Kodėl Olofsson tampa Olofsdotter? Moterų emancipacija Švedijos kultūroje ir politikoje

Tragiška žinia apie populiariausios Švedijos politikės, užsienio reikalų ministrės Annos Lindh nužudymą, o vėliau – apie naujos ministrės (o ne ministro) paskyrimą šioms pareigoms, be kitų svarbių ir liūdnų minčių daug kam, be abejo, sukėlė pamąstymų apie tai, kokią svarbią poziciją šioje Skandinavijos šalyje užima moterys. Realiausia pretendente į ministro pirmininko postą vadinta Lindh buvo labai aktyvi šalies politikos dalyvė, bet pažymėtina, kad ji nebuvo niekieno asocijuojama su feminizmu, o tiesiog dirbo įvairius šaliai naudingus darbus – ekonomikos, Europos integracijos, tarptautinių santykių srityje. Taip buvo todėl, kad moteris Švedijos politikoje – jokia retenybė, skirtingai negu Lietuvoje, kurioje premjero kėdė tik kartą atiteko moteriai – prof. Kazimierai Prunskienei, kuriai ir dabar, be pagrindinių jos vadovaujamos partijos nuostatų, kartais tenka ginti apskritai moters teisę būti pastebėtai. 

— 

Emancipacijos šaknų beieškant

Be abejo, moterų emancipacija Švedijoje yra pirmiausia kultūriškai determinuotas reiškinys, – sako mano kalbinta Göteborgo universiteto feminizmo studijų doktorantė Helena Olofsdotter, kuri kai kurių švedžių pavyzdžiu yra pasikeitusi savo buvusią pavardę, nenorėdama vadintis „Olofo sūnumi“ (Olofssonu) pagal paplitusį švedų pavardžių šabloną (Svansson, Karlsson, Andersson). – Švedijoje, ilgą laiką išlikusioje neutralia Europos zona, kur kas greičiau susiklostė santuokos kaip savanoriškos lygių asmenų sutarties suvokimas. Čia anksčiau susiformavo taikinga „laisvųjų žemdirbių šeimų“ kultūra, kuriai svetimas karo (kaip grynai vyriškosios veiklos) elementas, o abiem lytims būdingi įgūdžiai buvo vienodai vertinami ir gerbiami. Natūralu, kad mūsų amžiuje moteris Švedijoje priimama kaip absoliučiai lygiateisis subjektas bet kurioje gyvenimo srityje.“  

 

Iškalbinga mįslė

Doktorantė papasakojo dažnai užduodanti žmonėms mįslę apie tai, kaip sūnus ir tėvas važiavo automobiliu ir pateko į avariją. Tėvas mirė, o sūnų nuvežė operuoti į ligoninę. Bet surgeon pasakė: „Aš negaliu jo operuoti, nes jis yra mano sūnus“. Kaip tai galėjo nutikti? Iš konteksto lengva spėti, kad taip įvyko todėl, kad operuoti nukentėjusįjį buvo pavesta jo mamai, bet anot H.Olofsdotter, jeigu prieš užduodant šią mįslę nekalbama „feministinėmis“ temomis, žmonės dažniausiai nesupranta: kaip tai galėjo nutikti? Juk jo tėvas žuvo! Aš, laimei, jau buvau girdėjęs šią mįslę ir nepadariau paplitusios klaidos, bet prisipažinau, kad pirmąkart ją išgirdęs, irgi nesugebėjau jos įminti. Pasak doktorantės, būtent užsieniečiai, o ne švedai dažniausiai pamiršta, jog chirurgijos gali išmokti ir moteris, ir pasigyrė, kad švedams kur kas rečiau jos praktikoje kyla problemų atsakant į mįslės klausimą. „Tai rodo, kad mūsų šalyje nuostata, jog „moteris – irgi žmogus“, yra įsišaknijusi bei į mąstyseną įaugusi realiai ir giliai, o ne vien formaliai“.

Be abejo, versti šią mįslę į lietuvių kalbą yra keblu, nes lietuviškai kalbant apie bet kokią profesiją visuomet primenama apie lytį: „chirurgas–chirurgė“, „prezidentas–prezidentė“ ir kt. To nėra daugelyje Europos kalbų, ir net feministės nesutaria, ar tai yra vertintina pozityviai, ar negatyviai. Šiaip ar taip, lietuvių kalboje yra išlikę nemažai patriarchalinės mąstysenos liekanų. Pvz., kalbant apie abstraktų asmenį, visada numanoma, kad jis yra jis, o ne ji, o žodis „feministas“ vyriškąja gimine yra nepažįstamas lietuviškiems programos “Word” gramatikos tikrinimo įrankiams, tarytum moterų problemos gali rūpėti vien tik joms pačioms. Anglų kalboje kalbos „seksizmą“ stengiamasi ištaisyti vartojant „he/she“, bet vis tik daugelyje Europos kalbų irgi lieka klausimų atspindint moterų lygybę kasdienėje vartosenoje. Su tuo sutiko ir mano pašnekovė, kaip pavyzdį pateikusi tokį garsų švedų kilmės žodį, kaip „ombudsmenas“. 

Lygybė visose sferose

Reikia priminti, kad Švedijai apskritai labiau nei daugeliui Europos kraštų būdingas lygybės akcentavimas viešojoje sferoje, kartais net vedantis mūsų dar neužmirštos ir neseniai atmestos „lygiavos“ link. Ne veltui Švedija dažnokai įvardijama kaip nugalėjusio socializmo šalis. Skirtingai negu valstybėje, kur socializmas neseniai pralaimėjo, švedams pavyko sukurti realią, o ne deklaruojamą lyčių lygybę. Šiame kontekste jau yra akivaizdi ne tik kultūros įtaka politikai, bet ir atvirkščiai: politikos, kaip srities, lygiai prieinamos ir moterims ir vyrams, įtaka kasdienei švedų kultūrai. Tai jaučiama visur – ir kasdieniuose žmonių santykiuose, kai „silpnosios“ lyties atstovės noriai nešioja prikrautus krepšius iš parduotuvių arba atsisako pirmos eiti pro duris, ir oficialioje statistikoje bei apklausų rezultatuose, parodančiuose išsilyginusius lyčių vaidmenis tiek daugelyje profesinių sričių, tiek šeimoje, tvarkant ūkį bei auginant vaikus. Lietuvių būreliui Švedijoje šie reiškiniai yra viena pagrindinių temų apkalbant ir kartais pašiepiant šalies šeimininkus bei šeimininkes. Bet tai yra jų politika ir jų kultūra, neabejotinai turinti privalumų. Iš jos nemažai ko galima būtų pasimokyti ir mums.

Vadimas Vileita specialiai “Post Scriptum” iš Švedijos

 

 

1 atsiliepimas apie straipsnį “Kodėl Olofsson tampa Olofsdotter? Moterų emancipacija Švedijos kultūroje ir politikoje

  1. Feministes maiso lygybe su pareigom ir galimybem. Moterys biologiskai sukurtois but silpnaja lytimi. Gaila, kad tokios salys kaip Svedija to nesupranta ir ju vyrai tampa vistgaidziais, o ju moterys auginasi vyriskas seklides.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.