Ideologinė mažuma: anarchofeminizmas

Aleksejus Titarenko „Šešėlių miestas“ (1992-1994)

Aleksejus Titarenko „Šešėlių miestas“ (1992-1994)

Politinės minties istorijoje gausu įvairiausių ideologijų ir teorijų, pasaulio ir visuomenės santvarkos vizijų. Vienos iš jų, pavyzdžiui. liberalizmas ar socialdemokratija, yra populiarios ir pripažįstamos, turinčios daug pasekėjų, kitos, tokios kaip komunizmas ar fašizmas, turi mažiau pasekėjų, bet yra plačiai žinomos, tačiau yra ir tokių, kurios mažai kam žinomos, puoselėjamos tik saujelės pasekėjų ir egzistuojančios kažkur politikos užribyje. Anarchofeminizmas – viena iš pastarųjų. Būdamas dviejų tradiciškai marginalinėmis laikomų ideologijų – feminizmo ir anarchizmo – liejinys, yra, jei taip galima pavadinti, visiška mažuma tarp ideologijų, nustumta į šalį ne tik „didžiųjų“ politinių teorijų, bet, kaip pamatysime vėliau, ir pačių „motininių“ ideologijų. Daugelio nuvertinama kaip sintetinė, vidinio krūvio neturinti subideaologija, nuo pat savo atsiradimo neteisingai interpretuota ir iš karto atmesta, ji visgi gyvuoja beveik 100 metų, ir jau vien todėl yra verta aptarimo.

Pradžių pradžia: Emma Goldman

Anarchofeminizmas, kaip ir daugelis kitų ideologijų, gali būti siejamas su vienu žmogumi – anarchofeminizmo pradininke ir pagrindine teoretike Ema Goldman – ir visai pagrįstai galėtų būti vadinamas goldmanizmu (kaip kad marksizmas ar leninizmas).

1869 metais gimusi Kaune, tuometinėje carinėje Rusijoje, ji 1886 m. emigravo į JAV ir ten tapo viena aktyviausių anarchizmo judėjimo dalyvių ir net lyderių. Tačiau po kurio laiko E. Goldman suprato, kad tuometinis anarchizmas nėra tobulas – tai buvo iš esmės vyrų dominuojama ideologija, kurioje moterų klausimas buvo paprasčiausiai ignoruojamas. Taigi ji ėmėsi judėjimo reformacijos. Anarchistės radikalės veiklą papildė feministinė veikla: straipsnių, pamfletų rašymas, paskaitos moterims, nelegalus kontracepcijos priemonių platinimas jų metu ir kt., ir dėl savo „antivalstybinių“ veiksmų Raudonoji Ema ne kartą buvo sulaikyta, teista ir kalinta. E. Goldman laikyta pavojingiausia savo laikmečio moterimi, kurios veikla ir radikalūs pasisakymai griovė visuomeninės santvarkos pamatus ir pamynė moralines, religines, valstybines taisykles, todėl galiausiai ji netgi buvo deportuota iš šalies. Ji pirmoji savo darbuose gynė seksualines mažumas, o dėl laisvos meilės propagavimo buvo kaltinama paleistuvystės skatinimu. Tuomet kritikuota ne tik „tradicinės“ visuomenės, bet ir kolegų anarchistų bei feminisčių, vėliau E. Goldman, galima sakyti, netgi tapo feminizmo ikona, o jos pavardė įrašyta ir tarp iškiliausių anarchistų. Tačiau nors E. Goldman darbai šiandien jau pripažįstami, bet jos mintys dažniausiai nagrinėjamos selektyviai, atitinkamai atsirenkant tik feministines arba tik anarchistines jos idėjas. Tačiau kokia yra visuma – anarchofeminizmas?

Anarchizmas feminizme ar feminizmas anarchizme?

Kalbant apie anarchofeminizmą, kaip ir apie bet kurią kitą subideologiją, kyla klausimas, kas yra jos pagrindas – anarchizmas ar feminizmas? Nors kai kuriuose šaltiniuose jis išskiriamas kaip viena iš feminizmo šakų, tačiau aš anarchofeminizmą palyginčiau su anarchizmo medžio šaka, į kurią įskiepytas feminizmas, t.y. ji artimesnė anarchizmui, nei feminizmui. Feminizmas papildo anarchizmą, prabildamas apie tai, jog patriarchija taip pat yra išnaudojimo forma, kurią reikia eliminuoti, o moterų priespauda skiriasi nuo vyrų priespaudos.

Santykis su anarchizmu

Tam, kad suprastume, kodėl anarchofeminizmas skiriasi nuo likusio feminizmo, svarbu suprasti jo anarchistinį pagrindą. Kaip ir visi anarchistai, E. Goldman kiekvieną valdžią laiko tironija, nes jos tikslas yra visapusiškai valdyti ir koordinuoti individą, o tai visiškai nesiderina su E. Goldman deklaruojamu kraštutiniu individualizmu (žinoma, ne liberaliąja, o anarchistine prasme). Anarchistų tikslas – panaikinti bet kokias vienų dominavimo kitų atžvilgiu formas, visų pirma valstybę. Ši mintis skamba ypač utopiškai, nes šiandieninis žmogus sunkiai įsivaizduoja kitokią visuomenės organizacijos formą. Paprastai teigiama, kad valstybė reikalinga tam, kad būtų užtikrintas taisyklių, be kurių neįmanomas visuomenės funkcionavimas, laikymasis. Tačiau tam ji naudoja prievartą, o kad tai akivaizdžiai neveiksminga, įrodo faktas, kad taisyklės ir toliau nuolat pažeidinėjamos. E. Goldman teigimu, problema yra ta, kad valstybė „visiems taiko vieną vienintelį gyvenimo modelį, neatsižvelgdama į individualius ir socialinius skirtumus bei poreikius“, t.y. taisyklės yra primetamos. Tuo metu anarchistinėje vizijoje, panaikinus valstybę ir individams suteikus laisvo pasirinkimo galimybę, visuomenė funkcionuotų vadovaudamasi prigimtiniais įstatymais, kylančiais iš žmogaus vidaus, taigi ir supratimas, kad tų įstatymų reikia laikytis, kiltų taip pat iš žmogaus vidaus, be jokios išorinės intervencijos.

Jei tikėtume anarchistais ir E. Goldman, tai, išlaisvinus žmones nuo taisyklių ir apribojimų, jie, būdami protingos būtybės, sugebėtų pasirinkti tinkamai. Manau, šioje vietoje derėtų pabrėžti, kad tai įmanoma tik išlaisvinus ir žmonių protus nuo įprastinio mąstymo, mat, jei esant dabartinėms sąlygoms būtų panaikintos visos normos ir taisyklės, tai atvestų ne prie pasaulio išlaisvinimo, o prie visiško chaoso ir žmonijos žlugimo.

Taip pat E. Goldman mintims būdingas anarchistinis nepasitekininimas kapitalizmu ir demokratija. Kapitalizmą ji kaltina dėl visuotinės komercializacijos, o privačią nuosavybę, kuria paremtas kapitalizmas, laiko viena iš priespaudos formų: materialinė gerovė reiškia galią primesti taisykles kitiems.

Šioje teorijoje nesunku įžvelgti ir demokratijos kritiką, mat Goldman sprendimo teisės perdavimą išrinktiems tautos atstovams laiko baimės prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą požymiu. Demokratiją ji kaltino sukūrus priešpriešą tarp visuomenės ir individo, nes ši išugdė „daugumą“ ir suteikė jai galią priimti sprendimus, privalomus visiems. O, pasak jos, visos inovatyvios idėjos gimsta mažumoje, tuo metu dauguma yra inertiška ir bijo naujovių, taigi mažumos iškeltos idėjos yra atmetamos, ir taip visuomenė pasmerkiama regresui ar bent jau stovėjimui vietoje. E. Goldman, siekia įrodyti, kad visuomenė neturi susidaryti iš daugumos ir mažumos, o iš daug mažumų, kurioms kiltų inovacinės idėjos; pilka masė turi virsti individų mase, kur kiekvienas sugeba mąstyti pats ir yra vertinamas kaip asmenybė.

Religija ir moralė laikomos dirbtinėmis, primestomis taisyklėmis, trukdančiomis žmogaus laisvei. Visgi anarchistinėje visuomenėje moralė labai svarbi, tačiau ji kyla iš gamtos, iš paties žmogaus, iš jo atsakomybės jausmo, todėl leidžia palaikyti taiką ir tvarką, tačiau nevaržo žmonių. Pasak E. Goldman, tai, kad dėl dabartinių moralės standartų kyla prieštaravimai, reiškia, kad nei viena iš šių moralių nėra tikroji moralė.

Kuo anarchofeminizmas skiriasi nuo „tradicinio“ anarchizmo?

E. Goldman į anarchistinę „darbotvarkę“ įtraukė naują – moterų – klausimą, t.y. anarchistinę mintį pritaikė dar vienai sričiai, ir parodė anarchistams jų ligtolinio mąstymo spragas. Ji atkreipė dėmesį, kad nors pagal anarchistus visa visuomenė yra pavergta valstybės, tačiau vyrų ir moterų priespauda yra kitokio pobūdžio. Moterys kenčia ne tik tokią pačią priespaudą, kaip ir vyrai, bet dar ir  tempia dvigubų moralinių ir socialinių standartų naštą, o emancipacija, kurią joms siūlo, yra tik dalinė, pvz., moteris gauna teisę dirbti, tačiau nėra išlaisvinama nuo tradicinių pareigų namuose.

E. Goldman kolegos anarchistai nelaikė moterų klausimo vertu dėmesio, manė, kad tai yra asmeninio gyvenimo sritis, į kurią neverta kištis – reikia koncentruotis į politinius dalykus. Todėl juos papiktino šios E. Goldman mintys, taip pat jos atviras sekso klausimų aptarinėjimas, „laisvos meilės“ propagavimas ir kt. Jų manymu, toks neesminių klausimų eskalavimas trukdė siekti pagrindinio ir svarbiausio anarchistų tikslo – valstybės panaikinimo.

Šiandien anarchizmo požiūris į anarchofeminizmą atlaidesnis, tačiau pripažįstamas jis tik iš dalies: laikoma, kad moterų klausimas vertas dėmesio, tačiau visgi yra antraeilis.

Santykis su feminizmu

Jeigu E. Goldman minčių santykis su anarchizmu gana aiškus ir neprieštaringas, tai santykis su feminizmu kur kas sudėtingesnis. Mat, nepaisant to, kad jos feministinės mintys visų pirma kilo iš jos anarchistinės pasaulėžiūros, laisvės ir lygybės siekio, tačiau būtent anarchistiniai principai supriešino ją su likusiu feminizmo judėjimu ir su moterimis apskritai.

Jos manymu, moterų emancipacijos judėjimas buvo „neteisingas“ ir pažeidė anarchistinius principus. Visų pirma laisvę. Pasak E. Goldman, moterys dvigubus standartus panaikinti siekė ne išsilaisvindamos, o vyrams įvesdamos tokius pat griežtus apribojimus.

Kitas pažeidžiamas principas – lygybė. E. Goldman manymu, pagrindinė viso moterų emancipacijos judėjimo problema yra ta, kad moterys nesugeba savęs adekvačiai vertinti ir išsikelia aukščiau už vyrus. Moterys nesiekia lygių teisių su vyrais – jos nori juos pranokti. Taigi viena nelygybės forma tiesiog pakeičiama kita.

Be to, E. Goldman nepalaikė tuomet aktyvaus sufražisčių judėjimo, ir netgi jį kritikavo, tuo užsitraukdama feminisčių neapykantą, mat jai, anarchistei, antidemokratei, balsavimo teisė buvo bevertė. Anarchistai net ir balsavimą už teisingą dalyką laiko blogu, mat tai nėra tiesioginiai veiksmai, už kuriuos jie pasisako; balsuodamas žmogus atiduoda savo likimą į daugumos rankas (o apie daugumos valdymo neigiamas pasekmes mes jau kalbėjome).

Štai ką norėjo pasakyti E. Goldman: moters emancipacija pasuko neteisingu keliu, ji pradėjo nuo to, kuo turėjo baigti. Moterys reikalavo iš vyrų, iš valstybės, kad joms būtų suteiktos politinės ar socialinės teisės, tačiau visų pirma jos turėjo pakeisti savo pačių požiūrį į save ir savo aplinką. Ne vyrai, ne aplinkybės, ne religija ir ne valstybė yra pagrindiniai moters pavergimo kaltininkai, o visų pirma – pati moteris. Būdama anarchistė, ji labai vertino žmogaus valią, todėl moterų pavergimą ji iš dalies laikė pačių moterų valios stoka: jos pačios prisiima joms peršamą vaidmenį ir retai imasi aktyvių veiksmų, kad ką nors pakeistų. Juk kaip galima reikalauti vyrų, kad jie žiūrėtų į moteris kaip į sau lygias, jei pačios moterys taip negalvoja.

Anarchofeministinė vizija

Anarchofeministinis pasaulis – tai pasaulis, kuriame vyrauja visiška lygybė: turtinė, rasinė, lyčių, galios ir kt. Visuomenę sudaro sąmoningi, iš tradicinio mąstymo išsivadavę individai, sugebantys teisingai pasirinkti. Visos dominavimo formos panaikintos: valstybė pakeista komunomis, moralė ir religija – žmonių vidine morale ir prigimtiniais įstatymais. Taip pat panaikinta ir santuoka, kuri laikoma moterų išnaudojimo institutu, o jos suteikiamas monopolis kito žmogaus atžvilgiu esąs nenatūralus ir prieštarauja anarchistų taip vertinamai laisvei. „Kiekvienas meilės ryšys, remiantis jo tikrąja prigimtimi, turėtų likti visiškai privačiu reikalu. Nei Valstybė, nei Bažnyčia, nei moralė, nei žmonės neturėtų į tai kištis“. Taigi santuoką ir tradicinę šeimą apskritai turėtų pakeisti „laisvosios sąjungos“, atmetančios monogamiją ir įsipareigojimus iki mirties.

Deja, šios vizijos utopizmas yra daugiau nei akivaizdus, nes tokia sistema, paremta pasitikėjimu, negali veikti, jei yra bent vienas „sugadintas“ žmogus.

Dėl šio utopiškumo anarchofeminizmas visada liks „mažumos“ ideologija. Be to, jis yra „nepatogus“ beveik visiems: tradicinėms ideologijoms, siekiančioms išlaikyti status quo ir pritariančioms tik inkrementiniams pokyčiams, jis neįtinka dėl savo radikalių tikslų; radikaliosioms ideologijoms jis nepatinka dėl savo siūlomų priemonių, t.y. jis nepritaria revoliuciniam santvarkos pasikeitimui ir siūlo pirma pradėti nuo žmonių sąmonės.

Šiai politinei minčiai paplisti neleistų ir E. Goldman kritikuotos institucijos. Nors religijos ir moralės reikšmė palyginti priblėsusi, tačiau demokratija bei kapitalizmas stiprūs kaip niekada. Kapitalizmas laikomas vienintele ekonomine santvarka, kuri suteikia žmogui galimybę „prasimušti“, demokratija apskritai laikoma vienintele „teisinga“ politine santvarka, todėl anarchofeminizmas neturi jokių šansų būti pripažintas. Kaip kad sakė E. Goldman, visos inovacijos kyla iš mažumų, štai kodėl jos teorija palaikoma būtent neformaliojo jaunimo, ypač pankų, kurie visada žavisi anarchistinėmis idėjomis, priešinasi sistemai, ir, kaip ir E. Goldman, visas normas ir taisykles laiko individo laisvę ribojančiais veiksniais, kuriuos reikia panaikinti. Ir būtent tai, kad nuolat atsiranda tokių „antisisteminių“ žmonių, lemia, kad anarchofeminizmas visgi artimiausiu metu neišnyks.

Lina Kutkauskaitė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.