Baigiantis 2010 – iesiems metams, kai buvo dera minėti gražią dviejų dešimtmečių Lietuvos Nepriklausomybės sukaktį, jūsų rankose naujas „Post Scriptum“ numeris. Dar kartą – žvilgsnis į netolimą praeitį, kurią daug kas atsimena. Nes dalyvauta ir būta ar bent jau pažinota.
M. C. Echer, “Rippled Surface”. 1950 m.
Ir visgi jau ima blukti istorinės atminties spalvos. Jaunajai kartai lieka tik šabloniški vaizdiniai iš istorijos vadovėlių ir skambūs faktai. Mitingas Vingio parke – šimtas tūkstančių žmonių. Mitingas Katedros aikštėje – penkiasdešimt tūkstančių žmonių. Oho. Vadinasi lietuviams iš tiesų rūpėjo atgauti šalies nepriklausomybę. Ar tikrai? Kokie motyvai atvedė žmones į susibūrimų vietas? Pasirodo, jog ne viskas taip paprasta, kaip regisi, žvelgiant į bekraščių minių nuotraukas.
Vienas žmogus, sužinojęs laikraščio temą, prasitarė, jog vaizdai iš mitingų jį ima persekioti, vos išgirdus žodį Sąjūdis. 1987 metų nuotrauka. Susibūrimas Vilniuje, prie Mickevičiaus paminklo: A. Terleckas, N. Sadūnaitė… Bet apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį čia nebus kalbama. Tai, ką rasite šio laikraščio puslapiuose – iki, už, aplink Sąjūdį. Tautinis atgimimas, kuris prasidėjo anksčiau.
Projekto „Sąjūdžio fenomenas: pilietinio judėjimo tinklaveikos studija“ dalyviai – TSPMI (ir ne tik) dėstytojai bei studentai – aiškinasi, iš kur, kaip ir kodėl kilo Sąjūdis, tirdami to meto socialinius tinklus: rašytojų, filosofų, žygeivių, paminklosaugininkų, žaliųjų, roko muzikantų etc. Kai kuriuos jų atradimus rasite, pavartę numerį.
Ir dar rasite bruzdančią tautą. Ne visada ji išsivaikšto. Kartais visa juda: sostinėje, miesteliuose, universitete, darbovietėse, žygiuose, šventų vietų lankymuose, roko maršuose, kultūriniuose renginiuose, uždaruose susitikimuose, butuose. Netgi bendrabučiuose.
Ką daryti, jei gyveni Mokslų akademijos aspirantų bendrabutyje, kuris yra visai šalia sovietinio Aukščiausiojo Teismo? Jame vyksta disidentų teismai, vadinasi, net neiškeldamas kojos iš namų, per bendrabučio langą gali stebėti, kas dedasi teismo prieigose. O po to sukurpti apie tai tekstą ir išplatinti pogrindžio spaudoje. Jei pasiseks, gal ir Laisvosios Europos radijas naujienas ištransliuos. Pogrindinę spaudą galima slėpti bendrabučio sporto inventoriaus sandėliuke. Pasitelkiant į pagalbą kaimynus – suburti redakcinę kolegiją. Ir rašyti, skaityti, versti, atspausdinti, diskutuoti, svajoti. Čia iš Algirdo Patacko studijų laikų prisiminimų.
Jei prakalbus apie XX a. pabaigos atgimimą, „Post Scriptum“ skaitytojų neužpuls vadovėliniai faktai ir nespalvotos nuotraukos, redakcija manys įvykdžiusi savo misiją. Buvo žmonių ir tais laikais, kuriems nerūpėjo, kurie nesuprato. Ir buvo tie – bendrabučiuose. Bruzdantys.
Rosita Garškaitė
