Vytautas vėl drąsiau, matydamas verdančią kovą,
Veda į mūšį pulkus, nors jų nedaug jam beliko.
Jis su totorių būriais, iš kairiojo šono užėjęs,
Puola germanų gretas ir jas sėkmingai pralaužia.
Ištrauka iš Jono Visliciečio poemos “Prūsų karas” (1516 m.)
Prof. E. Gudavičius
Panašiu stiliumi Lietuvos istorija, o ypač garsiausi lietuvių laimėti mūšiai aprašomi net ir kai kuriose XX amžiaus pabaigos istorijos knygose. Vadinamasis romantinis istorijos dėstymas iki šiol skatina lietuvius didžiuotis praeities valdovais, garsiais karvedžiais ar užkariautų teritorijų skaičiumi. Realiau žvelgiantys į Lietuvos istoriją paneigia romantikų pasakojimus ir visai kitaip įvertina mūsų valstybės praeitį. Apie tikrąjį lietuvių kovingumą kalbamės su profesoriumi istoriku Edvardu Gudavičiumi.
—
Post Scriptum: Iki šiol lietuviai mano, jog mūsų kariuomenės itin pasižymėjo istoriniuose mūšiuose. Ir viso to kulminacija – Žalgirio mūšis, kuriame sutriuškinome Kryžiuočių ordino pajėgas. Vis dėlto pastaraisiais metais Lietuvos kariniai sugebėjimai kvestionuojami. Ar pagrįstai
Edvardas Gudavičius: Pagrindinis šaltinis, kuris užvaldė Žalgirio problematiką, buvo Jano Dlugošo aprašymai. Ir jau čia konstatuojama, kad lietuviai buvo sutriuškinti, o lenkai vieni „ištempė“ mūšį. Dlugošo versija iki šiol pasaulyje gyvuoja, bet tam suduotas mirtinas smūgis. Todėl aš labai abejoju, ar naujausioje lenkų enciklopedijoje tai bus pateikta. Lenkų istorijos mokslas save gerbia ir neužsiima tokiais vaikiškais žaidimais. Švedų istoriko Sveno Ekdahlio „Banderia prutenorum“ paneigia J. Dlugošo versiją. Joje teigiama, kad Žalgirio mūšyje lietuviai iš tiesų suvaidino lemiamą vaidmenį – po susidūrimo su kryžiuočiais pakrikusi kariuomenė sugebėjo neišsisklaidyti, ir bėgimas tapo organizuotu atsitraukimu. Persitvarkę lietuviai sugebėjo iš naujo atakuoti Ordino karius, taip paremdami lenkus, kurių puolimas tuomet buvo susilpnėjęs.
P.S.: Ar istorijos eigoje lietuviai apskritai išsiskyrė karingumu?
E.G.: Reikia pripažinti, jog lietuvių karyba buvo nebloga – jai galima tarti gerą žodį. O iš kitos pusės, tai XIV-ame amžiuje vis pralaimime ir pralaimime kryžiuočiams. Jie paprasčiausiai geriau ginkluoti, geriau organizuoti. Ordinas turi žirgynus, laivyną, o mes galime pasigirti tik savais „žemaitukais“, kurie sudaro visą mūsų raitijos pagrindą. Lietuvos Karo muziejuje yra parodyta, kaip lietuvis kaunasi su kryžiuočiu: pastarasis visas šarvuotas, sėdi aukštai ant didžiulio žirgo, tuo tarpu šaunusis lietuvis sėdintis žemiau ant žemaituko verčia „iš koto“ kryžiuotį.
Tačiau iš tikro mes negalėjome prilygti Ordinui resursais. Štai 1362 metais kryžiuočiai laivais Nemunu atplaukė iki Kauno pilies ir ją paėmė. Kartu su kariais buvo atvežtas visas aptarnaujantis personalas. Paėmus pilį, esančią Nemuno ir Neries santakoje, žemyninėje dalyje buvo iškastas kanalas, atskirai sujungiantis abi upes. Tokios tvirtovės atgavimas pasirodė itin sunki užduotis lietuviams. Kęstutis tam tikslui pasikvietė Algirdą su savo pajėgomis, tačiau ir tai nedavė norimų rezultatų. Kauno pilį vis dėlto pavyko atgauti, nes Ordinas pritrūko resursų, be to, lietuviai kontroliavo visas Kauno apylinkes.
P.S.: Dažnai abejojama lietuvių techniniu kariniu parengtumu. Mes stokojome apgulties prietaisų, ginkluotė taipogi nebuvo itin geros kokybės. Galbūt net kai kuriuos ginklus gaminome iš balų rūdos?
E.G.: Jokiu būdu ne. Geležis buvo importuojama. Kodėl popiežiai draudė įvežti ginklus į Lietuvą? Be to, kartais ginklais buvo apsirūpinama plėšikaujant.
P.S.: Iš tiesų, kai kurie istorikai teigia, kad Viduramžiais lietuviai garsėjo kaip žiaurūs plėšikai. Kiek tai atitinka tikrovę?
E.G.: Lietuviai velniškai plėšikavo, grobdavo ne tik ginklus. Mūsų istorijos entuziastai netgi rašo, kokie didžiuliai buvo lietuvių kunigaikštyčių kraičiai. O iš kur tie kraičiai? Taigi plėšė net vienuolynus. Visiems labai reikėjo pinigų. Po lietuvių žygio į Brandenburgą 1326-aisiais visas regionas pasipiktino „barbarų įsiveržimu“. Kažkuria prasme to meto lietuvius galima prilyginti vikingams, nes plėšimo pobūdis buvo panašus. Bet lietuviai tik retkarčiais nusiaubdavo regioną, o vikingai ilgą laiką siaubė visą Europą. Tad mastai nepalyginamai didesni.
Po Kryžiaus karų ir normanų laikotarpio XIII-XVI amžiais Europoje pradėjo vystytis pažangesnė karyba. Tokios tendencijos neaplenkė ir Lietuvos. Šio laikotarpio pradžioje lietuviai pelnė panašią reputaciją kaip ir normanai anksčiau – pamatę juos priešai paprasčiausiai išsilakstydavo. Todėl, kad lietuviai plėšė ir žudė. Kaip ir normanams, mums padėjo tuometinis Europos susiskaldymas. Atsikrausčius kryžiuočių ir kalavijuočių ordinams, bauginančiai lietuvių reputacijai atėjo galas.
P.S.: Esama nuomonių, jog ilgą laiką Lietuvos kariuomenėms padėjo gamtinės sąlygos: pelkėtos vietovės, upės, miškai. Ar tai iš tiesų pasitarnavo krašto apsaugai?
E.G.: Žinoma, čia daug tiesos. Dar Rogeris Baconas arba Baltramiejus Anglas minėjo, kad kraštas sunkiai pereinamas dėl vyraujančių pelkynų. Mūsiškis Simonas Daukantas akcentavo, jog būtent pelkės mus ilgą laiką gynė nuo priešų. Vėliau gamtinių sąlygų reikšmė mažėjo. Tiesa, galima išskirti vieną laikotarpį, kuomet geografinė krašto struktūra pasitarnavo tiesiogiai.
XVI-XVII amžiuje Europoje pamažu įsitvirtino šaunamieji ginklai, pakeisdami greitus, tačiau nelabai mobilius šarvuotus riterius – sunkiąją kavaleriją. Tačiau būtent Lietuvoje ir Lenkijoje dėl dominuojančio lygumų landšafto labiau pravertė senojo kavalerinio tipo kariuomenė. Todėl vykstant karui su Švedija 1605-aisiais Salaspilio (Kirkholmo) mūšyje Karolio Chodkevičiaus vadovaujamos pajėgos sutriuškino švedus. Įvaldę erdvę raiteliai dar keletą dešimtmečių išliko galinga jėga, sugebėjusi pasipriešinti išorės grėsmėms.
P.S.: Kiek laiko tęsėsi toks pakilimas karyboje?
E.G.: Neilgai, nes Salaspilyje skaudžiai nukentėję švedai reorganizavo kariuomenę. Jie padvigubino šautuvų skaičių, subalansavo šarvus, intensyviau fiziškai treniravo karius. Muškietininkai pradėjo koordinuotai dirbti su ietininkais, kurie iš balno galėdavo išversti raitelį, todėl ilgainiui lietuviai nebegalėjo tam pasipriešinti. Be to, lengvus šarvus dėvinčių ir puikiai fiziškai pasirengusių muškietininkų nebebuvo įmanoma išsklaidyti – šie greitai persirikiuodavo.
Parengė Marijus Neliupšis