Apie kintančius diskursus ir jų analizę

Vinogradnaite. Apie kintancius diskursus ir analizee„Totalitarizmo ištakų“ pratarmėje Hannah Arendt taikliai pastebi „erzinančią nedermę tarp realios moderniojo žmogaus galybės ir jo nesugebėjimo gyventi tame pasaulyje, kurį jis susikūrė savo jėgomis“. Žmogui, kurį šiuolaikinis mokslas apdovanojo beveik neribotomis galiomis keisti pasaulį, jo paties kūrinys kelia siaubą, nes retai, o gal ir niekada, nėra panašus į tokį, koks buvo užmanytas. Primygtinai ne vienoje knygoje ar esė Arendt keliamas klausimas „ką mes darome?“ yra klausimas, ar mes suprantame, kur mus gali nuvesti mūsų pačių projektai. Kitaip – tai klausimas apie socialinį pokytį. Atsakyti į šį klausimą nėra lengvas uždavinys. Arendt netikėjo, kad šiuolaikinis mokslas, apribotas paties nustatytų mąstymo ir kalbėjimo taisyklių, pajėgtų šį uždavinį įveikti. Britų lingvistas, vienas kritinės diskurso analizės kūrėjų, Normanas Fairclough su tuo nesutiktų. Daugiau nei porą dešimtmečių trunkančios jo akademinės veiklos tikslas – instrumento, kuris leistų apčiuopti, aprašyti ir suprasti socialinį pokytį, paieška ir tobulinimas. Toks instrumentas yra diskurso analizė, pravartus įrankis kiekvieno socialinių pokyčių tyrėjo „įrankių dėžėje“.

Diskursas, arba kitaip – šneka, yra sudėtinis žmogiškosios tikrovės ir veiklos elementas. Kaip bet kuri socialinė veikla, diskursas paklūsta tam tikroms taisyklėms, kurios skiriasi priklausomai nuo veiklos konteksto. Teksto sąranga, sakinių struktūra, modalumas, žodynas leidžia mums, dažnai be didesnių pastangų, atpažinti, kuris tekstas yra elektroniniu paštu išsiųsta žinutė artimam draugui, o kuris – valdininko atsakymas į piliečio užklausą, kurio teksto autorius yra žurnalistas, o kurio – akademikas. Daugiau ar mažiau pastovūs tekstų formos požymiai leidžia juos grupuoti į skirtingus žanrus, kurių kiekvienas gali būti aprašytas kaip kalbėjimą reguliuojančių taisyklių rinkinys. Paprastai mes visi intuityviai pajuntame, kada ir kokių kalbos taisyklių pridera laikytis, nors yra tokių situacijų, kai nutarti dėl pritinkančio žanro ne taip paprasta. Pavyzdžiui, rašant šį straipsnį nelengva buvo nuspręsti, kokiam žanrui – publicistiniam ar akademiniam – priskirtinas laikraštis „Post Scriptum“, o ankstesnių numerių diskurso analizė rodė gana prieštaringas tendencijas. Tuo stebėtis gal ir nederėtų, turint galvoje Fairclough nuolat primenamą dalyką – kiekvienas konkretus tekstas dažniausiai yra keleto skirtingų žanrų derinimo rezultatas.

„Žanro“ sąvokos svarba diskurso analizėje paaiškėja apibrėžus žanrų kaitą kaip apčiuopiamą socialinio pokyčio išraišką. Kitaip sakant, socialinis pokytis ir yra kalbėjimo būdų ir taisyklių pokytis. Tyrinėjant, kaip kalba(si) šiuolaikinis pasaulis, į akis krenta viena būdinga tendencija. Kai kurie žanrai, anksčiau susieti su ribota socialinės veiklos erdve, šiandien „kolonizuoja“ vis daugiau gyvenimo sričių. Ryškiausias pavyzdys yra reklamos žanras, kurio taisykles perima politikai, partijos, valdžios institucijos, universitetai. To įrodymas – naujos formos, kurias įgyja politiniame ar akademiniame lauke „pagaminti“ tekstai. Jas gerai išmano tie, kam yra tekę patiems parašyti skelbimą apie renginį, pristatyti organizaciją, sukurti „motyvacinius“ laiškus įvairioms atrankoms. Tokią reklamos žanro galią peržengti ekonominės veiklos ribas Fairclough vadina „marketizacija“. Reklamos žanro kolonizuoti diskursai nėra atsitiktinis reiškinys. Šiandieninis pasaulis gerai perprato kalbos galią. Besiplečianti „kalbos ekspertų“ – pavyzdžiui, viešųjų ryšių specialistų – industrija kuria ir palaiko tikėjimą, kad sėkminga veikla yra neatsiejama nuo žinojimo, kaip šnekėti ir kaip pasakyti dalykus. Toks žinojimas šiandien yra paklausi prekė – parduodamas „ekspertinis“ išmanymas, organizuojami mokymai, rašomi vadovėliai ir instrukcijos.

Ką reiškia šis kalbėjimo būdų pokytis ir diskurso industrijų plėtra, kaip juos reikėtų suprasti ir interpretuoti? Atsakant į šį klausimą svarbu susilaikyti nuo pernelyg suabsoliutintų, radikalių, „apokaliptinių“ išvadų, į kurias linkę visi visuomenės kritikai, gal dėl to, kad tik taip dar įmanoma tikėtis sukrėsti visuomenę ir priversti ją mąstyti apie tai, kas vyksta. Nederėtų tvirtinti, kad reklamos žanro invazija yra absoliuti ir visa apimanti. Toli gražu ne visi žaidžia pagal naujas diskurso taisykles, be to, net paklūstant joms galima išsaugoti kritinę distanciją, perimti tik kalbėjimo formą, bet ne tos formos diegiamą mąstymo būdą. Vis dėlto taip pat netinkama būtų atmesti aptartąją „marketizacijos“ tendenciją kaip nereikšmingą, vien tik formos lygmenyje veikiantį pokytį.

Juliaus NarkÅ«no nuotraukaNaujasis „marketinis“ kalbėjimo būdas reiškia, kad vis daugiau gyvenimo sričių ir jose susiklostantys santykiai yra modeliuojami kaip santykiai tarp vartotojų ir prekių – vieni perka, kiti yra perkami. Pavyzdžiui, apie 1997 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose gimusio personal branding „meno“ ekspertai neslėpdami pasako, kad jie parduoda žinojimą, kaip save suprekinti, „įpakuoti“ ir parduoti. Ten, kur įsigali reklamos žanras, bendravimas ir komunikacija pajungiami strateginiams tikslams, kai paveikiai pasakyti tampa svarbiau už tiesos sakymą. To pasekmė – visa persmelkiantis nepasitikėjimas pašnekovu. Ar tai, kad šiandien abejojame net tuo, ką apie save sako labiausiai patinkantys politikai, nėra politinio diskurso marketizacijos išdava, panašiai kaip principinė nuostata nepriimti „už gryną pinigą“ nieko, kas rašoma ar sakoma apie bet kurią siūlomą įsigyti prekę?

Reklamos žanro įsigalėjimas gali turėti ir giliau, pačią žmogaus savivoką pasiekiančių padarinių, panašiai kaip Orwello naujakalbė kurdamas naują žmogų. Kalbėjimas pagal naujas taisykles nėra tik nekaltas žaidimas naujomis formomis. Michelis Foucault yra rašęs apie tai, kaip Antikoje nežinomas „išpažinties“ žanras sukūrė naują moderniųjų laikų etikos subjektą – save-disciplinuojantį, ne tik savo veiksmus, bet ir žodžius bei mintis prižiūrintį žmogų. Toks žmogus gimė tada, kai buvo priverstas, pagal detaliai reglamentuotas išpažinties žanro taisykles, išsakyti, ką padarė, pasakė ar pagalvojo. Panašiai naujieji reklamos žanro kolonizuoti kalbėjimo apie save būdai nurodo žmogui gaires, kokiu jis turi būti, nustatydami, kas turi vertę, o kas – ne: vertę turi (kaip galima išgirsti kartais juokais, o kartais ir visai rimtai prasitariant) tai, „kas gerai atrodo CV“.

Šios trumputės apžvalgos pabaigoje telieka pakartoti Arendt užduotą klausimą, performuluojant jį taip, kaip jis galėtų nuskambėti diskurso analizės atstovų lūpose: ar mes suprantame, ką darome, kai nesusimąstydami ir nedvejodami perimame naujus kalbėjimo būdus, peršamus mums kaip veiksmingus išgyvenimo šiuolaikiniame pasaulyje receptus?

Doc. dr. Inga Vinogradnaitė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.