Laiškas Lietuvai

Lietuva!
Aš esu Tavo – kiek daugiau nei 25-erius Tavo nepriklausomybės metus [nejaugi taip panelė ims ir prisipažins, kiek jai metų] ir tikrai mažiau, nei trunka Tavo tūkstantmetis – mūšių, sutarčių, valdovų vedybų ir mirčių, gaisrų, bado, maro metų kronika.

Tu esi mano. Su savo ežerais, laukais ir lomom, metų laikais, senoviniais kaimais, piliakalniais, giriomis ir rėvomis, kūlgrindų takais, miestais, bažnyčių bokštais, dvarų ir smuklių arkomis [labai panašiai, kaip rodo filme „Tadas Blinda“ su Mantu, tik fone skamba ne I. Narkutės „Raudoni vakarai“, o gerklinės sutartinės], skliautais ir lietuviškų ilgųjų lobiais – esi ir gintaruos, ir duonos kepaluos skalsi, lininės staltiesės ir sutartinių vingiuose tvirtai krikščioniškai-pagoniškai įausta.

Tu esi aš. Dinamiška, veržli, auganti, sparti šviesolaidžiu internetu, 4G ryšiu ir tuo, kad vos per tris dienas čia galima įkurti įmonę [ypač svarbi žinia „Investuok Lietuvoje“ pristatymuose], esi multikultūrinė, daugiakalbė ir išsilavinusi, drąsiai prisiimanti tilto tarp Rytų ir Vakarų misiją.

Taigi, Lietuva, esi viskas. [Šiupininė sriuba? Suneštinis balius? Sendaikčių kambarys?] Štai taip tave „aprėdė“ tie, kurie tavo įvaizdį gal net nuo paties Šapokos kūrė. [Ak, kaip kartais norėtųsi su kokiu jaunu prokuroru pavartyti visas įvaizdžio strategijas, gražiausiai stalčiuose nugulusias arba gabalais ir gabalėliais išmėsinėtas ir padėtas turguj ant akių – te, žiūrėkite, kuris gabalas gražesnis – nugarinės ar spandinės atriekti, ponas?] Ir po visais tais įvaizdžiais, po makiažo sluoksniais, po dažytom ir perdažytom sidabrinėm sruogom, aksesuarais – senovinį žalvarinį antkaklį, gintaro segę ar modernų sparčiojo kabelio šniūrą šįvakar ryšėsi? – pasislėpė Tavoji didybė. Ir nuo ko man pradėti girt Tave, nuo ko pradėti Tave pristatyti? [nes prisistatyti Tu kažkaip nemoki – vis pradedi „esu maža valstybė“. Ar dydis tikrai TOKS svarbus?]

Miela mano drauge Lietuva, norėčiau atskleisti Tavo esybę – parodyti visam pasauliui tą Lietuvą, kurią pamilti ir atrasti malonu ir lengva, kurioje gyventi kasdien gera ir paprasta. [O Tavo lobiai ir žemčiūgai bus saldi paslaptis tiems, kurie, Tave pažinę, vis arčiau norės glaustis.] Mano dovana Tau – 5 stiliaus patarimai. 5 [nes 10 patarimų duodama tik kalbant apie… lovos reikalus] žingsniai, kaip atrasti savo stilių.

Pradėkime nuo kino!

1. Jau laikas sukurti tikrą, gerą filmą apie Lietuvos istoriją! Jei ne filmą, tai bent istorinį serialą. [Ir nereikia šaukti, kad Lietuvą atranda užsienio kino kūrėjai. Jei mūsų kraštovaizdžiai ir interjerai tinka „Karo ir taikos“ kūrėjams, kodėl jų iki galo neišnaudojame ir mes? Nes – spoiler alert – Verkių rūmų salėse taures kilnoti gali ne tik rusų aristokratai ir karininkai.] Trūksta filmo idėjų? Galima šiek tiek pasimokyti iš kaimynų lenkų, kurie sukūrė lietuvių ypač mėgstamą serialą „Šlovės dienos” arba iš kaimynų latvių, kurie dar 2007 metais sukūrė juostą „Rygos gynėjai“ – 3 mln. dolerių kainavusį istorinį epą apie lemtingus mūšius dėl Latvijos sostinės. [Gal ir ne šedevras, bet visai įdomu žiūrėti Latvijos istoriją. Palaukite. Ir MŪSŲ gali būtų įdomi!] Ne prasčiau sekasi ir estams, beveik kasmet pristatantiems tarptautinio susidomėjimo sulaukiančias istorines juostas. Paskutinis filmas „1944“ yra estų istorinio susitaikymo simbolis – mažos tautos žmonėms nelimpa nei nacių, nei sovietų kolaborantų etiketės, nes pirmiausia jie yra savo tautos patriotai. [Užduotis kultūros ministerijai, Kino centrui ir visiems Lietuvos istorijos mėgėjams.] Lietuva, kol kas didžiausios lėšos yra skiriamos meniniams arba dokumentiniams kino projektams [tikriausiai Lietuva išskirtinė šalis, kur dokumentiniai filmai kino teatruose gausiai lankomi žiūrovų ir mokinių grupių], vadovaujantis principu „visiems po truputį“. [Lietuvos kino centras artėjančiam Lietuvos valstybės šimtmečiui užsakė net 10 dokumentinių filmų. Kas bus šių filmų auditorija?] Gana mėtyti lėšas! Sukurkime tokį filmą, kuriame matytųsi tai, kuo nori didžiuotis: turtinga istorija, įtaka pasauliui, didikų asmenybės. Nuo Vytauto iki Kudirkos, Nuo Barboros Radvilaitės iki Emilijos Pliaterytės plyti neišnaudoti kino scenarijai. Traukime kameras!

2. Pasinaudok visomis progomis priminti apie save. Esi svarbi ir įdomi pasauliui! 2017-2019 m. daug Europos valstybių minės savo valstybingumo atkūrimo ar įtvirtinimo šimtmečius, todėl 2018 m. vasario 16-ąją Lietuvos valstybės šimtmetis turi išsiskirti. [Kai reikės staigiai susigraudinti – atsiverskite Lietuvos valstybės šimtmečio minėjimo programą. Veikia geriau nei svogūnas.] Štai paprastas receptas, kurį naudojo dar hobitai: savo gimtadienio proga jie dovanas dovanojo kitiems! Tik pagalvok, jei lietuviai savo noru šimtmečio proga pasauliui dovanotų savo namus, kuriuose naudojamos tik elektrą taupančios lemputės? Arba jei į visas pasaulio sostines, kuriose nuo keršųjų kandelių baigia išmirti kaštonai, nusiųstume pelargonijų antpilo – pasirodo, tai paprastas, bet neprastas būdas apsaugoti kaštonus nuo parazitų, kurį išrado Lietuvos moksleiviai. Dalinkimės lietuvių sumanumu, kūrybiškumu ir … dainomis – tik įsivaizduok, jei mūsų Dainų šventėje atlikti gražiausių dainų suvažiuotų chorai iš viso pasaulio [estai tai išnaudoja gerokai efektyviau. Varžykimės! Tarptautinis “Duokim garo”prasideda]! Skambantis Lietuvos šimtmetis.

3. Prisimink ir atsimink. Pirmiausia prisiminti reikia tuos, kurie iki šiol nėra radę deramos vietos – tuos beveik 200 000 Lietuvos piliečių – daugiausiai žydų kilmės, kurie buvo nužudyti Antrojo pasaulinio karo metais. [Tai Tavo, kaip valstybės, nuostolis, mūsų visų, kaip Lietuvos politinės tautos, netektis.] Lietuvoje iki šiol tai yra visuomenei nepažini tema, sekliai suprantama kaip masinės žudynės iš kažkur atsiradusių žmonių. [Žinoma, jei spėjot perskaityti naujausią vienos ponios Vanagaitės knygą, tikriausiai žinote daugiau – bet gal tai SĄMOKSLAS? Nejaugi buvo TAIP baisu?] Lietuva, tai juk Tavo žmonės, šimtmečius gyvenę ir kūrę savo gyvenimus. Jie – mūsų kaimynai, bendradarbiai, mylimieji ir draugai – pražuvo. Tik jų gyvenimo, jų istorijos pažinimas gali prisidėti prie jų atminimo. Tik pradėję domėtis galime atrasti ryšį ir su tų nužudytų bendrapiliečių palikuonimis – litvakais.

4. Pasirink ir atsirink. Tavo tūkstantmetėje istorijoje yra labai daug svarbių įvykių ir datų, asmenybių ir kūrinių. [Vis dėlto, „10 dalykų, kuriuos reikia žinoti apie Lietuvos istoriją“ nėra pati blogiausia idėja.] Didžiuokimės savo istorija mokėdami išskirti svarbiausius įvykius, o ne aklai kartodami chronologiją. [Bet, aišku, Barborą Radvilaitę paminėti būtina.]

5. Pažiūrėk į veidrodį. Tu graži! Tiesa, dabar vieni aukština savo gamtos grožį, kiti – istorijos turtus, treti – žmonių kūrybiškumą, o ketvirti, žiūrėk, Tave mato kaip kosmoso užkariautoją. Tačiau visiems miela nebūsi – o to ir nereikia. Atsirink, su kuo nori, kad Tavo vardas būtų siejamas, ir kryptingai pati prisistatyk. Man Tu šalis, kur gera gyventi. [Tegul tai pajunta visi, kurie nors trumpam atvažiuoja – neveltui vis daugiau kelionių organizatorių siūlo atrasti Lietuvą – naują perlą.]

Taigi, miela drauge Lietuva! Didžiuokis savimi. Didžiuokis taip, kaip aš Tavim didžiuojuosi. Nes tik ta valstybė, kuri didžiuojasi savimi, turi įvaizdį. Kartais gerai ir pasigirti – ypač, jei giriesi savo žmonių lūpomis. Tik svarbu, kad jie žinotų, ką apie Tave sakyti.

***

Istorijos apie Lietuvos žydus, kurias būtina perskaityti:

1. Herman Kruk, Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos: Vilniaus geto ir stovyklų kronikos, 1939–1944. Dienoraštis. Tris metus fiksuota Vilniaus geto kasdienybė.

2. Judelis Beilisas, Judkė. Kauno gete kalėjusio berniuko atsiminimai.

3. Rinkinys Išgelbėti bulvių maišuose. Iš Kauno geto išgelbėtų vaikų ir jų gelbėtojų istorijos.

4. Kazimier Sakovič, Panerių dienoraštis. Panerių žudynių liudijimai.

5. Avrom Suckever, Žaliasis sąsiuvinys. Eilėraščiai iš Vilniaus geto.

 

1 atsiliepimas apie straipsnį “Laiškas Lietuvai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.