Pirmojo „Post Scriptum“ numerio pristatymas

Pirmojo „Post Scriptum” numerio pristatymą nutarta surengti bene svarbiausioj Lietuvos demokratinėje institucijoje – Seime. Galbūt gali pasirodyti paradoksalu, tačiau iš tiesų šis sprendimas gimė netgi anksčiau nei pats laikraštis. Jis atsirado kartu su pirmojo numerio koncepcija ir tema. Dėl pastarosios jauna „Post Scriptum“ iniciatyvinė grupė – tuomet dar net ne redakcija – galvą laužė ilgai. Buvo apmąstomi įvairūs variantai. Galiausiai, sprendimą nulėmė du savo prigimtimi labai skirtingi argumentai.

Pirmasis argumentas – idėjinis. Nuspręsta, kad būtų labai simboliška pirmą politikos mokslus kremtančių studentų laikraščio numerį paskirti institucijai, kurioje, ko gero, intensyviausiai verda viešasis šalies politinis gyvenimas, t.y. parlamentui.

Šią mintį dar labiau sustiprino kitas – pragmatiškas – argumentas. Pirmajam „Post Scriptum“ numeriui finansinę paramą suteikė Vilniaus jaunimo organizacijų sąjunga „Apskritasis stalas“ (VJOS AS). Tuo tarpu laikraščio ateities leidybos perspektyvos buvo labai miglotos. Tuomet dar senjoras fil!Margiris Abukevičius pasiūlė įdomią idėją – surengti naujojo leidinio pristatymą Seime, o tuo pačiu pamėginti paprašyti Lietuvos politikų paramos tolimesnei laikraščio veiklai. Šiai minčiai pritarus buvo galutinai patvirtinta ir pirmojo numerio tema.

Įsibėgėjus straipsnių rašymo darbams, iniciatyvinės grupės atstovai pradėjo minti Seimo slenkstį, ieškodami galimybių surengti numerio pristatymą. Tiesa, „minti“ labai daug neteko, nes jau pirmasis studentus sutikęs priimti parlamentaras – liberalas Gintaras Steponavičius – labai entuziastingai reagavo į pasakojimą apie planuojamą leisti „Post Scriptum“. Jis pažadėjo pagelbėti ir, reikia pripažinti, savo pažadą ištesėjo su kaupu.

„Post Scriptum“ pristatymą buvo nuspręsta įtraukti į 2002 m. Politologų dienų programą ir surengti gegužės 2-ąją Seimo rūmų fojė. Įtampos būta daug. Kadangi pristatymo data buvo nustatyta, laikraščio iniciatyvinę grupę varžė labai konkretūs terminai, kurių žūtbūt reikėjo laikytis. Todėl dalis straipsnių buvo rašomi dar ir paskutinę naktį prieš atiduodant medžiagą maketuotojui. Tačiau ką tik gimęs „Post Scriptum“ pasiekė Korporacijos „RePublica“ būstinę Baltupiuose (ten tuomet buvo įsikūręs VU TSPMI) pačiu laiku – gegužės 1-ąją.

Ir štai atėjo laikraščio pristatymo diena. Seimo rūmų foje susirinko kelios dešimtys korporantų. Ant stalų atsirado padėklais su vyno taurėmis. Beliko sulaukti tik svečių – parlamentarų, kuriems ir buvo skirtas šis pristatymas. O jie kažkodėl nesirinko…

Atėjus numatytam laikui fojė nebuvo pasirodęs nė vienas Seimo narys. Tačiau visai ps_seime.jpgnetrukus situacija paskeitė kardinaliai. Tuo metu Seimo posėdžiui pirmininkavęs G. Steponavičius per mikrofoną pranešė apie daromą petrauką ir paragino visus rinktis į naujo politikos mokslų studentų laikraščio pristatymą. Jau po minutėlės fojė būriavosi skirtingų politinių pažiūrų parlamentarai ir susidomėję vartė dar spaustuvės dažais kvepiantį „Post Scriptum“.

Pristatymo metu sveikinimo kalbas tarę Seimo nariai Gintaras Steponavičius, Kazimiera Prunskienė bei Kęstutis Glaveckas vieningai džiaugėsi tokia iniciatyva. O G. Steponavičius pareiškė nuomonę, kad studentų išsakyta nuomonė – jų post scriptum – neretai būna protingesnė ir svarbesnė už patyrusių politikų.

P.S. Seimo rūmų fojė padėta dėžutė, į kurią pristatyme dalyvavusius parlamentarus „Post Scriptum” pakvietė mesti aukas būsimųjų laikraščio numerių leidybai, lūkesčių nepateisino. Nors prie jos ir buvo išsirikiavusi ilgoka politikų eilė, tačiau dėžutę atidarius rasta vos kelios dešimtys litų… Jauniesiems iniciatyvinės grupės nariams tai buvo puiki pamoka, kad daugelis politikų labiau mėgsta pakalbėti, o ne realiai prie ko nors prisidėti.

Donatas Bedulskis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.