„Kai ateina laikas maldai, tu gali įsijungti transliaciją iš Mekos ir melstis kartu – viskas dėl atmosferos“, – pasakoja neseniai islamo kelią pasirinkusi mergina iš Lietuvos. Pakanka vieno televizoriaus pultelio mygtuko paspaudimo ir ji su savo broliais ir seserimis – jau musulmonų pasaulio sostinėje. Sovietinio interjero kambarys nebėra trukdis, skiriantis merginą nuo jos bendratikių – tai tik erdvė fiziniams veiksmams atlikti. Tačiau šiandieniniame pasaulyje tai nėra viskas. Internete galima rasti vietų, skirtų ne tik mentalinėms kelionėms, bet ir religinių ritualų atlikimui. Viena jų – virtualusis pasaulis „Second Life“ – netgi siūlo piligriminę kelionę į Meką. Kaip toks netradicinis pasiūlymas keliauti gali pakeisti individo santykį su religija? Ar įmanoma religija be materijos?
Skirtingai nuo budizmo, kur vandens sukami malūnėliai yra pajėgūs savarankiškai generuoti maldas, musulmonui malda turi būti tiek dvasinis, tiek ir fizinis pratimas. Besimeldžiantysis atmintinai kartodamas Koraną sinchroniškai keičia kūno pozas – lenkiasi, klaupiasi, stojasi bei atidžiai seka bene kiekvienos kūno dalies padėtį. Kūniškumas nepaprastai svarbus ir kasmetinio pasninko Ramadano metu, kuomet tikintysis atsisako bene visų fizinių būtinybių, taip apvalydamas sielą. Kita vertus, pomirtinis gyvenimas rojuje, anot tradicinių islamo šaltinių, yra itin glaudžiai susijęs su kūniškų malonumų tenkinimu. Taigi akivaizdu, kad piligrimystė turėtų kelti didelį galvos skausmą musulmonams, nusprendusiems persikelti į virtualias erdves.
kaip meldžiasi avatarai
Kaip ir daugelis simuliatorių „Second Life“ visatoje, virtuali Meka yra identiška realios Mekos reprezentacija. Čia ir Kaaba, ir Juodasis akmuo, ir tikintieji musulmoniškais apdarais, kuriuos kiekvienas privalo apsivilkti vos įžengęs į šią fenomenalią erdvę.
Tačiau atmosfera (ypač lyginant su vaizdingais respondentų pasakojimais grįžus iš realios Mekos) net ir nemusulmono akiai – niūroka ir tuštoka. Pasirodo, apsilankymo laikas šioje erdvėje turi didelę reikšmę. Kitą kartą nutaikiusi momentą, kai musulmoniškoji pasaulio dalis jau ruošiasi miegoti, čia sutikau jau daugiau naktinėtojų. Po kelių minučių, pastebėjusi keistą mano avataro blaškymąsi, prie manęs priėjo pati simuliatoriaus administratorė. Padovanojusi prašmatnius apdarus, ji pradėjo atvirauti apie musulmoniškos tapatybės svarbą, ritualų reikšmę virtualiose pasauliuose ir apie pačios virtualiosios Mekos sakrališkumą.
Paprastai besimeldžianti penkis kartus per dieną, naujai sutikta pašnekovė atviravo, kad dėl skirtingo laiko ir erdvės pobūdžio virtualiame pasaulyje nereikia taip griežtai laikytis musulmoniškuose šaltiniuose reglamentuojamų reikalavimų. „Būna dienų, kai aš nesimeldžiu visai. Tol, kol aš praktikuoju religiją realiame gyvenime, man to nebūtina daryti ir čia. Mes čia labiau patys mokomės ir mokome kitus, kaip teisingai atlikti ritualus, įsiminti fizinius judesius“,– paaiškino šeimininkė.
Fizinių judesių mokymasis virtualioje Mekoje išties nesudėtingas. Užtenka spustelti specialiose maldai numatytose vietose įstatytus mygtukus ir avataras pradeda automatiškai atlikti ritualinius judesius. Nors ir tiesiogiai pabrėžiau, jog nesu musulmonė, buvau ne tik pakviesta į ekskursiją po naujai atrastą erdvę, bet ir paskatinta išmėginti virtualios maldos ypatumus. Jau kita tikinčioji, stebėjusi mano avatarą ritualo metu, pabrėžė, kad paprastai musulmonai meldžiasi nusiavę batus. Kita vertus, sudvejojo ji, „aš nesu tikra, ar šitas reikalavimas galioja ir virtualioje erdvėje“.
Tačiau ar toks požiūris yra artimas daugumai čia besilankančių asmenų? Galbūt kai kuriems užtenka būti musulmonu vien tik virtualioje erdvėje? Ar įmanoma sutikti tokių, kuriems virtuali piligrimystė Mekoje prilygsta realiam apsilankymui šioje musulmonams šventoje vietoje? Apie formalų virtualių ir realių praktikų atskyrimą praneša prie pat teleportacijos į Mekos simuliatorių vartų kabanti lenta. Joje didžiulėmis raidėmis skelbiama, kad malda „Second Life“ yra simbolinė ir jokiu būdu negali pakeisti maldos realiame pasaulyje.
Maža to, simuliatoriaus taisyklių kūrėjai remiasi prielaida, kad avataro ir jį valdančio asmens identitetai yra tapatūs. Nagrinėjant elgesį virtualioje Mekoje reglamentuojančius punktus, akis netikėtai užkliūva už įspėjimo, esą bet koks mėginimas suteikti klaidingą informaciją apie savo tapatybę šioje erdvėje nebus toleruojamas. Turint omenyje, kaip lengva keisti savo įsikūnijimą interneto erdvėje, natūraliai kyla klausimas, ar galima pasitikėti vizualiais pavidalais. Virtualios Mekos administratorė pabrėžė, kad kartais yra išties sunku atskirti apsišaukėlius. Tokiais atvejais, anot jos, tik netyčia įjungtas mikrofonas gali išduoti tikrąją avataro tapatybę.
Susidaro įspūdis, kad virtualioje Mekoje vyraujanti nuotaika atitinka jos įkūrėjo, musulmonų mokslininko Jūsufo al-Karadavio, lūkesčius. Prieš atverdamas duris plačiajai publikai, al-Karadavis paaiškino, kad pagrindinis šios erdvės tikslas yra pagerinti žinias prieš realią kelionę į šventąjį miestą. Ar galime į šią erdvę žvelgti tik kaip į sudedamąją, nors ir neprivalomą, fizinės piligriminės kelionės dalį? Nesusipratimai, susiję su tam tikrais tapatybiniais ir ritualiniais aspektais, nurodo į šios erdvės unikalią specifiką, kuri ne visada atitinka oficialiai išreikštus reikalavimus.
„Kiekvieną kartą čia atėjusi jaučiuosi ypatingai, mane užplūsta emocijos, ir kartais man atrodo, kad aš esu realioje Mekoje“, – savo potyriais dalinosi simuliatoriaus šeimininkė. Šiek tiek pasvarsčiusi ji pridūrė, kad „ši vieta padeda įsivaizduoti Meką ten nebuvusiems, o jau apsilankiusiems – prisiminti“. Šalia tuo metu stovėjusi pašnekovės draugė entuziastingai patvirtino šį teiginį: „aš čia lankiausi daugybę metų, kol praeitą mėnesį pagaliau atlikau kiekvieno musulmono prievolę apsilankyti šventajame Mekos mieste. Dabar aš ateinu čia prisiminti ir iš naujo pajausti šios stebuklingos vietos dvasią“.
mes žaidžiame tuo, kuo norime būti
Tokie mokslininkai kaip Gilles Deleuze’as ir Félix Guattaris, aiškindami procesus, susijusius su kultūrinių praktikų nutolimu nuo konkrečių fizinių erdvių, teigia, kad šie procesai ne tik keičia modernios visuomenės sampratą, bet tuo pat metu kuria paralelias struktūras su savo pačių sienomis ir hierarchijomis. Virtualus kūnas, anot jų, taip pat turi būti suvokiamas kaip dvilypis reiškinys. Nors avataras ir jo atliekami veiksmai gali radikaliai skirtis nuo jį valdančio žmogaus elgsenos realiame gyvenime, jis nėra tuščias darinys – avatarai yra „pripildyti“ mūsų norų, troškimų, įsivaizdavimų. Mes staiga netampame tuo, kuo žaidžiame – mes žaidžiame tuo, kuo norime būti.
Tik per tokius pojūčius kaip lytėjimas (pelės spustelėjimas), rega (maldos stebėjimas) ir klausa (suklusimas išgirdus kvietimą maldai) mes galime dalyvauti virtualioje piligriminėje kelionėje į Meką. Ir, atvirkščiai, tai, ką išgyvename virtualiuose pasauliuose, potyriais ir mintimis sugrąžiname į fizinį kūną.
Taigi, nors iš pažiūros virtuali Meka primena populiariuosius „Google Earth“ miestus, kuriuos mėgstame išnarstyti prieš tiesioginį susidūrimą su savo kelionės tikslu, emociniu požiūriu kai kurios „Second Life“ patirtys gali būti prilygintos realiems išgyvenimams. Kol vieni neįsivaizduoja religijos be fizinių ritualų, kitiems pasaulinės bendrystės pajautimas internete tampa vis svarbesne sudedamąja tikėjimo dalimi.