Kas civilizaciją daro civilizacija? Civilizacijos sampratos paieškos su Vytautu Kavoliu

Vis dažniau įvykius ir pokyčius tarptautinėje arenoje aiškinant civilizacinių skirtumų kontekste, tampa svarbu suprasti, kokią prasmę suteikiame pačiai civilizacijos sąvokai. Kaip apibrėžiame civilizaciją? Ar įmanoma viena pasaulinė civilizacija? Ar civilizacijos sąvoka gali būti neutrali? Ką laikome civilizacijas struktūruojančiais principais? Kiek aprėpia ir ką žymi „Vakarų civilizacija“? Ieškodama atsakymų į šiuos ir kitus klausimus „Post scriptum“ redakcija pakvietė į jau tradicija tampančią įvadinę būsimojo laikraščio diskusiją, šįsyk skirtą vieno žymiausių lietuvių sociologų ir kultūrologų Vytauto Kavolio idėjų rekonstrukcijai. Diskusijoje dalyvavo VDU profesorius Leonidas Donskis, Kultūros, filosofijos ir meno instituto docentas Arūnas Sverdiolas bei to paties instituto darbuotojas Alvydas Noreika, šiuo metu rašantis daktaro disertaciją V. Kavolio kultūros sociologijos tema. Diskusiją moderavo VU TSPMI absolventė Indrė Balčaitė. Pateikiame įdomiausių šios diskusijos akimirkų santrauką.

Čia galite parsisiųsti pilną diskusijos garso įrašą.

Civilizacijos apibrėžtys

Indrė Balčaitė: Pradėkime nuo civilizacijos apibrėžčių, t.y. kas apskritai yra civilizacija ir kuo ji nėra. Kokia yra civilizacijos termino kilmė ir kur šioje tradicijoje atsiduria V. Kavolis?

Leonidas Donskis: Civilizacija, kaip ji buvo suprantama prancūzų švietėjų, filosofų, istorikų, daugeliu atveju apėmė tuos komponentus ir aspektus, kurie būtų būdingi ir kultūrai. Apskritai prancūzų vartosenoje civilizacija ir kultūra faktiškai yra teoriniai sinonimai. Problema, kalbant apie definiciją, ji tampa Vokietijoje, kur civilizacija aiškiai atsiskiria nuo kultūros ir XIX a. matome daugybę teorijų (Alfredo Weberio, Wilhelmo von Humboldto, kultūros morfologų iki pat Oswaldo Spenglerio), kurios klausimus, kuo civilizacija yra kitokia, kuo ji skiriasi nuo kultūros, paverčia beveik civilizacijų teorijos branduoliu.

MSD 966.jpgVytautas Kavolis niekada šios sąvokos nepriėmė nei iš prancūziško šaltinio, nei, suprantama, nekritiškai traktavo vokiečių kanalą. Man regis, Kavolis orientavosi į tą civilizacijos sampratą, kuri atkeliavo ne tiek iš filosofijos, kiek iš sociologijos (visų pirma iš Maxo Weberio, iš dalies iš Emile’io Durkheimo), ir ten civilizacija gana stipriai tapatinama su religija arba apskritai su vertybių, idėjų, orientyrų pasaulyje visuma. Po to jau sekė paties Kavolio originalus įnašas į civilizacijų teoriją. Jis atsispiria nuo sociologinės teorijos, bet vėliau veikia kaip multidisciplinaristas, įtraukdamas duomenis apie civilizacijas ir iš antropologijos, ir iš idėjų istorijos. Kaip tik Kavolio vartosenoje civilizacija tampa savotišku interpretaciniu lauku, kuriame galima kalbėti apie sąmoningumą, suprantamą kaip tam tikrą simbolinę konstrukciją (simbolic design), kurioje mėgini suprasti save ir pasaulį.

Arūnas Sverdiolas: Man atrodo, kad klausimas, kas civilizaciją daro civilizacija, kaip fiksuoti, kur ji yra, o kur jos nėra, jeigu eina pirmas, yra neatsakomas ir beprasmiškas. Kaip ir daugelio kitų plačiai naudotų teorinių terminų atveju, mes turime klasterį (cluster) – daug viena ant kitos užklijuotų ir vis kitaip apibrėžiamų etikečių. Vadinasi, jeigu norime fiksuoti kokią nors reikšmę, turime pasirinkti atitinkamą teoriją arba prasmingą visumą, kurioje tas terminas funkcionuoja. Jokiu būdu negalima leisti, jog šis klasteris, taip apytikriai suprastas, būtų perduodamas iš rankų į rankas. Kad šito nebūtų, reikia jį kiekvieną kartą retrospektyviai grąžinti į tą visumą arba plotmę, kurioje kalbama. Nebūtų prasminga skleisti ir kokią žodyninę reikšmę, kadangi išeitų lygiai tas pats – kokiame nors padoriame žodyne rasime ir nesuderinamas prasmes; ten viskas bus, net ir homonimus. Na, ir trečia priežastis yra ta, kad tai yra kasdienės kalbos žodis, tad dar vienas sunkumų klodas susidaro – vėl yra polisemija ir kiekvienas supranta ir interpretuoja kaip išgali.

Bet jei jau kalbame apie Kavolį, tai jo paties judėjimo trajektoriją labai sukonkretina. Kavolio amerikietiškos sociologijos kontekstas yra lemiamas dalykas, ir lemiamas ne tik tam, ką jis pasako ir artikuliuoja, bet ir tam, kas lieka neartikuliuota dėl pačios natūralios jo judėjimo trajektorijos, kur jis pradeda ir kokia kryptimi įsiveržia į tą lauką.

Čia paminėčiau kultūros sociologiją. Sociologams, kalbantiems apie socialinę plotmę ir socialinę materiją, problema yra kultūra. Taip atsiranda kultūros sociologija. Kaip sociologizuoti kultūrą ar sociologiškai sučiuopti kultūrą? Kas tai yra? Iš kultūros antropologų, tarkime, Cliffordo Geertzo ar ankstesnių, jie [kultūros sociologai – P.S.] sužino, kad tai yra „reikšmių sistema“. Bet kaip toms reikšmių sistemoms arba simbolinėms visumoms surasti socialinį atitikmenį? Kavolis jį ir pavadina didžiausiu sociokultūrinės organizacijos vienetu. Jis mėgo cituoti Weberį apie asmenis, kurie kybo reikšmių tinkluose. Vadinasi, plačiausias toks tinklas – civilizacija, tačiau tai dar neatsako į klausimą apie substantyvumą, apie ką čia kalbama. Ar galima sakyti, jog yra kinų civilizacija ar indų civilizacija, Vakarų civilizacija arba graikų civilizacija? Žodis „civilizacija“ kol kas čia dar neturi ribų, kurios leistų substancializuoti, prikabinti prie tikrovės. Mes tik žinome, jog Kavolis pripažįsta kažkokią dvisluoksnę tikrovę ir klausia, kaip žmonės gyvena tomis prasmėmis, prie kurių yra prikibę prasmių tinkluose.

MSD 968.jpgAlvydas Noreika: Galėčiau pritarti, kad Kavolio civilizacijos sampratą reikėtų nagrinėti XX a. vidurio amerikiečių sociologijos kontekste ir norėčiau paminėti amerikiečių socialinį teoretiką Talcottą Parsonsą. Parsonsas plėtojo sociosimbolinę kultūros sampratą, kalbėdamas apie tai, jog žmogaus elgesys nėra nulemtas tik įpročių ar papročių, bet visa žmogaus elgsena yra kontroliuojama išorinių kultūrinių simbolių. Kavolio civilizacijos samprata nuo Parsonso kultūros sampratos skiriasi tik tuo, jog Parsonsas bent analitiškai atskiria kultūrą ir socialinę struktūrą. Kavolio atveju tas skirtumas yra tik santykinis. Jis keliose vietose pabrėžia, kad socialinę struktūrą bei jos institucijas taip pat galima traktuoti kaip simbolines konstrukcijas. Institucionalizuojant tą simbolinę struktūrą įvyksta tam tikras jos koregavimas, priderinimas prie socialinio gyvenimo. Dar vienas bruožas – Kavolis į kultūros sampratą neįtraukia materialinės kultūros ir visų materialinės kultūros produktų. Tai bene ryškiausias skirtumas nuo antropologijoje ir iš dalies civilizacijų studijose paplitusios antropologinės kultūros sampratos, pagal kurią kultūra yra viskas, kas padaryta žmogaus.

„Civilizacijos“ neutralumas

I.B.: Ar pats terminas „civilizacija“ nėra šališkas kurios nors civilizacijos atžvilgiu – šiuo atveju, aišku, Vakarų civilizacijos? Prof. L. Donskio minėti autoriai visgi yra iš Vakarų, tačiau nieko negirdime iš kitų civilizacijų apie save.

L.D.: Jūs, žinoma, esate teisi. Aš iš karto atmetu bet kokią iliuziją, kad čia esama neutralumo. Netgi pati civilizacijos termino vartojimo tradicija buvo tokia, kad labai dažnai civilizacija buvo tiesiog siejama su pažanga. Prancūziška prasme civilizacija yra visų pirma tiesiogiai susijusi su istorine pažanga, o būdvardis „civilizuotas“ vartojamas suvokiant savo progresą, pasiektą pažangą.

Lygiai taip pat neutralumo nėra vokiškoje vartosenoje, kadangi civilizacija čia taip pat įgyja specifinę prasmę. Jeigu prisiminsime Norberto Eliaso veikalą apie šių terminų sociogenezę ir psichogenezę, civilizacija apskritai buvo tapusi gana neigiamu terminu tarp vokiečių filosofų vien todėl, kad buvo siejama su prancūzų Švietimo projektu, su prancūziška patirtimi. Buvo manoma, kad terminas Kultur („kultūra”) leidžia apibrėžti save kūrybos plotmėje, o civilizacija tėra elgesio, manierų, tam tikrų pasiekimų visuma, leidžianti kalbėti apie fiksuotą sistemą, pavyzdžiui, politinę arba ekonominę, bet nieko nepasakančią apie kūrybingumą. Vokiečiai XIX a. tuos dalykus aiškiai atskiria: kultūra susijusi su filosofija, menu, religija, vertybių sfera, o civilizacija tiesiog fiksuoja tam tikrą pasiektą struktūrą, ypač galios atžvilgiu.

MSD 976.jpgCivilizacija vokiška prasme yra kažkas išoriško, neorganiško, susijusio su komfortu, pažanga. Prancūziška prasme civilizacija yra, jeigu norite, ir tam tikros misijos aspektas. Napoleonas yra netgi paleidęs frazę apie tai, kad civilizacija yra ne kas kita, kaip ginklų nešama pažanga.

Kartais kyla problemų, kai teoretiką paklausiate, ar konkrečiai tas ir tas dalykas yra civilizacija, ar ne. Pats terminas turi sudėtingą istoriją ir neišvengiamai kelia politiškai jautrius debatus. Kavolis mėgino to išvengti, žinoma, ir jam ne visai pavyko. Prieštaravimas neišvengiamas jau vien todėl, kad – kalbėkim atvirai – civilizacijų teorija yra sukonstruota vakariečių.

Kavolis šią problemą mėgino išspręsti taip: mes neturime traktuoti Vakarų kaip teorijos davėjos, o visų kitų – kaip empirinio objekto. Jo idėja buvo ta, jog negalima Vakarų sąvokomis interpretuoti visų civilizacijų. Skamba kaip geras manifestas, kaip gera epistemologinė programa. O kas toliau? Skaitydami veikalus matome, jog ne kad ne Vakarai vis tiek interpretuojami Vakarų sąvokomis.

Pasaulinės civilizacijos (ne)įmanomybė

I.B.: Ar apie pasaulinę civilizaciją tuomet galėtume kalbėti tik kaip ideologiją, o ne kaip savivoką?

A.S.: Aš manau, o kodėl, jeigu laikytumės to labai neapibrėžto, kaip aš siūliau pradžiai, civilizacijos supratimo, kur apie identifikuojamus kraštus negalima kalbėti? Nematau bėdos kalbėti apie didžiausią suprantamą visumą ir tada, kai jinai pašaliniam žvilgsniui atrodo labai maža. Įsivaizduokime hipotetinį Amazonės kaimelį, kur žmonės niekada nekontaktuoja su jokiom kitom bendruomenėm, laiko save vieninteliais žmonėmis arba svarbiausiais žmonėmis, o kitus pusiau gyvuliais (kas labai dažnai pasitaiko) arba visai gyvuliais (o savivardis „žmonės“ labai dažnas genčių kalbose). Pagal šitą apibrėžimą, kurio mes pradžioje lyg ir laikėmės, tai būtų civilizacija. Skamba paradoksaliai, bet kokie gi daugiau yra plačiausi prasminiai rėmai, kurių ribose jie patys save supranta? Ir kokia yra dar platesnė socialinė organizacija, sociostichija, kurioje jie save talpintų? Nėra.

A.N.: Pagal techninį Kavolio civilizacijos kriterijų Amazonės genties kultūra negali būti vadinama civilizacija. Britų antropologai vadintų ir tai civilizacija, bet Kavoliui civilizacija yra bendras kultūrinis palikimas, kuris turi tam tikrą ir laikinę trukmę didžiulę, bent jau kelis šimtmečius metų turi būti ta kultūrinė tradicija, palikimas egzistuoti, ir būti bendras bent keliems politiniams junginiams. Tada, jeigu yra kažkokia religija, filosofija, mokslas – bendri daugiau nei dviems valstybėms, jeigu nėra dar kokių didesnių, didesnės kultūros, kuri talpintų tą kultūrą, tada tai galėtų būti vadinama civilizacija. Kavolis neužsiima skaičiavimu, kiek gi žmonijos istorijoje buvo civilizacijų, bet jį domina šiuo metu egzistuojančios civilizacijos ir visas jo tyrimas būtent nukreiptas į šiandienos civilizacijas.

A.S.: Yra dar viena komplikacija. Jei kalbame apie Kavolio kultūros sampratą, ten rasime lygiai tokį pat pliuralumą ir tokį ribų neaiškumą, koks būdingas žvilgsniui. Tiesiog tokia jau yra patirties prigimtis. Kad kraštų nesimato, dar nereiškia, jog žvilgsnis miglotas. Tai svarbu todėl, kad Kavolis kalba apie reikšmes, apie reikšmių ansamblius, apie reikšmių ansamblių ansamblius ir apie reikšmių ansamblių ansamblių ansamblius… Gali kilti kiek nori ir tik viršutiniame aukšte bus pripažintas tas titulas – civilizacija. Tačiau Kavoliui titulai nieko nereiškia. Ir šiuo atveju jam tai nieko nereiškia – tiesiog didelė ir sena. O jeigu judėtume žemyn prie vis efemeriškesnių darinių, priartėtume prie „teatro nušvilpimo kultūros“ arba „gatvės kampo kultūros“ ir panašių dalykų, visiškai efemeriškų, kaip jis sakydavo, be etinių įsipareigojimų. Taigi tai, kas būdinga kultūrai, būdinga ir civilizacijai – kraštų neaiškumas ir neapibrėžtis.

MSD 959.jpgL.D.: Aišku, žavi Arūno ironija, kad sena ir didelė, bet ne tik tai. Man rodos, yra ir kitų komponentų, kurie Kavoliui leistų artikuliuoti civilizaciją: tradicija ir modernybė. Vis dėlto civilizacija Kavoliui neretai yra tam tikras mūšio arba įtampų laukas – tarp modernizmo ir antimodernizmo, tarp tradicijos ir modernybės. Garsi Kavolio frazė, kad modernybė suskaldė pasaulį, atskirdama, kaip jis sako, intymumą ir ekspertizę, emociją ir racionalų protą, individą ir bendruomenę, vertybę ir faktą. Jeigu Kavolio paklaustume, ar jis kokį nors Amazonės kaimelį laiko civilizacija, atsakytų, kad tikrai ne, nes tradicinių bendruomenių niekaip negali pavadinti civilizacijomis. Turi būti modernybės pasėtos problemos. Žmonės turi su jomis konfrontuoti ir tuomet matomi civilizaciniai judesiai.

„Civilizacijos“ turinys

I.B.: Bandėme apibrėžti, kas yra civilizacija apskritai, o dabar pamėginkime panagrinėti jos vidų – civilizacijos konfigūracijas: kontrolinius principus, didžiąją tradiciją. Siūlyčiau remtis vienu nuolat linksniuojamu pavyzdžiu – „Vakarų civilizacija“. Ironiška, kad civilizacijai duotas krypties pavadinimas, kuris yra grynai sąlygiškas.

L.D.: Pavadinimai yra labai sąlygiški. Mėginti ieškoti griežtos logikos Vakarų-Rytų civilizacijose yra tas pats, kas ieškoti logikos Rytų ir Vakarų Europos sąvokose. Noriu priminti Milano Kunderos pajuokavimą apie tai, kad žiūrint geografiškai Čekija yra labiau į Vakarus negu Austrija, bet nepaisant to, mes puikiai žinome, kad Čekija bent jau per visą didžiąją Europos perskyrimo istoriją pateko į „Rytų“ kategoriją, o Austrija buvo „Vakarai“. Logikos nėra jokios. Ir Vakarų civilizacija yra sąlygiškas terminas – be jokios abejonės. <…>

Kodėl civilizacijos negalėtume suprasti kaip tam tikro sąvokų, patirčių, vertybių tinklo? Kodėl negalėtume pasakyti, kad civilizacijos, viena vertus, yra savęs ir pasaulio interpretavimo konstrukcijos arba tinklai – sąvokų, prasmės, o kita vertus – veiksmas? Civilizacija nėra grynojo teoretizavimo terpė. Ji yra pakankamai ideologiška ir paremta tam tikru veiksmu. Civilizacija yra hibridiška. Joje yra veiksmai ir sąvokos, vertybės ir faktai, tinklelis, kurį mes užmetame ant tikrovės ir mėginame ją paaiškinti, ir tuo pat metu tai yra tam tikra veiksmo arena. Civilizacija suteikia solidarumo išgyvenimą. Dėl to aš ir manau, kad čia kalbame apie vertybės ir idėjos sujungimą, minties ir veiksmo, tam tikro socialinės visumos sukūrimo metodo ir tuo pat metu tokio tinklelio, kuriuo tu interpretuoji pasaulį. Tai būtų civilizacijos turinys. Ar jums neatrodo, kad mėginimai suskaičiuoti, kas yra civilizacija – mokslas, menas, religija, moralė, teisė… – yra beviltiški ir pasenę? Man atrodo, čia kalbame ne apie komponentus, ne apie dalis ir jų sankaupas, bet apie sujungimus – veiksmo ir minties, dar kažko. Priešingu atveju mums būtų sunku suprasti, kas yra bendra.

A.N.: Aišku, tie kontroliniai principai yra svarbūs, tačiau Kavolis didžiulį dėmesį skyrė ir civilizacijų komponentams. Kavolio civilizacijų analizė įdomi tuo, kad ji siekia išsaugotiMSD 973.jpg universalistinę perspektyvą. Jis vis dėlto pripažįsta, kad egzistuoja universalūs elementai ar tų elementų rinkiniai, iš kurių yra sudarytos visos konkrečios civilizacijos. Jis nesako, kad civilizacijos yra tapačios, bet tie patys elementai civilizacijos organizacijoje gali užimti skirtingą vietą. Kavolis plėtoja labai sudėtingą civilizacijos organizacijos lygmenų sampratą: vieni elementai organizacijoje yra dominuojantys, kiti gali būti labiau nustumti, o tam tikrų elementų konkrečiu istoriniu laikotarpiu civilizacijoje gali apskritai nebūti, tačiau jie gali sugrįžti po kiek laiko. Vis dėlto Kavolis atmeta substancialaus skirtumo tarp civilizacijų idėją. Skirtumai egzistuoja, bet jie santykiniai – tai nulemia skirtingas tų universalių elementų išsidėstymas civilizacijų organizacijose.

L.D.: Kyla klausimas, kas yra ta didžioji tradicija. Daugeliu atvejų didžioji tradicija yra ne kas kita, kaip save suvokiantis ir artikuliuojantis edukacinis modelis. Civilizacija yra ir tam tikras pedagoginis aspektas. Mes neišvengiamai lavinamės pagal tam tikrą civilizaciją. Mes joje gyvename ir mūsų išsilavinimo modelis yra ne kas kita, kaip tam tikras savo civilizacijos reikšmių ir informacijos sėmimasis. Nėra jokių abejonių, kad ji yra stipriai paveikta išorinių įtakų. Reikia būti labai tendencingam, kad nesuprastum, jog Europa yra neįsivaizduojama be Ispanijos maurų palikimo, be didžiųjų arabų aristotelininkų, matematikų, be Kordobos mąstytojų ir tyrinėtojų. Tai tiesiog neįmanoma. Ji yra neįmanoma be Rytų meno formų, ką yra įrodę Jurgio Baltrušaičio jaunesniojo darbai. Tikėjimas, kad civilizacijos arba kultūros yra visiškai uždari dariniai, buvo kultūros morfologų dalykas, tačiau jis atmestas. Vis dėlto bendrumai tarp civilizacijų arba išoriniai poveikiai nėra konstantos. Išoriniai poveikiai yra istoriniai judesiai, kurie palieka vienokius ar kitokius ženklus bei
įtakas.

Indrė Balčaitė, Giedrius Krupauskas