1955-aisiais, pasirodžius filmui „Laukinė klasė“ („Blackboard Jungle“), suaugusieji sunerimo: tamsiose kino teatrų salėse, skambant „Bill Haley & His Comets’“ kūriniui „Rock Around the Clock”, nevaldomas paauglių šėlsmas, prasiveržęs nekaltu šokiu tarp kino teatrų kėdžių, baigėsi riaušėmis. Bostone, baiminantis galimų neramumų, pirmąsias dvi minutes garsas kino teatro salėje buvo išjungtas. Frankas Zapa po „Laukinės klasės“pasirodymo sakė: „Tai buvo triukšmingiausias rokas, kokį jaunimas kada nors buvo girdėjęs. Man buvo nesvarbu, ar Billas Haley baltaodis, ar jis nuoširdus… Jis grojo Nacionalinį Paauglių Himną, ir tai buvo taip GARSU, kad aš negalėjau liautis šokinėti iš savo vietos. Nepaisant to, kad filme „Laukinė klasė“ vyresnieji laimėjo prieš jaunimą, jis keistu būdu patvirtino, jog paaugliai yra teisūs: „Jie sukūrė filmą apie mus, vadinasi, mes egzistuojame“.
Ekonomikos klestėjimo paženklintas 6-asis dešimtmetis buvo laikas, kai gimė paauglystė – socialinis konstruktas, išreiškęs tariamai natūralų tarpsnį tarp vaikystės ir brandos. Populiarioji kultūra, perimanti moralinį ir dvasinį jaunosios kartos auklėjimą, tapo ta sritimi, kurioje vis mažiau buvo svarbi socialinė tėvų ar mokytojų kontrolė. Anot Kventino Crispo, nuolatos pasikartojantis jauno žmogaus vidinis prieštaravimas – blaškymasis tarp poreikio paklusti ir maištauti – įgavo savo formą, jam mėgdžiojant bendraamžius ir nepaklūstant tėvams.
Eklektiškas visuomenės atspindys buvo lydomas į tam tikrą subkultūros tapatybę – Edvardo VII laikus menantys ir Britanijos didybę simbolizuojantys viduriniosios klasės švarkai buvo dėvimi žemesniosios darbininkų klasės atstovų, nuolatos pabrėžiančių, jog didžiuojasi savo klasine priklausomybe. Jei reikia – įrodant tai kumščiais. Nykstant darbininkų klasės bendruomeniškumui, alternatyva buvo perteikiama ne verbaline, bet kūno raiška – visų pirma drabužiais, šokiais ir galiausiai muštynėmis. Tai buvo darbininkų klasės atžalų – pirmosios Britanijos subkultūros, vadinamos „Teddy Boys“, – atsakas į socioekonominį marginalizavimą.
Subkultūros, prasidėjusios kaip darbininkų klasės fenomenas, įgavo politinę išraišką jipių judėjime ar per visą pasaulį ritantis studentų protestų bangai, garsiai reikalaujant neįmanomo, ieškant išsigelbėjimo tariamai tobulesnėse visuomenės organizavimo formose – komunose. Galiausiai subkultūros pranyko komercijoje, o subkultūrinė tapatybė tapo tik dar viena paklausia preke rinkoje.
Dažnai sunkiai nusakomi tapatybių skirtumai tampa apčiuopiamomis miesto getų sienomis, pagrindu diskriminacijai, ar, kaip „Teddy Boys“ atveju, suaugusiems pirmą kartą susidūrus su jaunimo subkultūros fenomenu, – siekiu demonizuoti ir galiausiai išnaikinti tai, kas kelia grėsmę normaliai visuomenei.
Prisiimdamas subkultūrinę tapatybę, žmogus kartu yra priverstas perimti ir subkultūrinius stereotipus, kuriamus tiek pačių jos atstovų, tiek ir visuomenės, kuriai ji dažniausiai būna nepažintas, grėsmę keliantis „Kitas“. Tačiau, kas yra ypač aktualu kalbant apie subkultūras, „Kito“ pažinimas yra savęs pažinimo sąlyga. Nusikaltėliška „Teddy Boys“ prigimtis, kėlusi baimę visuomenėje, viena vertus, buvo atsakas į socialinės tikrovės pokyčius, kita vertus, – pati visuomenė, pagrįstai ar ne, įvardino juos kaip grėsmę, pabrėždama tik tokią vienpusišką jų prigimtį.
„Post Scriptum“ siekis – nemąstyti pasaulio kaip statiškos duotybės. Kalbant apie socialinę tikrovę, nuolatos priminti jos sąlygiškumą. Paauglys iš „Laukinės klasės“, gatvėje sutikęs savo mokytoją, kreipėsi į jį: „Apsidairyk. Čia yra mano klasė ir dabar tu esi joje“. Mokinys tampa mokytoju. Pažinti socialinę tikrovę – suabejoti įsitvirtinusiomis kategorijomis. Išdrįsti būti ne mokytoju, o mokiniu.
Inga Česnulaitytė