„Laikas mylėti ir laikas nekęsti; laikas karui ir laikas taikai.“ [Iš Senojo Testamento]

Redakcijos žodis: Bellum omnium contra omnes XXI amžiuje

Siekis išlikti – esminis žmonijos evoliucijos variklis. Išlikimo priemonės – susitarimo arba nesugebėjimo susitarti reikalas. 

XVI amžiuje Tomas Hobsas aprašė prigimtinės žmonijos būklės idėją. Hipotetinėje prigimtinėje santvarkoje nebuvo jokio aukštesnio autoriteto, vyravo absoliuti lygybė ir iš jos kylantis nepasitikėjimas. Negalėdami pasidalyti išteklių, žmonės tapo priešais, siekiančiais sunaikinti arba pavergti vienas kitą. Išlikimą galėjo užtikrinti tik jėga, apgaulė ir noras užvaldyti kitus. Lenktyniavimas vertė žmones pulti vienas kitą siekiant pasipelnyti, nepasitikėjimas – siekiant saugumo, garbės troškimas – siekiant malonumo. 

Prigimtinės būklės esmė – bellum omnium contra omnes – visų karas prieš visus, kai nėra bendros valdžios, neįmanomas joks klestėjimas ir tobulėjimas, tvyro nuolatinė baimė ir prievartinės mirties pavojus. Vienintelė išeitis – susitarimas dėl bendro gyvenimo taisyklių, kurių laikymasis leidžia užtikrinti taiką. 

Šiandien, jau gyvendami pagal visuomeninės sutarties diktuojamą tvarką, galime lengviau atsikvėpti. Juk demokratija ir teisinė valstybė – puikūs įrankiai visuomenėje įtvirtinant laisvę, lygybę, toleranciją, laisvąją rinką, nevaržomą saviraišką ir saugumą.   

Tačiau ar pavyktų nerūpėstingai mėgautis pažvelgus į tai, kas iš tiesų slypi už liberalų sukonstruoto besaikio individualizmo ir pliuralizmo fasado? 

Priemonės kinta. Bet karas lieka. Šiuolaikinę visuomenę persmelkia žmonių sąmonėse vis labiau įsitvirtinantys postmodernaus darvinizmo lozungai: tik geriausias, gražiausias, stipriausias ir apsukriausias, tik galintis draugystę paaukoti savanaudiškiems tikslams, tik gebantis „išsilaisvinti“ iš „beverčių“ tradicijos, ištikimybės ir kilnumo pančių žmogus galės išlikti. Ir klestėti. Būdamas puikaus sistemos veikimo pavyzdžiu. 

Visuomenės varomąja jėga tampa naujos hobsiškojo lenktyniavimo, nepasitikėjimo ir garbės troškimo formos. Siekis primesti galią ir noras užvaldyti kitus – neatsiejami prigimtinės būklės atributai – yra užprogramuoti beribės laisvės ir individualizmo epochoje. Iš prigimtinės padėties išbristi leidusi ir virš žmogaus valios pakilusi sistema įbruka į rankas naujus ginklus – konformizmą, individualizmą, karjerizmą, hedonizmą. 

Siekis išlikti šiandien nereiškia anarchijos, netvarkos ir nuolatinės baimės dėl gyvybės. Liko klusnumas. Klusnumas naujoms postmodernaus karo taisyklėms. Bellum omnium contra omnes XXI amžiuje. Kuomet kiekvieną dieną privalu būti pasiruošus naujam išpuoliui. Kaip kariausime šiandien?

Martynas Zapolskis

straipsniai iš nr. 7: karas, 2005