„Mirštu kaip geras karaliaus tarnas, bet Dievo reikalai pirmiau!“ – paskutinieji Šv. Tomo Moro, politikų globėjo, žodžiai.

Numerio rėmėjas: Europos Parlamento narė RADVILĖ MORKŪNAITĖ-MIKULĖNIENĖ
Padėka už paramą: Europos Parlamento nariui LEONIDUI DONSKIUI

Redakcijos žodis

Šis „Post Scriptum“ numeris aprėpia dar vieną fundamentalią temą – politikos ir religijos santykį. Svarstymų šia sudėtinga ir daugialype tema atspirties tašku galėtų būti dvi viena kitai prieštaraujančios pozicijos.

Pirmoji jų teigia, jog paskutinieji šimtmečiai turėjo galutinai įtvirtinti politikos ir religijos atskyrimą šių dienų pasaulietiškai tvarkomose valstybėse, kuriose remiamasi visuotinio neutralumo ir sekuliarizacijos tezėmis. Galiausiai privalėjome pasiekti tai, ką Francisas Fukuyama vadino istorijos pabaiga: sekuliarių liberaliosios demokratijos valstybių įsigalėjimas reikštų įtampos tarp religijos ir politikos panaikinimą tiek santykiuose tarp valstybių, tiek vienos valstybės viduje. Politinės bendrijos vienijimosi ir solidarumo pagrindas tokiu atveju yra ne mus siejantis tikėjimas, o bendros politinės vertybės, universalių žmogaus teisių idėja arba ekonominiai interesai. Pavyzdžiui, tokiu samprotavimu šiandien, rodosi, yra grįsta ir Europos Sąjunga, praradusi savo kaip krikščioniško projekto prasmę.

Prieštaraujanti pozicija politiką regi kaip neatsiejamą nuo mąstymo ir diskutavimo religiniais klausimais. Viena vertus, kalbant Carlo Schmitto terminais, politikos esmę sudarančiai draugo-priešo perskyrai šiandien, vis mažiau kalbant apie tautinės valstybės idėją, turinį galėtų suteikti būtent religija. Panašu, kad Fukuyamai prieštaravęs Samuelis Huntingtonas buvo teisus: atrodytų, nūdienos civilizaciniai konfliktai remiasi visų pirma religinėmis atskirtimis, kurios ir sudaro politinių bendruomenių tapatybių branduolį.

Kita vertus, galima užduoti klausimą, ar iš viso įmanomas šių dviejų susipynusių ir abipusiais priežastiniais ryšiais susisiejančių žmonijos gyvenimo elementų – politikos ir religijos – atskyrimas? Štai JAV ekonomistas Avneris Greifas Vakarų visuomenėje iškilusią individualybe ir racionaliomis taisyklėmis grįstą kooperavimosi ir kapitalizmo sistemą bent iš dalies kildina iš krikščioniškosios teologinės asmens sampratos: juk išganymo krikščionis siekia pats, savarankiškai. Galbūt būtent taip gimė individualistinis mąstymas, transformavęs Vakarų šalių gamybą, prekybą ir, galiausiai, pačios Vakarų valstybės pobūdį? Galų gale, paties Fukuyamos naujausioje knygoje „The Origins of Political Order“ pateikiama išvada, jog politinio vienijimosi ištakos glūdi religiniame mąstyme, įgalinančiame tapatintis ne tik su vietine giminystės ryšiais besisiejančia bendruomene, bet su šimtais, tūkstančiais, milijonais žmonių. Kas buvo Arabijos pusiasalis iki pranašo Mahometo? Viso labo pabirusių genčių mozaika.

Taigi minėti pavyzdžiai suponuoja paprastą klausimą: jeigu mūsų politinis mąstymas ir veikimas yra giliai ir esmingai paveikti religinių procesų, ar nūdienos politinė sistema gali į tai neatsižvelgti? Ar politinei bendruomenei išlikti būtinas politinio solidarumo ir bendruomenės jausmas gali būti atsietas nuo religijos? Atsakymas nėra ir niekada nebus vienareikšmis. Šiandien kalbame apie visiems politiniams dariniams gyvybiškai svarbius dalykus: koks turėtų būti santykis tarp religinių bendruomenių ir politinės organizacijos tvarkos, ar religinė moralė turėtų būti šalies gyvavimo pagrindas, ar religija suteikia politikai moralinį turinį, ar tikinčiųjų organizacijos (arba pavieniai dvasininkai) turėtų kalbėti apie politiką ir ar politikai turėtų kalbėti apie religiją.

Šios diskusijos neaplenks ir naujasis „Post Scriptum“ numeris.

straipsniai iš nr. 22: politika ir religija, 2013

Europos pažanga – per asmeninę atsakomybę ir vertybinę bendrystę

Radvile Morkunaite

Parengta pagal baigiamąjį pranešimą, skaitytą tarptautinėje konferencijoje „Vertybės ir politika II: Krikščioniškosios Europos šaknys. Pirmasis Europos kultūros kelias (Camino de Santiago) ir jo svarba postmodernioje Europoje“. Šiandien gyvename susivienijusioje Europoje, bendruose Europos valstybių namuose. Lietuva, po 9 metų narystės ES, … skaityti toliau…

Apie religiją, politiką ir mistiką. Prof. Alvydą Jokubaitį kalbina Simas Čelutka

Chriso Yarzabo nuotrauka.

Ar įmanomas lygiavertis politinis dialogas tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų? Kokios yra susikalbėjimo sąlygos? Ar vienintelė alternatyva jam – valia galiai ir susiskaldymas? Be šių klausimų, pokalbyje taip pat nagrinėjamos mistikos ir politikos sampynos, taip pat aptariamas velnio diskurso ir politikos santykis. skaityti toliau…

1936 metų deklaracija „Į organiškosios valstybės kūrimą“ ir Bažnyčios socialinis mokymas

Ben Shahn - Handball

„Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų“ – rašoma Evangelijoje pagal Matą. Šie Jėzaus žodžiai yra įpareigojimas kiekvienam krikščioniui skelbti Gerąją naujieną. Šis įpareigojimas neaplenkia ir politinio gyvenimo, tad 1936 metais … skaityti toliau…

Politika – religija bedieviams?

Sijmeno Hendrikso nuotrauka.

Religija tampa galima ir be tikėjimo Dievu, jeigu religingumas suvokiamas kaip specifinis žmogaus santykis su pasauliu. Apie jį šiais metais pasirodysiančioje knygoje „Religija be Dievo“ (angl. „Religion without God“) rašo vienas iškiliausių XX a. antrosios pusės liberalios minties filosofų Ronaldas Dworkinas. Remiantis religijos be Dievo idėja, politika gali būti įvardijama kaip viena iš religingumo formų. skaityti toliau…

Kas, anot Oskaro Milašiaus, išgelbės Europą? Lietuviška politinio mesianizmo versija

Scena iš spektaklio pagal Adomo Mickevičiaus „Vėlines”, Krokuva, 1919 m. Kunigo Petro
regėjimas ketvirtoje kūrinio dalyje - persmelktas A. Mickevičiaus mistinių įžvalgų, mininčių
Lenkiją kaip tautų Kristų, galintį išgelbėti visas Europos tautas.

Ar prisimenate personažą iš Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Mistras“ arba to paties pavadinimo Rimo Tumino spektaklio – pamišėlį Towianskį, dariusį didelę įtaką poetui Adomui Mickevičiui? Šiame tekste užtiksite ir juos, ir dar vieną lenkų kilmės mistiką, nepagailėjusį pastariesiems dviem kritikos. Tiesa, … skaityti toliau…

969 : 786 musulmonų nenaudai: skaudžios etninės ir religinės tapatybės sankirtos Mianmare

Hpa-an, Kajinų (Karenų) valstijos sostinės, centro panorama su mečete

Balandį lankydamasi Jangone ir Hpa-an mieste autobusuose, ant automobilių, motociklų, parduotuvių, užeigų iškabų, net gatvės maisto prekystalių mačiau lipdukus su budistinėmis spalvomis ir bamariškais skaitmenimis 9691. Tai anksčiau laiko iš kalėjimo paleisto nacionalisto budistų vienuolio U Wirathu praėjusių metų pabaigoje … skaityti toliau…

Džedajai ir spageti monstrai: parodijinės religijos šiandienos pasaulyje

Arne Niklas Janssonas, „Skrajojantis spagečių monstras“

2001 m. Jungtinės Karalystės gyventojų surašyme apie 390 tūkst. respondentų nurodė išpažįstantys džedajų tikėjimą. Taip džedajų religija pagal pasekėjų skaičių tapo ketvirta pagal dydį Jungtinėje Karalystėje, nusileisdama tik krikščionybei, islamui ir hinduizmui. Po 2011 m. surašymo paaiškėjo, kad džedajų Jungtinėje Karalystėje sumažėjo iki 176 tūkst., tačiau jie išliko septinta pagal populiarumą šalies religija. Negana to, džedajų religija išplito ir kitur. Surašymų duomenimis, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje džedajų skaičius viršija 50 tūkst., Čekijoje džedajams save priskyrė apie 20 tūkst. piliečių. Tad galima drąsiai teigti, kad džedajai – gausiausia pasaulyje parodijinė religija. skaityti toliau…