Tolumoje – Vilniaus Bazilijonų vienuolyno vartai. Senieji Lietuvos atvirukai ir fotografijos. 44: Wilna. Ostrobramastrasse. Šaltinis – epaveldas.lt
Šiandien Vilniaus senamiestyje, už J. K. Glaubico suprojektuotų barokinių vartų, nuo miesto šurmulio slepiasi Šv. Trejybės bažnyčia bei šalia esantis bazilijonų vienuolynas. Maldos namai, priklausantys unitų religinei bendruomenei, šiandien liudija apie jau daugiau nei 400 metų besitęsiančią graikų apeigų katalikų istoriją buvusiose LDK žemėse. Sovietmečiu į spaustuvę paversta bažnyčia užklydėliui šiandien taip pat sufleruoja, jog Rytų ir Vakarų krikščionybės suartėjimas niekad neišvengė ir politinio atspalvio.
Unitų bažnyčios istorija – kumetyno istorija – taip itin vaizdžiai profesorius Edvardas Gudavičius apibūdina ketvirtosios LDK krikščioniškos konfesijos padėtį bei valstybėje užimtą vietą. Ką reiškia toks istoriko siūlomas epitetas? – politikos mokslai čia pateikia įdomių pastebėjimų bei įvardija svarbiausius istorinius-politinius lūžius, prisidėjusius formuojant modernių ukrainiečių ir baltarusių tautų savimonę.
apie bažnyčios vienybę
Bandant suprasti unijinės krikščionių bažnyčios sukūrimo LDK priežastis, pirma reikia atsižvelgti į šios idėjos aktualumą platesniame europiniame kontekste. 1054 metais įvykus krikščionybės schizmai ir atsiskyrus Romos katalikų bei Graikų ortodoksų bažnyčioms, pradedama kalbėti apie tam tikrą ekumeninį judėjimą. Ekumenizmas bendriausiąja prasme – pastangos įvairiomis formomis suartinti tarpusavyje susiskaldžiusią krikščionių bendruomenę bei siekti galutinės jos vienybės. Nors oficialiai ekumeninėmis nuostatomis besivadovaujantys krikščionių judėjimai pradėjo burtis tik XIX amžiaus viduryje, o pačios Romos katalikų bažnyčios šios nuostatos oficialiai priimtos tik II Vatikano susirinkimo metu (1964 m. dekretas „Unitatis Redintegratio“), besivadovaujančių ekumenizmo principais buvo visais laikais nuo pat apaštalo Pauliaus. Pasak kunigo Mindaugo Malinausko, pastarasis jau I a. skundėsi Kristaus pasekėjų susiskaldymu bei vidiniais nesutarimais.
Svarbus europinio ekumenizmo Viduramžiais pavyzdys – 1439 m. paskelbta Florencijos unija, kurios pagrindu po beveik 160 metų sudarytas ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Breste, priimtas dokumentas. Susirinkimo Italijoje eigą lėmė politiniai veiksniai – Konstantinopoliui grasinančios turkų valstybės augimas. Nors Florencijos susivienijimas ir nebuvo priimtas rytų krikščionių, o, 1453 m., turkams osmanams užėmus Bizantijos sostinę, netgi iš viso prarado aktualumą, vis tik galime teigti, jog jis rodo unijos potencialą tiek dogmatinėje (pvz. tikėjimo išpažinimo klausimai), tiek organizacinėje (pvz. popiežiaus galios klausimai) srityse. Florencijos precedentas parodė, jog paskutinysis žodis XV a. vid. priklausė Romos katalikų bažnyčiai – neįvykusi unija bažnyčių nesutarimus būtų sprendusi Romos katalikų popiežiaus naudai.
Ką tuomet konfesiniu bei tautiniu pobūdžiu margai Lietuvos valstybei reiškė Florencijos unija? – atsakymą, žinoma, reikėtų sieti su besikeitusia LDK stačiatikių padėtimi ir svarba valstybėje bei naujais santykių su Maskva reguliavimo būdais. XV a. vid. LDK stačiatikių religiniu centru buvo Kijevo metropolija, kurios didesnioji dalis priklausė Maskvai, o mažesnioji – Lietuvos valstybei. Toks religinės provincijos padalijimas lėmė Maskvos, turkams užėmus Konstantinopolį prisiėmusios stačiatikių gynėjos vaidmenį, bei LDK, sprendusios vidinės nekatalikiškos visuomenės dalies integravimo klausimus, interesų susikirtimą. Florencijos unija, politiškai suskaldytoje Kijevo metropolijoje artinusi Lietuvos gudus prie vakarietiškai orientuotos didžiųjų kunigaikščių politikos, iš esmės prieštaravo stiprėjančios Maskvos siekiams išlaikyti visus regiono stačiatikius savo įtakoje.
Vilniaus Bazilijonų vienuolyno ir šv. Trejybės bažnyčios ansamblis 1900 m. Šaltinis – G. Szlewis, „Pravoslavnye khramy Vilniusa“.
Geras tokio interesų susikirtimo pavyzdys: Florencijos uniją pasirašęs Kijevo metropolitas Izidorius, grįžęs į Maskvą, po iškilmingų pamaldų Sobore kunigaikščio Vasilijaus II buvo uždarytas vienuolyne. Po kelių mėnesių ištrūkęs, metropolitas slapstėsi Lietuvoje, vėliau – Romoje. Kijevo metropolijai likus be dvasinio vadovo, kunigaikštis Vasilijus juo paskyrė sau lojalų Joną, kuris sušaukė metropolijos vyskupų susirinkimą ir pasmerkė uniją. Taigi Florencijos unija tapo potencialiu konfliktų tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos valstybės šaltiniu. Apibendrindami, galime teigti, jog unijos idėja bei jos keliami prieštaravimai po Florencijos susirinkimo nesėkmės ypač aktualūs išliko Rytų Europoje – lokaliame LDK bei Maskvos valstybės lygmenyje.
unijos LDK žemėse kontekstas
1596 metų spalio 9 d. Bresto bažnytinis sinodas paskelbė metų pradžioje Romoje popiežiaus Klemenso VIII jau patvirtintus unijinius nuostatus, o netrukus juos patvirtino ir Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza. Įdomu tai, jog viena ryškiausių unijos figūrų buvo Vilniaus universiteto rektorius Petras Skarga. 1577 metais jėzuito išleista knyga „Apie Dievo Bažnyčios vienybę ir apie graikišką nuo šios Bažnyčios atkritimą“ 1590 metais, Bresto unijos išvakarėse, netgi sulaukė savo antrojo leidimo. Tokia aktyvi ekumenininė Petro Skargos veikla leidžia į uniją pažvelgti ir kaip į vieną iš kontrreformacinių XVI a. procesų, kuriame svarbų vaidmenį vaidino ir katalikiškas jėzuitų ordinas.
Kalbant apie pačios unijos turinį, galime išskirti dviejų lygių pokyčius: žemąjį, susijusį su kasdieniniu bažnytiniu ceremonialu, kuris kito menkai, bei aukštąjį organizacinį, profesoriaus Edvardo Gudavičiaus žodžiais – politinį lygmenį, kuris ir buvo esminis unijos objektas. Naujoji unitų bažnyčia išlaikė senąją dvasininkijos hierarchiją, senąsias Rytų bažnyčios apeigas ir bažnytinės slavų kalbos vartojimą pamaldose. Nepaisant to, LDK bei Lenkijos stačiatikiai pripažino nebe Konstantinopolio patriarcho, bet Romos popiežiaus valdžią bei svarbiausias katalikiškas tikėjimo dogmas. Taigi, kalbant paprasčiau, reforma eilinių tikinčiųjų gyvenimo iš esmės nepakeitė: sekmadieninių pamaldų metu, po Bresto unijos, beveik niekas nepasikeitė nei šventikų aprangoje, nei maldų tekstuose. Visgi esminiai pokyčiai įvyko subtiliame dogmatiniame ir politiniame lygmenyje (pvz. pirmasis Bresto unijos straipsnis teigė, jog Šventoji Dvasia nekyla iš Tėvo ir Sūnaus kaip dviejų atskirų principų, tačiau vien iš Tėvo per Sūnų (šv. Maksimo Išpažinėjo formuluotė)). Kitas taip pat svarbus pokytis: XVII a. pradžioje LDK unitų religinis lyderis, uniją pripažinęs Kijevo metropolitas, perkėlė savo rezidenciją į Vilnių – tai taip pat kalba apie pasikeitusią naujųjų unitų politinę orientaciją.
Kas lėmė unijos sudarymą amžiaus pabaigoje? – istorikų A. Bumblausko ir E. Gudavičiaus išskiriamus veiksnius galime suskirstyti į dvi grupes, atitinkamai „iš vidaus“ ir „iš išorės“ veikusias stačiatikių bendruomenės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pasirinkimą prisijungti prie Romos katalikų bažnyčios. Pirma, turime paminėti pačių gudų tikėjimo tradicine kultūra, kurios neatsiejama dalimi buvo ir Rytų krikščionybė, nuosmukį. Kritinės XVI amžiaus reformacijos idėjos pasiekė ir rytines LDK žemes, o po Tridento susirinkimo (1545 m.) sėkmingai save pertvarkiusi Romos katalikų bažnyčia taip pat kėlė kokybinį iššūkį archajiškai stačiatikybės tradicijai LDK žemėse. Kaip išeities kelias pasirinkta unija taip pat sutapo ir su gudų elito modernizacijos ir Vakarų kultūros perėmimo siekiais. Noras gauti tik katalikams prieinamas pasaulietines privilegijas (vietas senate, valstybės ir kunigaikščio tarnyboje ir t.t.) bei dvasininkijos atleidimą nuo mokesčių skatino LDK stačiatikius atsisukti į Romos pusę.
Kita vertus, šalia Romos popiežiaus siekio plėsti savo įtakos sferą jau nuo XIV amžiaus egzistavo ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių interesas religiniu pagrindu integruoti prijungtas rusiškas žemes į besiplečiančią valstybę. Ši idėja atsekama jau nuo Gedimino bei Vytauto pastangų sukurti LDK stačiatikių bažnytinę provinciją, nepriklausomą nuo Maskvos metropolito. Ji trumpai įgyvendinta 1415–1419 metais, vienašališkai Kijevo ir Lietuvos žemių metropolitu išrinkus bulgarų vienuolį Grigorijų Camblaką. Pastarasis aktyviai pasisakė už Rytų ir Vakarų krikščionių bažnyčių uniją, taip atliepdamas ir didžiųjų kunigaikščių siekiams konsoliduoti nevienalytę valstybę bei suteikti jai vakarietišką orientaciją.
Svarbu pastebėti, jog Bresto sprendimai kontraversiškais laikyti nuo pat jų priėmimo. Dar sinodo metu išsiskyrė dvi susirinkusių stačiatikių grupės: unitai ir dizunitai, arba unijos priešininkai. Pastarieji liko ištikimi senajai stačiatikybei, o į naują unitų bažnytinę provinciją taip ir neįėjo rytinės LDK žemės: Sluckas, Pinskas, Mogiliovas ir t.t. Religiniai pokyčiai taip pat neišvengė ir represinio pobūdžio: unitams perduota daugybė stačiatikių cerkvių bei vienuolynų, o tai provokavo agresyvius pastarųjų veiksmus. 1623 metais Vitebske nukankintas unitų vyskupas šv. Juozapatas Kuncevičius. Tokia unitų ir stačiatikių trintis LDK viduje kėlė neramumus bei turėjo lemtingos įtakos kylant 1648–1653 metų pilietiniam karui, dar žinomam Chelmyckio sukilimo vardu, bei kairiakrantės Ukrainos prijungimui prie Rusijos. Viena vertus, Bresto unija integravo nemažą dalį stačiatikių į politinį ir kultūrinį LDK gyvenimą. Nepaisant to, ji taip pat suskaldė gudų bendruomenę bei stumtelėjo prieš uniją nusiteikusią jos dalį Maskvos bei jos įtakos sferos link.
tautinės gudų bažnyčios klausimu
1967 metais lyginamosios politikos atstovų S. Lipseto ir S. Rokkano paskelbta partinių Europos sistemų aiškinimo schema remiasi keturiomis dichotomijomis. Pirmoji iš jų – reformacijos dichotomija, besiremianti valstybės ir bažnyčios santykiu, su išlygomis gali taip pat tapti atspirties tašku aiškinant ir gudų tautos politinę raidą. Aptariamo laikotarpio Europoje, autoriai išskiria du galimus pasaulietinių ir bažnytinių jėgų santykių modelius: valstybes, kuriose susikūrė protestantiškos nacionalinės bažnyčios (pvz. Anglija), ir šalis, kuriose valstybė rėmė Romos katalikų bažnyčią (pvz. Prancūzija). Antrindama baltarusių istorikė S. Morozova teigia, jog XVI a. buvo tautinių bažnyčių Europoje kūrimosi laikas: Šveicarijoje kūrėsi kalvinistų, Čekijoje – husitų, Vokietijoje – liuteronų bažnyčios. Gudiškose LDK žemėse neįvykus platesnio mąsto bažnytinei reformai, tautinės bažnyčios sukūrimo viltys sietos su naujai sukurta Graikų apeigų katalikų bažnyčia. Paradoksalu, bet kontrreformacinio pobūdžio unija gudų tautos elitui leido turėti tautinės bažnyčios sukūrimo lūkesčių, Vakarų Europoje sietų su reformacijos judėjimu.
Koks buvo valstybės ir besiformuojančios tautinės bažnyčios santykis XVII a. pr. gudiškose LDK žemėse? Ar galime iš viso kalbėti apie tautinę bažnyčią be tautinės valstybės? – toks klausimas peršasi sekant Lipseto ir Rokkano logiką: šie mokslininkai akcentuoja tai, jog bažnyčios ir valstybės nesutarimai dėl švietimo sistemos kontroliavimo bei nacionalinės kalbos vartojimo viešajame gyvenime valstybių viduje kūrė palaikytojų koalicijas. Pastarosios po kiek daugiau nei po trijų šimtų metų, savo ruožtu, lėmė nacionalinės politikos, demokratizacijos bei tautos mobilizacijos pobūdį.
Visgi šiuolaikinė baltarusių ar ukrainiečių istoriografija atsakydama idealizuoja ir visų pirma teigia bažnytinės Bresto unijos svarbą padedant pamatus modernių baltarusių bei ukrainiečių tautų bei jų tautinių savimonių formavimuisi. Tarp lenkinimo ir rusinimo balansavę gudai po Bresto unijos galėjo apsibrėžti kaip esantys tarpsmo būsenoje: ne lenkai ar lietuviai, bet ir ne rusai, ne stačiatikiai, bet ne ir katalikai. Vakarietiškos unitų bažnyčios orientacijos svarba šiuolaikinėms baltarusių ir ukrainiečių tautoms šiandien gali būti prilyginta Lietuvos ir 1387 metų krikšto santykiui: užkirstas kelias gudų rusinimui, bet per lietuvėjimą sklidusi vakarietiška kultūra neišvengiamai reiškė ir lenkinimą bei atitinkamas tautinės tapatybės korekcijas.
***
Unitų bažnyčia, be retų uniją priėmusių kilmingųjų – Vilniaus vaivados Jonušo Tiškevičiaus ar bajorų Oginskių giminės išimčių, gali būti suprantama kaip religija liaudžiai, arba E. Gudavičiaus žodžiais – kaip svetimų ponų kumetynas. Istorinė gudų unitų priklausomybė nuo politiškai stipresnių kaimynų dar ir šiandien lemia nevienareikšmiškų unijinės bažnyčios vertinimų gausą. Dažnai politizuota bei instrumentalizuota šios bažnyčios istorija gali taip pat sėkmingai būti siejama tiek su baltarusių ar ukrainiečių tautinės savimonės formavimusi, tiek su šių tautų lenkinimu ar LDK žemėse gyvenusių stačiatikių represavimu. Bresto unijos istorija taip pat leidžia daryti išvadą, jog ekumeninizmas niekada nelieka vien bažnyčių ar tikinčiųjų ir jų religinių vadovų reikalu, bet visada įtraukia ir politinį aspektą bei balansuoja ant religijos ir politikos ribos.