1936 metų deklaracija „Į organiškosios valstybės kūrimą“ ir Bažnyčios socialinis mokymas

J. Keliuotis „Naujosios Romuvos“ redakcijoje. Apie 1936 m. Maironio lietuvių literatūros muziejus.

J. Keliuotis „Naujosios Romuvos“ redakcijoje.
Apie 1936 m. Maironio lietuvių literatūros muziejus.

„Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų“ – rašoma Evangelijoje pagal Matą. Šie Jėzaus žodžiai yra įpareigojimas kiekvienam krikščioniui skelbti Gerąją naujieną. Šis įpareigojimas neaplenkia ir politinio gyvenimo, tad 1936 metais grupelės katalikų paskelbta deklaracija „Į organiškos valstybės kūrimą“ turėtų būti suvokta būtent šio įpareigojimo šviesoje. Minėtoji deklaracija, anot jos kūrėjų, tarp kurių yra tokios asmenybės kaip Juozas Ambrazevičius, Pranas Dielininkaitis, Juozas Keliuotis, Zenonas Ivinskis, Antanas Maceina, Kazys Pakštas, Ignas Skrupskelis, turi du tikslus: apvalyti dabartį ir atverti perspektyvas ateičiai. Trumpai tariant, neapsiribojama vien dabarties negerovių įvardijimu ir jų pasmerkimu, tačiau žengiama toliau – siūloma išeitis iš susidariusios padėties. Visa ši kritikos ir ateities perspektyvų programa remiasi į tvirtą pamatą – Katalikų bažnyčios socialinį mokymą.

pamatiniai Bažnyčios socialinio mokymo principai…

Prieš giliau pažvelgiant į pačią deklaraciją, pravartu bent jau glaustai aptarti pamatinius Katalikų bažnyčios socialinio mokymo principus. Pirmasis atraminis šio mokymo stulpas yra personalizmas – žmogaus asmens nelygstamos vertės pripažinimas. Šio principo esmė gali būti nusakyta imperatyvu visus svarstymus apie visuomenę – jos kultūrą, ekonomiką ar politiką – pradėti ne nuo tautos, klasės, valstybės, religinės bendruomenės ar kurio nors kito grupinio darinio, o nuo paties žmogaus. Priešingai nei kad teigia nemaža dalis ideologijų, žmogaus vertė nepriklauso nuo jo lyties, rasės, klasės, turtinės padėties ar tautos. Žmogus yra orus ir vertingas pats savaime vien savo buvimu. Pati didžiausia vertybė yra pats žmogaus gyvenimas, kuriam turi būti pajungta tiek valstybė, tiek rinka. Be to, dar Senojo Testamento Pradžios knygoje skaitome žodžius, kad žmogui nebuvo gera vienam, todėl Dievas nusprendė padaryti jam tinkamą bendrininką. Tad žmogus iš prigimties yra visuomeninė būtybė. Krikščioniškai pasaulėžiūrai svetimos anglų filosofo Thomaso Hobbeso idėjos apie tai, kad žmogus visuomeninę sutartį sudarė vien stengdamasis išsivaduoti iš kažkokios tai tariamos prigimtinės būklės, reiškiančios visų karą prieš visus. Bažnyčios katekizme rašoma, kad žmogus turi natūralų potraukį burtis draugėn siekiant tikslų, kurie viršija atskiro asmens pajėgumą. „Tai leidžia išsiskleisti asmens sugebėjimams, ypač jo iniciatyvai ir atsakomybei, padeda garantuoti jo teises“ – teigiama katekizme. Žmogaus kaip iš prigimties visuomeniškos būtybės apibrėžimas yra itin svarbus ir kalbant apie tautinę valstybę. Jonas Paulius II savo knygoje „Atmintis ir tapatybė“ pabrėžia, kad tiek šeima, tiek tauta yra Katalikų bažnyčios socialinio mokymo laikomos prigimtinėmis bendruomenėmis, o ne tik paprasčiausio susitarimo vaisiumi. Krikščionybė, kalbėdama apie Dangiškąją tėvynę, neatpalaiduoja nuo atsakomybės žemiškajai tėvynei. Žmogaus asmenybė atsiskleidžia ir žydi būtent žemiškojoje tėvynėje, žemiškoje bendruomenėje.

Antras svarbus Katalikų bažnyčios socialinio mokymo atraminis stulpas yra bendrojo gėrio principas. Teologas George‘as Weigelis įvardija tai kaip komunitarinį principą. Šis bendrojo gėrio principas kyla būtent iš žmogaus kaip visuomeninės būtybės suvokimo. Jis papildo ir užbaigia personalistinį principą. G.Weigelis teigia, kad bendrasis gėris kalba apie tai, jog kiekvienas iš mūsų savo prigimtinėmis teisėmis ir laisvėmis turime naudotis taip, kad visa tai pasitarnautų ne tik mūsų asmeninės, tačiau ir visos visuomenės gerovės didinimui. XX amžiaus pradžioje pasirodžiusioje Katalikų bažnyčios katekizmo redakcijoje nurodomi trys pagrindiniai bendrojo gėrio elementai. Pirmasis elementas – pagarba asmeniui kaip tokiam. Čia grįžtame prie personalistinio principo, kuris akivaizdžiai teigia, kad bendrojo gėrio negalima siekti paminant kurio nors asmens teises ir orumą. Visuomenė turi tarnauti žmogui sudarydama jam sąlygas atskleisti savo pašaukimą. Antrasis bendrojo gėrio elementas yra socialinė gerovė ir visuomeninis išsivystymas. Valstybė, anot katekizmo, privalo siekti padaryti prieinama kiekvienam žmogui tai, kas būtina jo tikrai žmoniškam gyvenimui: maistą, apdarą, sveikatos apsaugą, darbą, švietimą bei kultūrą, tinkamą informaciją, teisę kurti šeimą. Galiausiai, trečiasis bendrojo gėrio principas kalba apie taiką, kuri pasireiškia kaip teisingos tvarkos tvarumas ir saugumas. Visa tai reiškia, kad taika nėra paprasčiausias karo nebuvimas. Taika apima ir tvirtą moralinį pamatą, ant kurio statomas visuomeninis gyvenimas. Kaip ir žmogus negali be Dievo, taip ir politika negali be moralės, teigia Katalikų bažnyčios socialinis mokymas.

Trečiasis atraminis Bažnyčios mokymo apie visuomenę stulpas yra subsidiarumo principas. Pastarasis reiškia, kad aukščiau esanti bendruomenė neturi teisės kištis į žemiau esančios bendruomenės vidaus gyvenimą, atimdama iš pastarosios jos funkcijas. Tad jeigu šeima pati gali išspręsti kilusią problemą, tai valstybė kištis neturi, lygiai taip pat ji neturi kištis, jei su užduotimi puikiai gali susidoroti vietos savivaldos institucijos arba, tarkime, religinės bendruomenės. Katekizme teigiama, kad Dievas nenorėjo visos valdžios pasilikti tik sau ir kiekvienam kūriniui suteikė tam tikrus uždavinius ir atsakomybes. Subsidiarumo principas yra priešingas kolektyvizmui ar centralizmui, kai visas svarbiausias funkcijas siekia prisiimti centrinė valdžia. Priešingai, šis principas brėžia aiškias ribas centrinei valdžiai ir atsakomybę užkrauna ant mažesnių bendruomenių. Be to, popiežius Leonas XIII kadaise kalbėjo apie katalikų pareigą kurti taip vadinamas paralelines struktūras. Popiežius kalbėjo apie būtinybę kurti katalikiškas švietimo organizacijas, labdaros institucijas, sveikatos apsaugos įstaigas, katalikiškas žiniasklaidos priemones ir leidybos namus, katalikiškas profesines organizacijas. Šios institucijos turėtų užsikrauti sau didžiąją atsakomybės dalį, o ne laukti, ką padarys valstybė. Be to, šios organizacijos turėjo sudaryti atsvarą panašioms liberalų ar socialistų institucijoms, kurios neretai būdavo gana priešiškos Katalikų bažnyčios mokymui.

Verta pabrėžti, kad subsidiarumo principas negali būti įgyvendinamas iš viršaus, jis nėra paprasčiausias valstybės funkcijų delegavimas. Tai – valstybės apsiribojimas paliekant svarbias funkcijas mažesnėms bendruomenės, kurios pačios gali išspręsti joms svarbius klausimus ir be valstybės kišimosi. Tad subsidiarumas reiškia ne valstybės malonę ir geranoriškumą, o savo ribotumo suvokimą ir nusilenkimą prieš asmens laisvę bei jo teisę burtis į bendruomenes, kurios savo ruožtu pačios gali tvarkytis.

…ir jų atspindys deklaracijoje

Glaustai apžvelgus pamatinius Katalikų bažnyčios mokymo apie visuomenę principus, pats metas panagrinėti jų atspindį minėtoje 1936 metų katalikų deklaracijoje „Į organiškos valstybės kūrimą“. Profesorius Stasys Šalkauskis, buvęs nemažos dalies deklaracijos autorių mokytoju ir įkvepėju, rašo, kad kiekviena katalikiška programa turi atsižvelgti į du dalykus – dabarties reikalus ir pamatinius visuomeninio gyvenimo principus. Pastarieji kyla būtent iš Bažnyčios socialinio mokymo, kuris yra pritaikomas konkrečioms aplinkybėms.

Ben Shahn - Handball

Kaune 1898 metais gimęs amerikiečių menininkas Ben Shahn – „Handball”, 1939 m.

Visų pirma, deklaracijos autoriai negaili kritikos tiek vadinamai liberalistinei demokratijai, tiek autoritetiniam režimui. Demokratija, kuri tarpukario Lietuvoje veikiau išvirto į partokratiją, kritikuojama dėl to, kad asmeninį ar grupinį interesą iškėlė aukščiau nei bendruomeninį. Čia kiek nutolstant nuo pačios deklaracijos verta įsiklausyti į partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko žodžius. Mąstydamas apie Lietuvos ateitį jis baiminosi, kad po karo nepriklausomoje Lietuvoje, apie kurią svajojo, vėl atsiras begalės „smulkių žmonelių su savo politiniais „kromeliais“, su savo politinėmis rietenomis“. Deklaracijos autoriai liberaliąją demokratiją būtent ir kritikuoja už susmulkėjimą ir sustingimą. Tuo tarpu autoritarinis Antano Smetonos režimas kritikuotas už tai, kad buvo kilęs ne iš apačios, o nuleistas iš viršaus. Pasak deklaracijos autorių, autoritetinis režimas gali būti tik pereinamoji stadija, o pavojus kyla tuomet, kai šią santvarką bandoma paversti nuolatine. Apibendrinant galima teigti, kad palaidos partokratijos pagrindinė problema yra bendrojo gėrio nepaisymas, asmeninių interesų tenkinimas likusios visuomenės dalies sąskaita, o tuo tarpu autirotetinio režimo pagrindinis minusas tas, kad individas čia yra priverčiamas gyventi valstybei.

Deklaracijos autoriai savo ruožtu vadovaujasi personalistiniu principu, kuris teigia neatimamą kiekvieno žmogaus orumą. „Asmuo yra ne tik vertybių kūrėjas, ne tik jų turėtojas, bet ir pats nelygstama vertybė“ – rašoma deklaracijoje. Asmens laisvė negali būti nei išsižadama, nei atimama. Asmens laisvė yra kiekvienos visuomenės pamatas ir be laisvės, anot deklaracijos signatarų, nėra įmanoma jokia visuomenės ar valstybės pažanga. Todėl valstybė turi būti palenkta žmogaus asmenybei. Būtent iš gilios pagarbos žmogaus asmenybei kyla ir kultūrinės autonomijos principas, numatantis, kad kiekviena visuomeninė grupė turi teisę tvarkytis pagal savo išpažįstamus principus, jei tik jie yra pozityvūs ir sutinka su žmogaus prigimties dėsniais. Čia verta pacituoti jau minėto prof. S.Šalkauskio žodžius, kad valstybė turi priklaupti prieš žmogaus asmenybę, kurią sąmoningai ir laisvai apspręsti turi teisę tik pats jos nešėjas, t.y. pats asmuo. Trumpai tariant, anot deklaracijos autorių, kiekvienas Lietuvos pilietis turi būti pilnateisis ir laisvas savo pasaulėžiūroje ir ne valstybės galioje asmeniui primesti vieną ar kitą ideologiją ar pasaulėžiūrą. Kaip vėliau rašė Juozas Girnius, pasaulėžiūra yra asmens, bet ne valstybės dalykas, nes pasaulėžiūrą apskritai tegali turėti tik asmuo, t.y. laisva dvasinė būtybė, susirūpinusi savo gyvenimo prasme. Taigi žmogaus pasaulėžiūra kyla iš bandymo atsakyti į būties prasmės klausimą. Tad iš esmės pasaulėžiūra gali būti įgyjama tik laisvu vidiniu apsisprendimu, o ne prievarta. Prievarta pažeidžia asmens orumą, o tuo pat metu ir rodo primetančiojo silpnumą, nes jis paprasčiausiai netiki savo pasaulėžiūros išvidine galia įtikinti ir dėl to griebiasi prievartos.

Be to, kalbant apie personalistinį principą, labai svarbi yra autoriteto samprata, kuriai nemažai dėmesio skiria deklaracijos autoriai. Autoritarinis režimas čia sulaukia kritikos dėl to, kad autoritetui pagrindimo ieško asmeninėje srityje, o konkrečiai – vado asmens valioje. Vadas paklusnumo sau reikalauja tik savo vardu, todėl jo valdžia dažniausiai reiškiasi per fizinę ir moralinę prievartą. Toks režimas pažeidžia asmens orumą ir jo prigimtinę vertę, galų gale pažeidžia patį žmonių lygybės principą. Savo ruožtu deklaracijos autoriai teigia, kad tikras autoritetas pagrindimo sau turi ieškoti antasmeninėje srityje. Autoritetas esą gali kilti iš atliekamų funkcijų, arba dėl kompetencijos, arba paprasčiausiai dėl kilnios asmenybės. Tačiau visais iš šių atvejų kitas asmuo nusilenkia ne konkrečiam asmeniui, o per šį autoritetingą asmenį pasireiškiančioms dorybėms.

Kalbant apie bendrojo gėrio arba komunitarinį, kaip kad jį įvardijo G.Weigelis, principą, verta pabrėžti deklaracijos autorių pastangas paneigti gają nuostatą, kad individualus ir bendrasis gėris yra nesuderinami dalykai. „Tarp bendrojo ir individualinio gėrio nėra prieštaravimo. <…> Pagal šią koncepciją neturi būti naikinamos nei atskirų piliečių, nei valstybės teisės, bet viskas turi būti koordinuojama ir harmonizuojama“ – teigiama deklaracijoje. Remiantis žmogaus kaip bendruomeninės būtybės samprata, teigiama, kad kuo žmogus yra labiau įjungtas į gerai organizuotą valstybę, tuo jis yra galingesnis ir laimingesnis. Taigi žmogus savo pašaukimą išpildo bendruomenėje prisidėdamas prie jos gerovės kūrimo. Tautinė valstybė, kaip teigia deklaracijos autoriai, nėra iš viršaus nuleistas ir visuomenei primestas dalykas. Priešingai, tauta yra bendruomenė, o valstybė paprasčiausiai yra tos bendruomenės išraiška gyventi ir kurti.

Be to, kaip minėta, bendrasis gėris kalba ir apie taiką, kuri turi būti tvari ir paremta pamatiniais doriniais principais. Trumpai tariant, vien teisinio formalizmo čia nepakanka, nes, kaip teigė Imanuelis Kantas, valstybę iš esmės gali sukurti ir velniai. Savo ruožtu Šv. Augustinas teigė, kad valstybė be teisingumo veikiau primena plėšikų gaują. Taigi deklaracijos autoriai teigia, kad valstybė savo teisinę sistemą turi atremti į pamatinius teisingumo principus, iš kurių pats aukščiausias, kaip minėta, yra kiekvieno asmens nelygstama vertė. Be to, bendruomeniniame gyvenime, kuriam pašauktas yra žmogus, labai svarbus yra ir artimo meilės principas, kuris visuomenės narius sujungia ne tik formaliais saitais. Žengiama toliau nei mums siūlo visi filosofai ir teoretikai, laikantys visuomenę tik sutarties, racionalaus išskaičiavimo dalyku. Čia jau kalbama apie tai, ką prancūzų filosofas Jacques‘as Maritainas įvardijo kaip „pilietinę draugystę“, t.y. tarpusavio pagarbą, bendro reikalo suvokimą, brolystę ir įsitraukimą į bendrą projektą. Ši pilietinė draugystė yra sąlyga laisvei klestėti, nes laisvė kalba ne tik apie teisių reikalavimą sau, tačiau ir apie pasirengimą pripažinti tokias pačias teises ir kitam. Deklaracijos autoriai pabrėžia, kad neigdami pagrindines kitų žmonių teises, mes paprasčiausiai neigiame savaiminį žmogaus vertingumą ir taip iš tikro neigiame patys save.

Galiausiai subsidiarumo principas deklaracijoje aiškiai atsispindi tuose skyriuose, kuriuose kalbama apie korporatyvinę santvarką ir kultūrinę autonomiją. Konkrečiu 1936 metų deklaracijos atveju subsidiarumas kultūrinėje srityje reiškiasi per kultūrinės autonomijos programą, kurioje skirtingas pasaulėžiūras išpažįstančioms grupėms paliekama teisė spręsti joms svarbius švietimo, tikėjimo ir kitus klausimus. Ekonominėje srityje subsidiarumas reiškiasi per skirtingų profesinių organizacijų, profsąjungų, darbdavių susibūrimų institucionalizuotą sąveiką. Ši korporatyvinė santvarka, kuriai atstovauja deklaracijos autoriai, yra kylanti iš apačios ir pati savaime yra visiškai priešinga fašistiniam korporatyvizmui, kur lemiamas vaidmuo paliekamas valstybei, reikalus tvarkančiai pagal puikiai žinomą Benito Mussolinio ištarmę: „Viskas valstybėje, nieko už valstybės ribų, nieko prieš valstybę“. Toks principas yra paprasčiausia subsidiarumo karikatūra. Tuo tarpu 1936 metų deklaracija „Į organiškosios valstybės kūrimą“ atsakomybę ir iniciatyvą ne užkrauna ant centrinių institucijų pečių, o priešingai – palieka mažesnėms bendruomenėms. Tiksliau tariant, viskas prasideda nuo paties individo. Kaip teigia prof. S.Šalkauskis, politinėje srityje veikiama pagal schemą individas – politinė partija – centrinė valstybės valdžia, ekonominėje srityje remiamasi schema individas – profesinė organizacija – ekonominiai valstybės rūmai, o kultūrinėje-dvasinėje srityje viskas veikia pagal principą individas – kultūrinė autonominga bendruomenė – vyriausioji kultūros taryba. Subsidiarumas, anot deklaracijos signatarų, yra priemonė neįpratinti lietuvių tautos būti diriguojamos iš viršaus. Subsidiarumas kalba apie asmeninę iniciatyvą ir atsakomybę, o ne pasyvumą laukiant, kol opius reikalus sutvarkys kažkas kitas. Be to, subsidiarumas apsaugo valstybę nuo pernelyg plačių įsipareigojimų prisiėmimo, kurių ji paprasčiausiai negeba įvykdyti. Pernelyg aktyvi centrinė valdžia dažnai be reikalo įsivelia į pasaulėžiūrines kovas arba imasi spręsti ekonominius klausimus, kuriems yra paprasčiausiai nekompetentinga. Tad tiek prof. S Šalkauskis, tiek jo pasekėjai, pasirašę 1936 metų deklaraciją, argumentuoja, kad šiuos klausimus geriau palikti spręsti tiems, kuriuos jie tiesiogiai liečia.


 

Deklaracija „Į organiškos valstybės kūrimą“, kitaip dar žinoma kaip Romuviečių deklaracija, yra vienas svarbiausių ir Lietuvos politinės minties istorijoje ryškiausią pėdsaką palikusių tekstų. Šį 1936 m. „Naujojoje Romuvoje“ paskelbtą pareiškimą pasirašė 16 Lietuvos intelektualų, iš kurių keletas yra paminėti įžanginėje straipsnio dalyje. Stasys Šalkauskis deklaracijos autorius yra pavadinęs „moraliai ir intelektualiai aukštai kvalifikuotais“, o jų pozicija, pasak S. Šalkauskio, turėtų būti vertinama ne kaip opozicijos kritika tautininkų rėžimui, o kaip, kiek tai yra įmanoma, neutralūs apmąstymai. Nei vienas iš deklaraciją pasirašiusiųjų nepriklausė politinėmis partijoms ar kitokioms partinėms organizacijoms.

Deklaracija yra išleista Lietuvai pergyvenant jau antrą nepriklausomybės dešimtmetį, kurio metu nepavyko išvengti tiek vidinių dramų, tiek radikalių politinės santvarkos transformacijų. Nuo 1926 metų perversmo buvo praėję jau 10 metų, o toks laiko tarpas pasirodė pakankamas, jog būtų galima iš esmės aptarti Lietuvos politinę tikrovę. Deklaracijoje įvardytos Smetonos valdymo ydos, nors tuo pačiu nepagailėta kritikos strėlių ir nuo Bažnyčios mokymo nutolusiai ikismetoninei partokratijai. Visgi deklaracijoje nėra apsiribojama vien politiniais svarstymais: aptariamas socialinis, ekonominis ir kultūrinis šalies gyvenimas, bandyta rasti atsakymų į daugelį šalį kamavusių probleminių klausimų. Deklaracijos autorių intelektualinis atramos taškas – Bažnyčios socialinis mokymas, kurio idėjos yra pristatomos straipsnyje. Įdomu tai, kad pareiškime išskleidžiama valstybės gyvavimo vizija bent Stasio Šalkauskio galvoje gimė prieš mažiausiai 15 metų, t.y. gerokai prieš Smetonos valdymo įsigalėjimą. Nemažą dalį Deklaracijos idėjų jis 1921 m. išsakė pirmajame Katalikų Kongrese Kaune. Svarbu pabrėžti, jog deklaracija nėra „trečiojo kelio“ siūlymas jaunai Lietuvos valstybei, o greičiau viršideologinis ir viršpartinis tekstas, siekiantis visuomenės solidarizacijos bei politinės rimties. Tai byloja ir pats deklaracijos tonas: ramus, gilus, išmintingas, kviečiantis permąstyti valstybės raidą. Ko gero pareiškimui labiausiai tinkantis apibūdinimas yra „be pykčio“. Tai buvo harmoningesnės ir tolerantiškesnės politinės ir visuomeninės aplinkos kūrimo siekis.

„Post Scriptum“ redakcijos narys Vytenis Čipinys

1 atsiliepimas apie straipsnį “1936 metų deklaracija „Į organiškosios valstybės kūrimą“ ir Bažnyčios socialinis mokymas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.