Tikriausiai visi lietuviai, paprašyti įvardyti bent vieną svarbią Lietuvos istorijos datą, vieningai pasakytų – 1410 m. liepos 15 diena. Diena, kada įvyko Žalgirio mūšis. Atsakydami į tokio pobūdžio klausimą prancūzai, britai, rusai ar amerikiečiai paminėtų panašios reikšmės savo istorijos datas. Visos tautos turėjo savo „žalgirius“. Žmonės dažnai sieja valstybę ir karą, nors patys retai atkreipia į tai dėmesį. Tautų istorijos be karo tyrinėti neįmanoma. Be jo daugelis valstybių paprasčiausiai nebūtų susikūrusios, o ir norint suprasti jų raidą taip pat neišvengiamai reikia kalbėti apie karą.
—
Karas ir valstybė
Visi mes intuityviai suvokiam, kas yra valstybė, tauta, karas. Tačiau mėginant konkrečiai apibrėžti šias sąvokas, kyla sunkumų. Egzistuoja daugybė valstybės susikūrimo, karo teorijų.
Valstybė – tai konkreti teritorija, turinti aiškias ribas. Šioje teritorijoje gyvenančius žmones – tautą – sieja bendra istorinė, kultūrinė praeitis, kraujo ryšiai. Valstybė turi jėgos naudojimo monopolį, kuris ją daro išskirtinę iš kitų organizacijų. Daug kas pasakytų, jog toks apibrėžimas yra pernelyg supaprastintas ir siauras, bet, kaip jau minėjau, kiekvienas iš mūsų intuityviai jaučiame, kas yra valstybė, todėl kiekvienas apsibrėžiame jos sąvoką savaip.
Karas – dar viena sunkiai apibrėžiama sąvoka. „Siauroji“ jo samprata apima patį įvykį – mūšį, kuriame susiduria du priešininkai. Suvokiant karą plačiąja prasme neapsiribojama vien tik kariniais veiksmais. Jis šiuo atveju yra vertinamas kaip socialinis, kultūrinis, politinis reiškinys, apimantis pokyčius technologijų, visuomenės organizavimo ir kitose srityse, analizuojama visa, kas su juo susiję: kariuomenė, technologijos ir pan. Tik taip išplečiant karo sampratą, galima įvertinti jo įtaką įvairiems procesams.
Valdžios centralizavimas
Taigi karas ir valstybė – du sunkiai apibrėžiami, tačiau glaudžiai susiję socialiniai reiškiniai. Vis dėlto dažnai šios sąsajos lieka nepastebėtos. Kai kurie dalykai yra priimami kaip savaime suprantami, net nesusimąstant apie tai, kaip jie atsirado.
Iliustruosiu tai pavyzdžiu. Natūralu, jog valdžios sutelkimas viename centre yra laikomas vienu iš modernios valstybės bruožų. Tačiau dažnai pamirštama, kokį vaidmenį šiame procese suvaidino karas. Norint tai suprasti, reikėtų nusikelti į XVI a. Tuo metu karybos srityje prasidėjo tikras perversmas. Nesigilinant į visas technines detales, galima išskirti kelis svarbius momentus: karinėms reikmėms pradėtas naudoti parakas, patobulejo artilerija, šaunamieji ginklai. Tapo žymiai lengviau užkariauti iki tol neįveikiamomis laikytas pilis, atsirado poreikis tobulinti miestų ir tvirtovių fortifikaciją, atvirus mūšius pakeitė tvirtovių apsiaustys, o norint paimti tvirtoves reikėjo turėti dideles karines pajėgas, kuriose dominuojančią padėtį užėmė pėstininkai. Kadangi kariuomenės per gana trumpą laiką labai padidėjo, reikėjo centralizuotos administracijos, kuri galėtų kontroliuoti amunicijos, maisto tiekimą armijai bei mokesčių rinkimą. Kariuomenių išlaikymas reikalavo didelių piniginių lėšų.
Visa tai stiprino karalių, valstybių valdovų valdžią, prisidėjo prie absoliutinės valstybės kūrimo, žengtas pirmas žingsnis link modernios valstybės. Šis pavyzdys puikiai parodo, koks ryšys egzistuoja tarp valstybės raidos ir pokyčių kare.
Demokratija
Moderni valstybė yra neatsiejama nuo demokratijos. Tačiau mažai kas stengiasi įvertinti priežastinį ryšį tarp jos atsiradimo ir karo. Robertas Dahlis knygoje „Demokratija ir jos kritikai“ puikiai pavaizduoja, koką įtaką demokratijos plėtrai turėjo padidėjęs pėstininkų, jūreivių vaidmuo kare. Norint, kad jūreivis irkluotų karinį laivą, reikia jam kažką duoti mainais, pavyzdžiui, suteikti piliečio teises ir taip leisti spręsti polio likimą. Istorikai pateikia ne vieną pavyzdį, parodantį kaip pokyčiai karinių technologijų srityje atitinkamai nulemdavo pokyčius visuomenėje. Visose valstybėse, kur kariuomenės branduolį sudarė raiteliai (riteriai) valdymo pobūdis buvo oligarchinis, autoritarinis, labai hierarchizuotas. išlaikyti kovinį žirgą ir turėti reikiamą ginkluotę galėjo tik kilmingieji. Tačiau sakykime tokioje valstybėje kaip Šveicarija, kurios kariuomenės branduolį sudarė garsieji pėstininkai, įsitvirtino asamblėjinė demokratija. Tie patys šveicarų pėstininkai kontinentinėje Europoje, o Britanijoje pėstininkai, ginkluoti dideliais lankais buvo vieni iš svarbiausių veiksnių, dėl kurių sugriuvo karinis feodalizmas. Istorikai teigia, jog XVI a. pradžioje „špagos bajorus“ (riterius ir t.t.) pakeitė „mantijos bajorai“ (bajorai, kurie užsiminėjo komercija ir iškildavo ne karinės galios dėka, bet dėl turimų turtų).
XIX a. pab. – XX a. pr. agresyvi valstybių užsienio politika reikalavo didžiulių kariuomenių. Būdavo sudaromas tam tikras kontraktas tarp valstybės ir jos gyventojų. Visateisiu valstybės piliečiu norintis būti asmuo turėdavo tarnauti kariuomenėje, o valstybė mainais jam suteikdavo balsavimo teisę. Matome, jog vienas iš pamatinių demokratijos institutų – balsavimo teisė – vėlgi yra labai glaudžiai susijęs su karu.
Tautos gimimas
Dar vienas labai svarbus karo ir valstybės sąlyčio taškas yra tautos, moderniąją jos prasme, atsiradimas. Ne vienas mokslininkas, kalbėdamas apie prancūzus ir amerikiečius, vadina juos „karo tautomis“. Samuelis P. Huntingtonas teigia, jog kolonistai, gyvenę Amerikoje iki Nepriklausomybės karo pradžios, laikė save britais, o ne amerikiečiais. Tik karo metais jie pradėjo save identifikuoti kaip amerikiečius. Tačiau to nepakako, jog būtų sukurta amerikiečių tauta. S. Huntingtonas pastebi, jog tik po Pilietinio karo žmonės prabilo apie tai, jog jie yra viena tauta.
Taigi karas gali veikti kaip konsoliduojantis veiksnys. Būtų galima teigti, jog karas tiesiogiai ar netiesiogiai daro įtaką visų modernių tautų formavimuisi, ypač per patriotizmą. Galima ginčytis, ar patriotizmas yra moderniųjų laikų produktas. Mano nuomone, tai yra reiškinys, atsiradęs moderniais laikais, o jo atsiradimas stipriai siejasi su karu.
Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu buvo pradėta kalbėti apie pilietį-karį. Žūti už tėvynę mūšio lauke buvo laikoma kiekvieno piliečio, laikančio save patriotu, garbės reikalu. Paklauskite savęs mintyse, kaip patys suprantate patriotizmą, ką jums reiškia ši sąvoka. Manau, pagalvosite, kad patriotas yra tas žmogus, kuris yra pasiryžęs mirti už tėvynę.
Šių dienų pavojai
Taigi karas neabejotinai turėjo įtakos formuojantis valstybės institucijoms, tautai, demokratijos institutams. Jis nebuvo pats svarbiausias ir vienintelis veiksnys, bet vienas iš keleto svarbiausių.
Šiomis dienomis vyksta rimti pokyčiai karo srityje. Jų ir apskritai pačio karo įtakos valstybėje vykstantiems procesams analizė turi itin didelę reikšmę. Supratę, kaip keičiasi karas, mes geriau suprasime, kaip keičiasi pati valstybė, taps aiškesni joje vykstantys procesai. Kaip pavyzdį galima pateikti patriotizmo klausimą. Kaip jau minėjau, anksčiau patriotu buvo laikomas tas žmogus, kuris eidavo tarnauti kariuomenėje ir žūdavo už savo šalį mūšio lauke. Tačiau šiais laikais, Vakarų valstybėms pereinant prie profesionalių kariuomenių, tarnyba jose tampa darbu, o buvimas kariu – profesija. Kyla natūralus klausimas, kas tokiu atveju atsitinka su patriotizmu. Kokią prasmę įgyja ši vertybė, į ką ji transformuojasi. Ir tai tik vienas iš daugelio klausimų, kurie kyla pradėjus analizuoti pokyčius karo srityje.
Deividas Šlekys