Politikos ir kultūros tarpusavio integracija gali būti pastebima bet kurioje visuomenėje, bet diktatūros sąlygomis riba tarp jų gali apskritai išnykti. Lietuva, neturėdama gilių demokratijos tradicijų, gali būti pavyzdžiu to, kaip politikai savo pusėn traukia vienus ar kitus kultūros veikėjus, spekuliuoja tam tikromis kultūrinėmis (“civilizacinėmis“) sąvokomis, siekdami jomis pagrįsti savo politinę programą arba net įtraukti nuostatą apie geopolitinę šalies orientaciją į konstitucijos tekstą. Dar ryškesnių politikos ir kultūros susiliejimo iliustracijų galima aptikti nedemokratinėse valstybėse.
Kaimyninėje Gudijoje, niekaip negalinčioje išsivaduoti nuo vis naujų totalitarinių režimų, kultūra ir politika tapo vos ne sinonimais, ir tai vyko ne vienašališkai, vienam iš terminų pamažu besitapatinant su kito reikšme, bet abipusiškai. Taigi galima sakyti, kad šioje valstybėje įmanoma įžvelgti tiek nuolatinį kultūros terminų panaudojimą politinėje darbotvarkėje, tiek, atvirkščiai, politinių aspektų negrąžinamą difuziją į kultūros sritis.
Kultūra – režimo tarnaitė
Apie tai, kaip kultūra tampa jos neišmanančių politikų tarnaite, byloja jau dešimtmetį nenurimstanti oficiali „slaviškosios kultūros“ propaganda. Antigudiškas savo turiniu režimas, visaip dirbtinai skatindamas „broliškųjų tautų sindromą“ šalies viduje, tęsia sovietinę tradiciją: slepia visus Baltarusijos kultūros ir tradicijų elementus, patvirtinančius šios tautos europietiškumą, jos savitumą ir originalumą, ir kelia į viešumą viską, kas Baltarusijos kultūroje yra bendra su Rusija arba bet kuria kita „Azijopos“ valstybe. Savo antieuropietišką orientaciją, nesulaukiančią daugumos gyventojų paramos, valdžios siekia pagrįsti kultūriniu Gudijos artumu Rusijai arba kitomis NVS šalims, ignoruodamos kiekvienam baltarusiui akivaizdų faktą, kad, nepaisant visų griūvančių bei vėl kylančių geležinių uždangų, baltarusiai turi nepalyginamai daugiau bendra su lietuviais arba lenkais, negu, pvz., su kazachais arba tolimojo Sibiro gyventojais.
Kasmet vykstantis festivalis „Slavianski bazar“ Vitebsko mieste tampa vis vulgaresniu politizuotu renginiu, į kurią nelegitimus Baltarusijos prezidentas siekia sukviesti kuo daugiau „žvaigždžių“ ir valstybės veikėjų, kad jie savo dalyvavimu jį paremtų. Šis kultūros išnaudojimas politiniais sumetimais tapo toks akivaizdus, kad nė nebandoma slėpti absurdiško sąvokų pritempimo, sukviečiant svečius ne tik iš slavų kraštų (žinoma, ne iš Lenkijos ar Čekijos), bet ir iš Armėnijos, Uzbekijos, Mongolijos ir kt., vis dar, lyg pašaipos dėlei, vadinant renginį „slavų festivaliu“.
Politikuojanti kultūra
Aišku, kad sunkiu visuomenės skilimo, įtampos laikotarpiu joks iškilesnis visuomenės veikėjas, tarp kurių nemaža dalis yra kultūros srities atstovai, negali likti nuošalyje nuo aktualių politinių procesų. Kultūra įgyja politinį atspalvį, tad galima kalbėti apie kitą minėtos sinonimizacijos aspektą – kultūros politizavimą. Anksčiau ar vėliau tokio pobūdžio visuomenėse inteligentams iškyla skaudi dilema – ar nerizikuojant savo gerove išreikšti savo paramą režimui, ar stoti opozicijon su visomis nepageidautinomis pasekmėmis.
Gudijos politinė sistema šia prasme netapo tipišku totalitariniu režimu. Pernelyg smarkiai skyrėsi inteligentų puoselėjama klestinčios demokratinės europietiškos Baltarusijos vizija nuo barbariškos Aleksandro Lukašenkos politikos, labai jau akivaizdus buvo šito režimo neatitikimas nacionalinių baltarusių interesų ir laikmečio realijų. Tad ši dilema kultūrinei Baltarusijos inteligentijai niekad net nebuvo iškilusi – absoliuti kultūros veikėjų dauguma nuo pat pradžių nuosekliai stojo ir tebėra atviroje ar tylioje opozicijoje režimui. Ir nedemokratinis režimas, nebūdamas – kaip Josifo Stalino laikais – pakankamai stiprus, žinodamas apie neginčijamą daugelio rašytojų autoritetą šalyje, yra priverstas toleruoti šios kultūrinės opozicijos gyvavimą Baltarusijoje, laviruoti tarp savo ir jos pažiūrų, kad neliktų visiškai kultūriškai izoliuotas.
Prezidento ir rašytojo dvikova
Vis tik minėtomis politikos ir kultūros susiliejimo sąlygomis abiejų sričių atstovų takai pernelyg dažnai kertasi, kad būtų galima išvengti atviros akistatos. Taip nutiko genialaus baltarusių rašytojo Vasilio Bykovo (Vasil Bykau) atveju. Pripažintas autoritetas, žurnalistų vadinamas „tautos sąžine“, pasaulinio garso rašytojas, dar sovietmečiu ne kartą turėjęs problemų su valdžia dėl nepalaužiamos pilietinės pozicijos, Bykovas nedviprasmiškai nepritarė autoritarinio prezidento vykdomai politikai. Oficiali valdžia taip ir neišdrįso per savo televiziją išvadinti Bykovo išdaviku, Vakarų padlaižiu ir kitais vardais, kuriuos ji mielai klijuoja bet kokiam kitaminčiui, nes žinojo, kad, stojusi opozicijon tautos numylėtiniui, ji būtų stojusi atviron opozicijon visai tautai.
Iš tiesų šių dviejų iškilių figūrų – politiko Lukašenkos ir rašytojo Bykovo – konfliktas buvo visiems akivaizdus. Kultūra ir politika atsidūrė vienoje plotmėje, ir tautai teko rinktis – ar sovietinį “kolchozniką” Lukašenką, jau dešimt metų traukiantį šalį šviesion praeitin, ar kultūros žmogų, svajojusį apie geresnę, kitokią, baltarusišką Baltarusiją.
Bykovo mirtis praėjusių metų vasarą leido pasirinkti kiekvienam. Oficiali valdžia pasirinko – nė vieno valdžios atstovo nebuvo laidotuvėse. Tauta taip pat pasirinko – į gedulingą ceremoniją, vykusią darbo dieną, atėjo keliasdešimt tūkstančių liūdinčių gudų. Bykovą palaidojo po tautine balta-raudona-balta vėliava ir Vyčio herbu, o valstybinės sovietinio tipo simbolikos ceremonijoje nebuvo.
Atgimimo belaukiant
Prie opozicijos politikų ir kultūros veikėjų mirčių Gudijoje visi yra pripratę. Susidaro įspūdis, kad gyvas joje netrukus teliks vienas veikėjas. Represijos prieš garsius priešininkus Baltarusijoje nebetaikomos – prieš kelerius metus dingus keletui opozicionierių kilo per didelis atgarsis. Bet šios mirtys lyg simboliškai patvirtina, kad Lukašenkos Baltarusijoje netrukus iš esmės neliks nei kultūros, nei politikos. Grynu pavidalu jos gali gyvuoti tik sveikoje visuomenėje ir, kai ji Baltarusijoje atgims, tuomet ten atgis tikra kultūra ir tikra politika. Būtent šio atgimimo laukia, jo vardan gyvena ir jo tikisi visa likusi ir naujai gimstanti Baltarusijos inteligentija. Jo nelaukia ir nenori, atrodo, jau tik vienas žmogus.
Na cia tai straipsnis – tikra propaganda, visa informacija tik blogis, blogis ir blogis, smeiztas. Turbut vadimui netenka bendrauti su kaimynais akis i aki, arba tenka, tik su bendraminciais, vienos ideologijos siekiejais, is straipsnio rasto matosi, kad butum ir pats diktatorius.
Beje panasiu dalyku galima pritriesti ir apie Lietuva. (Atsakiau etiskai, taip, kaip ir parasytas straipsnis)
Beje, geras pastebejimas, kad praeitis yra SVIESI. T.y. praeitis nera nusienaujama, kaip pas mus, sunaikinant istorija, paminklus, senamiesti etc. Ne visada naujji laikai reiskia pazanga visose sferose, o tai, kad kolchoznikas, tai irgi gal gerai. Vieniem mieliau patinka kolektyvas, kitiem kolektyvinio darbo griovimas, varzovu naikinimas, nukonkuravimas.
Rasytoju baltarusijoje buvo ne vienas.
Jei butu 1938 metai ir gyvenciau Anglijoje, tai nekviesciau i „germanu turgu“ menininku is vokietijos, jei matyciau, kad jie jau ne vokieciai, o fasistai; Lietuvoje irgi yra patriotiniu, savo tautos mylejimo, gerbimo problemu, kai saboniai, mokslininkai isvazineja, studentai bega svetur, savi savus zudo… Nesijaucia Lietuvoje lietuviu kulturos, ypac pop’se, kur transkribuojamos(genetikai zodi vartoja, noredami pasakyti „idealiai“) visos uzsienio dainos.
Bet aciu uz straipsni. Alergija Lukasenkai, kaip juodaodziams.