamentas yra tam tikras politikos centras, kuriame intensyviausiai verda politinis šalies gyvenimas. Antra vertus, tokia tema tikėtasi patraukti Seimo narių dėmesį ir galbūt sulaukti jų paramos jokių ilgalaikių finansavimo šaltinių neturinčio laikraščio leidybai.
Antrasis numeris: „NATO“
Antrojo „Post Scriptum“ numerio tema gimė natūraliai. Narystei Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje besiruošiančioje Lietuvoje reikėjo informacijos apie šią organizaciją. Be to, Korporacija organizavo Rytų ir Vidurio Europos jaunimo konferenciją, skirtą NATO, tad specialus „Post Scriptum“ numeris tapo šio projekto sudėtine dalimi.
Trečiasis numeris: „Europos Sąjunga“
Trečiasis „Post Scriptum“ numeris pasirodė kampanijos už stojimą į Europos Sąjungą įkarštyje. Jis buvo unikalus tuo, kad beveik visus numerio rengimo darbus atliko nauja energija trykštančių juniorų karta. Visą atsakomybę perduoti naujiems žmonėms buvo nuspręsta tikslingai – laikraščio įkūrėjai siekė, kad patirties įgytų nauji žmonės, kurie vėliau galėtų pakeisti senąją redakciją ir tęsti jos pradėtą darbą.
Sumanymas pasiteisino. Jaunieji korporantai su dideliu entuziazmu priėmė šią užduotį. Numerio redaktoriais tapę Ieva Jusionytė bei Jonas Žakaitis kartu su kitais juniorais parengė ne tik kokybišką, bet ir savo apimtimi iki tol didžiausią (12 puslapių) „Post Scriptum“.
Ketvirtasis numeris: „Politika ir kultūra“
Neretai galima išgirsti mintį, jog kai kuriems aktoriams vaidybos subtilybių neprošal būtų pasimokyti iš politikų. Ironiška. Tačiau, ilgiau pamąsčius, iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingas politikos ir kultūros tandemas iš tiesų nušvinta naujom spalvom. Dar visai neseniai politika diktavo kultūrai, ką ir kaip daryti. Šiandien gali susidaryti įspūdis, jog politika ne tik šoka pagal kultūros dūdelę, bet ir tampa į teatrą, kiną ar cirką vis labiau panašėjančia kultūros atšaka.
Tad ketvirtajame „Post Scriptum“ numeryje nuspręsta atskleisti savitus politikos ir kultūros sąlyčio taškus: rašyti ne tik apie tai, kiek politiška gali būti architektūra, bet ir apie religiją ir tarptautinius santykius, kultūrinio gyvenimo ypatumus Baltarusijoje, moterų emancipaciją Švedijos politinėje kultūroje ir kt. Be to, rengiant šį numerį buvo suorganizuota tarpdisciplininė diskusija apie meno ir politikos santykį, kurioje dalyvavo VU TSPMI politinės filosofijos profesorius A. Jokubaitis, dailininkas bei poetas dr. A. Andriuškevičius ir publicistas V. Savukynas.
Penktasis numeris: „10 metų Europoje“
2004 metų pavasaris Lietuvos istorijoje turbūt bus dažniausiai minimas dėl to, kad prisijungėme prie Europos Sąjungos (ES). Šį įvykį kaip nors įdomiai paminėti norėjo ir „Post Scriptum“. Užduotis ne iš paprastųjų, nes apie ES per pasirengimo narystei metus buvo kalbėta daug ir visais įmanomais aspektais. Be to, ir ankstesnis – trečiasis – „Post Scriptum“ numeris buvo paskirtas būtent Europos Bendrijai.
Tuomet kažkas iš laikraščio komandos prisiminė originalią lenkų dienraščio „Rzeczpospolita“ idėją. Referendumo dėl stojimo į ES dieną pasirodė futuristinis šio laikraščio numeris, kuris kaip visuomet pasakojo apie Lenkijos aktualijas bei įvykius, bet ne dabartyje, o po 10 metų. Šioje vizijoje kaimyninė šalis buvo nusprendusi neprisijungti prie ES ir „Rzeczpospolita“ vaizdžiai piešė, kuo toks pasirinkimas baigėsi valstybei ir jos gyventojams.
Panašią intelektualinę provokaciją nutarė parengti ir „Post Scriptum“. Tik, priešingai nei lenkai, sukurti ją pozityvią ir nuotaikingą. Taip gimė numeris tema „10 metų Europoje“, kuris kalbėjo apie ES narę Lietuvą 2014 m. gegužės 1-ąją. Be to, kad būtų įdomiau, paėmus į rankas šį numerį ne iš karto buvo galima suprasti jo koncepciją. Tai, jog straipsniai kalba ne apie realius įvykius, paaiškėdavo tik įdėmiau pavarčius „Post Scriptum“ puslapius. Todėl iš anksto idėjos nežinantis skaitytojas turėjo laiko gerokai nustebti, pavyzdžiui sužinojęs, kad Lietuvos futbolo rinktinė dalyvauja Europos čempionate arba kad ES bei JAV susijungė į vieningą ekonominę erdvę.
Šio „Post Scriptum“ numerio tikslas buvo įkvėpti optimizmo ir geros nuotaikos kartais pernelyg niurzgantiems dėl „prasto gyvenimo“ lietuviams ir kartu parodyti ilgalaikę prisijungimo prie ES reikšmę. Sprendžiant iš matytų skaitytojų reakcijų – tai puikiai pavyko.
Šeštasis numeris: „Studentų korporacijos“
Šio numerio pasirodymas buvo labai svarbus įvykis tiek paties laikraščio, tiek jį leidžiančios korporacijos „RePublica“ istorijoje. Lietuvoje labai trūksta informacijos apie studentų korporacijas ir korporatyvizmo fenomeną apskritai, todėl buvo tikimasi, kad šeštasis laikraščio numeris, kuriame būtų nagrinėjama korporacijų istorija, ištakos, simbolika, samprotaujama apie korporatyvizmo esmę ir reikšmę šiuolaikinėje visuomenėje, ženkliai prisidės užpildant šią spragą.
Rengiant ši numerį buvo suorganizuota diskusija apie Lietuvos studentų korporacijas, joje dalyvavo politologai ir svarbiausių Lietuvos studentų korporacijų atstovai. Diskusijos pagrindu buvo parašytas vienas esminių šio „Post Scriptum“ numerio straipsnių.
Septintasis numeris: „Karas“
Šiame numeryje buvo nagrinėjami tie karo aspektai bei su šiuo daugybę visuomeninio (socialinio, ekonominio, kultūrinio) gyvenimo sričių apimančiu reiškiniu susijusios interpretacijos, kurios beveik visuomet lieka užgožtos stereotipines karo sampratos. Buvo rašoma apie karo turizmą, teisingo karo teoriją, karą kaip prekę, senovines kariavimo strategijas šiuolaikiniame kontekste, karą muzikoje ir muziką kare, kosmoso karus, informacinį karą ir kt.
Apie karo istoriją ir transformaciją pasakojo Karo istorijos centro direktorius dr. Valdas Rakutis, į klausimą, kas visgi yra senovės lietuviai – plėšikai ar karžygiai – mėgino atsakyti istorikas prof. E. Gudavičius, o dr. Egdūnas Račius analizavo tai, ar islamas yra karinga religija.
Svarbu paminėti, jog šis, kaip ir visi vėlesni numeriai, buvo platinamas pagal naują platinimo koncepciją ir pasiekė ne tik visus Vilniaus universiteto fakultetus bei kitas sostinės aukštąsias mokyklas, bet ir kitų miestų universitetus, įvairias Vilniaus bibliotekas ir knygynus, keliolika mokyklų ir gimnazijų, įvairias valstybines institucijas bei visuomenines organizacijas.“
Aštuntasis numeris: „Ideologijos“
„Ideologija“, nepaisant sąvokos daugiareikšmiškumo, o neretai ir miglotumo, tiek politikoje, tiek politikos moksluose yra viena pamatinių kategorijų, todėl buvo tiesiog privalu bent vieną būsimųjų politologų leidžiamo laikraščio numerį skirti ideologijos fenomeno analizei. Aštuntajame „Post Scriptum“ apžvelgta ideologijos reiškinio raida bei įvairių ideologijų specifinės charakteristikos; mėginta atsakyti kiek iš tiesų ideologijos kontroliuoja žmones, o kiek žmonės kontroliuoja ideologijas; nagrinėti tokie reiškiniai kaip liberalizmas Japonijoje, technologinis žmogaus pavergimas, Amerikos ideologija, antiglobalizmas, feminizmas, patriotizmas, ideologija iš darvinistinės perspektyvos ir kt.
Specialiai surengtoje diskusijoje, kurios santrauką galima rasti šiame numeryje, dalyvavę politologai ir svarbiausių politinių jėgų atstovai analizavo politinių ideologijų vaidmenį Atgimimo laikotarpiu. O provokuojantį rašinį apie tai, kodėl gaila marksizmo nesėkmės, „Post Scriptum“ parašė prof. Alvydas Jokubaitis.
Devintasis numeris: „Politika ir gamta“
Pirminė devintojo numerio temos idėja gimė gana netikėtai – keliems redakcijos nariams su draugais sėdint prie bokalo alaus ir diskutuojant apie gyvenimo prasmę. Sunku būtų atsekti tikslius pokalbio vingius, tačiau kalba netikėtai pasisuko apie ką tik pasirodžiusį „Post Scriptum“ ir būsimus laikraščio numerius. Diskutuota ilgai ir karštai, tačiau atmintyje išliko tik vienintelė idėja – būtų įdomu rašyti apie tai, kaip drambliai panaudojami kare.
Vėlesniuose redakcijos susitikimuose ši idėja peraugo į platesnę straipsnio temą „Gamta kaip ginklas“, o ši atvėrė kelią ir viso numerio „Politika ir gamta“ koncepcijai atsirasti. Juk retai susimąstome apie tai, kokią svarbą tarptautiniams santykiams turi ne tik naftos, bet ir vandens faktorius; kokia yra geografinių veiksnių įtaka valstybių vystymosi raidai ir specifikai; ką iš tiesų reiškia beatodairiškas žmogaus kišimasis į natūralią gamtos tvarką ir nesugebėjimas išlaikyti technologinių procesų kontrolės; ar iš tiesų egzistuoja kaip absoliuti duotybė neretai pateikiama gamtos ir kultūros priešprieša, ar iš tikrųjų Žaliųjų partijų veiklos variklis yra gamtosaugos problemos. Šiuos bei daugybę kitų gamtos ir politikos sąryšio taškų ir nutarta analizuoti devintajame „Post Scriptum“ numeryje.
Dešimtasis numeris: „Civilizacijos“
Civilizacijos sąvoka jau kuris laikas šmėžavo korporantų galvose, kai galiausiai buvo nuspręsta apie ją prabilti garsiai. Kodėl žmogui neužtenka kultūros, kaip gimsta civilizacijos, kokie ryšiai tarp jų mezgasi ir ar įmanoma tikėtis kadanors priklausyti vienai pasaulinei civilizacijai? Šie ir kiti klausimai sukvietė korporantus ir akademinės bendruomenės narius į būsimo laikraščio diskusiją, kuri tapo atspirties tašku kitoms dešimtojo Post Scriptum numerio temoms.
Civilizacijose galima atrasti straipsnius, vertimus ir neįprastai daug interviu su tokiomis asmenybėmis kaip Leonidas Donskis, Egdūnas Račius, Arūnas Sverdiolas, Alvydas Noreika. Temos apima tradicines skirtis, tokias kaip Rytai-Vakarai, Pasaulis-Lietuva, miestas-periferija, tačiau tuo pat metu iškeliamos civilizacijų užuomazgų idėjos, raidos ypatybės bei nykimo trajektorijos. Yra atsižvelgiama į tautiškumo aspektus, apžvelgiamas literatūros pasaulis ir net pateikiama kūrybinės iniciatyvos vizija.
Numerio pristatymo proga Post Scriptum redakcija pateikė staigmeną ir pakvietė žmones patiems sukurti civilizacijas. Komandinė dvasia, sumišusi su varžybų azartu bei kompetetinga ir smagi komisija leido praktiškai apčiuopti kai kurias numeryje vystytas teorines įžvalgas ir parodė, kad civilizacija priklauso nuo kiekvieno iš mūsų.
Vienuoliktasis numeris: „Universitetas“
Viešojoj erdvėje pradėjusios sklisti kalbos apie švietimo reformą privertė suklusti ir Post Scriptum redakcijos narius. „Dabar, arba niekada“ – tarė jie ir pradėjo ruošti numerį „Universitetas“.
Tema, be abejonės, traukte įtraukė korporantus į darbą: kam universitetas gali rūpėti labiau, nei studentams. Taigi numeryje netrūksta kritinių idėjų, kuriamos universiteto kaip gamyklos, disciplinavimo ar net religinio aparato sąsajos. Šalia viešosios diskusijos diskursu tapusių universiteto finansavimo ir autonomijos temų galima atrasti maištingus istorinius pavyzdžius apie mokslą totalitarinėje sistemoje, būdus išlaikyti universiteto bendruomenės įtaką švietimui ir praktinius patarimus studentams, kaip išgyventi universitete. Dalis dėmesio yra skiriama ateities perspektyvoms, ieškant sektinų pavyzdžių užsienio valstybėse ar net literatūros kūriniuose, o jas vaikinuoja prof. Ainės Ramonaitės planas, kaip Lietuvai tapti pasaulio lydere, išsakytas paskaitoje Optimi professoris apdovanojimo proga.
Universiteto numeris atitiko lūkesčius ir kaip joks kitas numeris priartėjo prie pagrindinių savo skaitytojų – studentų. Pirmą kartą į laikraštį parašė legendinis Studentas Zigmas, kuris į situaciją pažvelgė ne akademiko, o paprasto politikos mokslų studento akimis. Be to, numerio pristatymas vyko Vilniaus Universiteto kiemelyje ir leido studentams išpildyti skirtingiausias universiteto vizijas, bent akimirkai žaidimo forma juos pavertęs tikraisiais universiteto šeimininkais.
Keturioliktasis numeris: „Mažumos ir subkultūros“
Keturioliktajame „Post Scriptum“ numeryje nagrinėjamos įvairios prieš sistemą ar nusistovėjusias normas veikiančios subkultūros, judėjimai, etninės mažumos, įvairios tapatybinės konstrukcijos, kurios pateikia alternatyvią pasaulio suvokimo viziją, interpretaciją, siekį keisti ir transformuoti pasaulį. Iš esmės pateikiama skirtis tarp „aš“ ir „jūs“ suvokimų, kurie savaime leidžia geriau suprasti vieniems kitus. Tačiau antrasis ne mažiau svarbus numerio aspektas – kapitalistinė, vartotojiška kultūra, kurioje šios maišto apraiškos ir turi reikštis. Iš esmės tai priešiška terpė, kuri arba neleidžia išlikti kitokiam, maišto objektus paversdama vartojimo objektais, arba skirtybes represuodama, iš viso neleisdama palaikyti kitokios, savitos pasaulio vizijos. Todėl numeris – tai duoklė įvairioms maišto formoms, kurios šiandieniniame pasaulyje nors ir sunkiai, tačiau nepaliauja „eiti prieš sistemą“.
Penkioliktasis numeris: „Miestas“
Penkioliktasis „Post Scriptum“ numeris skirtas miestui. Kalbama ne tik apie miestą, jo plėtrą ir reikšmę šiandieniniame pasaulyje, bet ir apie miesto planavimo kaip formuojančio miestiečių bendruomeniškumą ar, priešingai, skatinančio susikaldymą, poveikį. Čia iškyla numerio esminis tikslas – pažvelgti į miestą kaip į politinio veiksmo plačiąja prasme išdavą.
Šešioliktasis numeris: „Mokslas“
Šešioliktajame „Post Scriptum“ numeryje duoklė atiduodama Mokslui, kuris – dvilypis. Viena vertus, numeryje mokslas suvokiamas kaip inovatyvi, tobulėti skatinanti jėga, kurios plėtra turi būti skatinama. Kita vertus, parodoma, jog mokslas susiduria su įvairiais moraliniais ir etniniais klausimais, kuris, neturėdamas savikontrolės mechanizmo, galiausiai gali patvirtinti didžiausius ateities nuogąstavimus bei neįtikėčiausius distopijos variantus. Todėl kaip ir M. Horkheimerio bei T. Adorno knygoje „Apšvietos dialektika“, taip ir šiame laikraščio numeryje siekiama atskleisti to paties reiškinio pažangos ir atžangos ryšį ir atsakyti į klausimą, ar mokslas daugiau kurianti ar daugiau griaunanti jėga.
Septynioliktasis numeris: „Atgimimas“
Šis „Post Scriptum” numeris pasirodė minint dviejų dešimčių Lietuvos nepriklausomybės sukaktį, tad ir pasirinkta tema buvo simboliška, atspindinti to meto nuotaikas. Iškilus temos pasiūlymui, sprendimas dėl jos buvo priimtas be galo entuziastingai, mat visas institutas tuomet gyveno doc. dr. Ainės Ramonaitės vykdyto projekto ritmu, jo pagrindu ruošiamos knygos „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“ įkarščiu. Daugelis dėstytojų ir studentų dirbo ties šiuo projektu, atliko praktikas ar kitaip prisidėjo prie atliekamo tyrimo. Tad ir norinčiųjų rašyti atsirado išties nemažai.
Šis numeris – išskirtinai homogeniškas, atskleidžiantis bruzdančios visuomenės skerspjūvį. Iš arčiau pažvelgta į tokias antisovietines veiklas kaip kraštotyra ir ekologiniai žygiai, rašyta apie roką ir skambantį „Varpą”, asmeninį santykį su istorija ir Latvijos mikroautobusiuką. Labai svarbi šio numerio dalis – iliustracijos, savarankiškai bylojančios aptariamą laikmetį. Dar vienas numerio išskirtinumas – satyra, pristatanti nacionalistinio ekstremisto darbotvarkę ir tarsi įrėminanti vieną iš straipsnių, pasakojantį apie eiliuotą Sąjūdį. 2010-tiesiems einant į pabaigą, buvo pristatytas gyvas ir bruzdantis septinioliktasis „Post Scriptum” numeris, sugrąžinęs prisiminimus, judėjimus ir tautinį atgimimą, prasidėjusį dar iki Sąjūdžio mitingų.
Aštuonioliktasis numeris: „Sienos“
Mąstant apie aštuonioliktąjį „Post Scriptum“ numerį, svarstytos politikos ir religijos, politikos ir kūno bei kaiminystės temos. Iš pastarosios gimė „Sienos“, su kuriomis buvo grįžta prie to, ko daugelis jau buvo pasiilgę – tarptautinių santykių. Išskirtinis šio numerio bruožas – labai platus temų spektras, išplečiantis skaitytojo horizontus nuo Bitėnų iki Trilypio pasaulio, nuo Vilniaus iki pat Afrikos gilumos. Šis numeris savyje apjungia faktus, pasakojimus apie tolimus objektus ir apmąstymus apie griūnančias sienas bei paribius. Tai numeris, suteikiantis laisvę interpretacijai – sienoms įvariose erdvėse ir epochose, formalioms valstybių riboms ir pačių žmonių sienoms, jų atskiriantiems ir apjungiantiems aspektams.
Svarbu paminėti, jog ypač didelė dalis šio numerio straipsnių buvo perspausdinti kituose leidiniuose. Tai buvo ypatingai plataus akiračio numeris, išsiskyręs savo pažintine verte, apjungiantis daugelį žmonių, vietovių ir pasakojimų, bandantis kreipti žvilgsnį toliau nuo Europos viso pasaulio link.
21-asis numeris: „Politika ir ištekliai“
Svarstymai apie mūsų planetos išteklių ir politikos plačiąja prasme santykį „Post Scriptum“ redakcijoje prasidėjo nuo konceptualios diskusijos apie tai, kas turėtų eiti pirmiau: technologinis ir ekonominis vystymasis ar aplinkos bei planetos resursų tausojimas ir išsaugojimas? Tokio klausimo iškėlimas vėliau virto ne tik įvadiniu Ingos Česnulaitytės tekstu apie tvarią plėtrą – vidinės diskusijos tapo atspirties tašku ir kitoms numeryje plėtojamoms temoms. Tai – ir saugumo politika vandens trūkumo ar pertekliaus kontekste, ir Lietuvoje randamų išteklių įtaka mūsų valstybingumui, ir netgi žmogiškųjų išteklių semantikos bei jos reikšmės viešajai politikai aptarimas.
Žemės išteklių panaudojimas yra be galo aktuali ir jautri problema, apimanti tarptautinius santykius, ekonomiką, ekologiją, galų gale – kasdienius gyvenimo pasirinkimus, kiekvieno iš mūsų gyvenimo būdą (apie tai numeryje galima skaityti originaliame ir šmaikščiame Giedrės Razgutės straipsnyje). Tai tema, kelianti kompleksinius klausimus, susijusius su kolektyvinio veiksmo dilema, su strateginiu mąstymu, su mūsų sąžine ir sąmoningumu, tad visa tai aprėpti reikalavo nemažai intelektualinių pastangų tiek iš numerio autorių, tiek iš redakcijos pusės: nenuostabu, kad numeris buvo ruošiamas gana ilgai, gvildenant jame galinčius pasirodyti tekstus.
Būtent nemenkas redakcijos indėlis į numerio straipsnių ruošimą yra vienas išskirtiniausių šio numerio bruožų: jame gausu interviu ir autorinių redakcijos narių tekstų. Nedidele naujove tapo ir numeryje atsiradę autorių aprašymai. Vis tik, nepaisant ambicingosios „Lietuvos vizijos“, leidinyje pritrūko institucinio-programinio požiūrio – tai nusprendėme numerio aptarimo metu, kuriame dalyvavo doc. dr. Inga Vinogradnaitė. Ši pastaba, redakcija viliasi, bus naudinga ruošiant kitus numerius.
22-asis numeris: „Politika ir religija“
„Mes pagaliau tam pribrendome“, – taip, paskelbus apie laikraščio „Post Scriptum“ temą „Religija ir politika“, kalbėjo tiek tuometinė redakcija, tiek nemaža dalis Corp! RePublica bendruomenės. Ne vienam tai buvo ilgai lauktas šansas išbandyti savo plunksną jau seniai ramybės neduodančiais klausimais, ne vienas numerio autorius šią temą priėmė kaip itin sudėtingą, tačiau įdomų ir prasmingą iššūkį.
Galutinis rezultatas – idėjų ir puikiai rašančių autorių turtingas leidinys, nepabijojęs į nagrinėjamą problematiką pažvelgti iš esmės. Pastaroji skleidžiasi per dvejas ir neretai tarpusavyje susisiejančias gijas. Viena vertus, tekstai kalba apie tai, koks galėtų ir turėtų būti religijos santykis su modernia pasaulietine valstybe: ar religija gali suteikti politiniam gyvenimui moralinį turinį? Ir ar kyla pavojus neutralumo principo bent iš dalies atsisakiusiai valstybei susvetimėti su savo pačios piliečiais? Apie tai – Lauryno Peluričio, Donato Puslio (2013 m. Post Scriptum premijos laureato) tekstai, taip pat – Simo Čelutkos pokalbis su prof. Alvydu Jokubaičiu.
Kita vertus, labai svarbi yra skirtingų religinių bendruomenių sugyvenimo problema, neišvengiamai reikalaujanti politinio sprendimo. Būrys senų ir naujų autorių (Antanas Manstavičius, Žilvinas Švedkauskas, Indrė Balčaitė) tai aptarė pasitelkdami skirtingus įvairių kraštų, įvairių tikėjimų, įvairių politinių aplinkybių kontekstus.
Numeryje taip pat rasite prof. Vytauto Ališausko pokalbį su italų mąstytoju Gianni Vattimo – turbūt didžiausia tarptautine akademine žvaigžde, kada nors davusia interviu specialiai leidiniui „Post Scriptum“. Šalia – ir įsimenančio pasakotojo Mato Baltrukevičiaus tekstas, pristatantis ir savitai įvertinantis italų filosofo požiūrį į religijos ir pasaulietinio gyvenimo santykį.
Numerį lydėjo ir keletas renginių: tai skaitymai apie Katalikų bažnyčios socialinį mokymą, kuriuose dalyvavo VU dėstytoja Irena Eglė Laumenskaitė; taip pat – Politologų Dienų metu vykusi ekskursija po įvairių tikėjimų maldos namus Vilniuje. Numerio pasirodymą vainikavo pašnekesys apie stačiatikybę su VU filosofijos studentu Gintaru Sungaila bei konferencija „Stačiatikybė ir Rusijos politika“, apie kurią daugiau galite pasiskaityti ČIA.
