nr. 14: mažumos ir subkultūros, 2008

Redakcijos žodis

1955-aisiais, pasirodžius filmui „Laukinė klasė“ („Blackboard Jungle“), suaugusieji sunerimo: tamsiose kino teatrų salėse, skambant „Bill Haley & His Comets’“ kūriniui „Rock Around the Clock”, nevaldomas paauglių šėlsmas, prasiveržęs nekaltu šokiu tarp kino teatrų kėdžių, baigėsi riaušėmis. Bostone, baiminantis galimų neramumų, pirmąsias dvi minutes garsas kino teatro salėje buvo išjungtas. Frankas Zapa po „Laukinės klasės“pasirodymo sakė: „Tai buvo triukšmingiausias rokas, kokį jaunimas kada nors buvo girdėjęs. Man buvo nesvarbu, ar Billas Haley baltaodis, ar jis nuoširdus… Jis grojo Nacionalinį Paauglių Himną, ir tai buvo taip GARSU, kad aš negalėjau liautis šokinėti iš savo vietos. Nepaisant to, kad filme „Laukinė klasė“ vyresnieji laimėjo prieš jaunimą, jis keistu būdu patvirtino, jog paaugliai yra teisūs: „Jie sukūrė filmą apie mus, vadinasi, mes egzistuojame“.

Ekonomikos klestėjimo paženklintas 6-asis dešimtmetis buvo laikas, kai gimė paauglystė – socialinis konstruktas, išreiškęs tariamai natūralų tarpsnį tarp vaikystės ir brandos. Populiarioji kultūra, perimanti moralinį ir dvasinį jaunosios kartos auklėjimą, tapo ta sritimi, kurioje vis mažiau buvo svarbi socialinė tėvų ar mokytojų kontrolė. Anot Kventino Crispo, nuolatos pasikartojantis jauno žmogaus vidinis prieštaravimas – blaškymasis tarp poreikio paklusti ir maištauti – įgavo savo formą, jam mėgdžiojant bendraamžius ir nepaklūstant tėvams.

Eklektiškas visuomenės atspindys buvo lydomas į tam tikrą subkultūros tapatybę – Edvardo VII laikus menantys ir Britanijos didybę simbolizuojantys viduriniosios klasės švarkai buvo dėvimi žemesniosios darbininkų klasės atstovų, nuolatos pabrėžiančių, jog didžiuojasi savo klasine priklausomybe. Jei reikia – įrodant tai kumščiais. Nykstant darbininkų klasės bendruomeniškumui, alternatyva buvo perteikiama ne verbaline, bet kūno raiška – visų pirma drabužiais, šokiais ir galiausiai muštynėmis. Tai buvo darbininkų klasės atžalų – pirmosios Britanijos subkultūros, vadinamos „Teddy Boys“, – atsakas į socioekonominį marginalizavimą.

Subkultūros, prasidėjusios kaip darbininkų klasės fenomenas, įgavo politinę išraišką jipių judėjime ar per visą pasaulį ritantis studentų protestų bangai, garsiai reikalaujant neįmanomo, ieškant išsigelbėjimo tariamai tobulesnėse visuomenės organizavimo formose – komunose. Galiausiai subkultūros pranyko komercijoje, o subkultūrinė tapatybė tapo tik dar viena paklausia preke rinkoje.

Dažnai sunkiai nusakomi tapatybių skirtumai tampa apčiuopiamomis miesto getų sienomis, pagrindu diskriminacijai, ar, kaip „Teddy Boys“ atveju, suaugusiems pirmą kartą susidūrus su jaunimo subkultūros fenomenu, – siekiu demonizuoti ir galiausiai išnaikinti tai, kas kelia grėsmę normaliai visuomenei.

Prisiimdamas subkultūrinę tapatybę, žmogus kartu yra priverstas perimti ir subkultūrinius stereotipus, kuriamus tiek pačių jos atstovų, tiek ir visuomenės, kuriai ji dažniausiai būna nepažintas, grėsmę keliantis „Kitas“. Tačiau, kas yra ypač aktualu kalbant apie subkultūras, „Kito“ pažinimas yra savęs pažinimo sąlyga. Nusikaltėliška „Teddy Boys“ prigimtis, kėlusi baimę visuomenėje, viena vertus, buvo atsakas į socialinės tikrovės pokyčius, kita vertus, – pati visuomenė, pagrįstai ar ne, įvardino juos kaip grėsmę, pabrėždama tik tokią vienpusišką jų prigimtį.

„Post Scriptum“ siekis – nemąstyti pasaulio kaip statiškos duotybės. Kalbant apie socialinę tikrovę, nuolatos priminti jos sąlygiškumą. Paauglys iš „Laukinės klasės“, gatvėje sutikęs savo mokytoją, kreipėsi į jį: „Apsidairyk. Čia yra mano klasė ir dabar tu esi joje“. Mokinys tampa mokytoju. Pažinti socialinę tikrovę – suabejoti įsitvirtinusiomis kategorijomis. Išdrįsti būti ne mokytoju, o mokiniu.

Inga Česnulaitytė

straipsniai iš nr. 14: mažumos ir subkultūros, 2008

Apie maišto pažadus vartotojų pasaulyje

AMeee.JPG

Centrinė miesto gatvė primena ilgą vartojimo procesiją. Žmonės žengia tarp iškabintų prekinių ženklų, ant savo kūno neša neišpildytus pažadus: grožio, jėgos, išskirtinumo. Nėra dviejų vienodai apsirengusių, nėra visiškai skirtingų. Ribos tarp įvairių stilių išskydusios, atskiri elementai ištirpę eklektiškoje minioje. Skirtybių pasaulyje netgi maištas tampa sistemos dalimi. skaityti toliau…

Valstybė ir mažumos: tapatybės kortelių politika

Etninės, kalbinės ir religinės skirtybės šiuolaikinėse mišriose visuomenėse yra svarbus potencialus konfliktų šaltinis ir todėl tapatybės politikos, nustatančios žaidimo taisykles grupių tapatybės apibrėžimui ir raiškai, objektas. Net tokie, rodos, neutralūs ir universalūs, visiems piliečiams privalomi asmens dokumentai gali kurti ar stiprinti visuomenės grupių įtampą tarpusavio santykiuose. skaityti toliau…

Daugumos, mažumos ir modernizacija

Daugumos – mažumos perskyra socialinių mokslų literatūroje šiandien vartojama pernelyg nesigilinant į šių sąvokų turinį. Abstrakti „dauguma“ ir „mažuma“ yra traktuojamos kaip natūralūs ir būtini kiekvienos visuomenės atributai. „Dauguma“ čia yra vientisas panašiomis savybėmis pasižyminčių ir sąmoningai šį savo bendrumą suvokiančių individų darinys, paskiriantis kiekvienos valstybės valdžią ir nustatantis jos kultūrines normas. Tuo tarpu „mažuma“ – santykinai nedidelė visuomenės dalis, nepasižyminti pirmiesiems būdingomis savybėmis ir todėl privalanti daugiau ar mažiau prisitaikyti prie pirmosios. skaityti toliau…

Tautinė ir subkultūrinė asmens tapatybės, jų konfliktas ir dialogas metalo subkultūroje

Francis Bacon „Žmogaus galvos studija"

Turbūt savaime aišku, kad asmens priklausymas muzikos pagrindu organizuotai subkultūrai yra tokia tapatybė, kurią asmuo sąmoningai prisiima pats. Galima tvirtinti ir tai, kad tautinė asmens tapatybė taip pat yra daugiau prisiimta, nes ji yra sąmoningo asmens identifikavimosi su tam tikra tautine bendruomene rezultatas. Šiame straipsnyje bus nagrinėjami šių dviejų tapatybių tarpusavio santykiai ir jų poveikis metalo subkultūros atstovų santykiui su pasauliu. skaityti toliau…

Bohema nebohemiškomis kategorijomis

Henri de Toulouse-Lautrec ''Gustave Lucien Dennery portretas''. 1883

Vargu ar rastume daug subkultūrų ar gyvenimo būdo variantų, taip sunkiai kategorizuojamų ir apibūdinamų kaip bohema. <..> Bohemos terminas, gimęs XIX amžiaus Prancūzijoje, ne tik buvo vienas svarbesnių impulsų kitoms counter-culture srovėms, tokioms kaip bytnikai ar hipiai, bet ir šiandien yra naujų idėjų, o kartu ir nemažo pelno šaltinis vis didesnę rinkos dalį užimančioms kūrybinėms industrijoms. skaityti toliau…

Europos imigrantų kinas: tarp „pareigos kino“ ir „hibridiškumo malonumų“

Kanų palmes šakele apdovanotas turkų kilmės vokiečių režisierius Fatihas Akinas, kartais vadinamas Vokietijos „naujuoju Fassbinderiu“; „Oskarui“ už animacinį filmą „Persepolis“ nominuota Prancūzijoje gyvenanti iranietė Marjane Satrapi; įvairiuose Europos kino festivaliuose apdovanotas alžyrietis Rachidas Boucharebas, taip pat apsistojęs Prancūzijoje; <..> visi jie aiškiai rodo, kad imigrantų kinas jau nebėra Europos kino pakraščiuose. skaityti toliau…

Eksgėjai: Gydant homoseksualumą

L. Willet - „Subkultūra“

1973 m. Amerikos psichitarų asociacija (APA) išbraukė homoseksualumą iš psichinių sutrikimų ir ligų sąrašo ir paskelbė, kad nėra jokios klinikinės būtinybės ar mokslinio pagrindo gydymui, kurio tikslas būtų žmogaus seksualinės orientacijos pakeitimas. Tačiau pagrįsdami savo nuomonę religinėmis dogmomis, tradicinėmis vertybėmis, stereotipais arba tiesiog nežinomybės baime, žmonės tiki, jog homoseksualumas yra pagydomas. skaityti toliau…

Ideologinė mažuma: anarchofeminizmas

Aleksejus Titarenko „Šešėlių miestas“ (1992-1994)

Politinės minties istorijoje gausu įvairiausių ideologijų ir teorijų, pasaulio ir visuomenės santvarkos vizijų. Vienos iš jų, pavyzdžiui. liberalizmas ar socialdemokratija, yra populiarios ir pripažįstamos, turinčios daug pasekėjų, kitos, tokios kaip komunizmas ar fašizmas, turi mažiau pasekėjų, bet yra plačiai žinomos, tačiau yra ir tokių, kurios mažai kam žinomos, puoselėjamos tik saujelės pasekėjų ir egzistuojančios kažkur politikos užribyje. Anarchofeminizmas – viena iš pastarųjų. skaityti toliau…

Abbie Hoffmanas „(Pa)vok šią knygą“

John Shearer. Jipių lyderis Abbie Hoffman su savo knyga. 1971

Nieko keista, kad šią įžangą rašau išlikimo mokykloje – kalėjime. Ši knyga jus išmokys kaip iš dantų pastos pasidaryti klijus, iš šaukšto – peilį, kaip susirasti maisto, kaip nemokamai keliauti, kaip išgelbėti Niujorką ir kitų naudingų dalykų. Taip pat sužinosite, jog visuomenės reabilitacija įmanoma tik tada, kai išmokstama nekęsti prievartos. skaityti toliau…