Sakoma, kad Šalčininkų rajono herbe, trijų lazdynų riešutų kekėje ir sukryžiuotuose raktuose, norėta užkoduoti šio rajono esmines savybes. Trys riešutai – tai trys didžiausios tautinės grupės – lenkai, baltarusiai ir lietuviai – kurios sugyvena viename krašte. Du sukryžiuoti raktai, auksinis ir sidabrinis, nuoroda į šv. Petro raktus, kuriais atrakinamos durys į rojų, tokiu būdu išreiškiant rajono gyventojams būdingą gilų krikščionišką tikėjimą. Deja, šiuos simbolius Lietuvoje reikėtų skaityti kitaip. Trijų riešutų kekė – tai trys didžiosios problemų grupės, kurios jau daugiau nei dvidešimt metų yra per kietas riešutėlis Lietuvos valstybei ir Šalčininkų bei Vilniaus rajono savivaldybėms. Du raktai – tai du skirtingi viešumoje siūlomi būdai, kaip šias problemas spręsti. Tačiau, panašu, kad jais dangiškos santarvės durys veikiau yra uždaromos, bet ne atveriamos.
Kietas riešutėlis I. Kitokie.
Ponia Aldutė, į Vilnių iš Lietuvos kaimo atvyko praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio pradžioje tam, kad atstatytų sugriautą sostinę. Čia susiradusi mylimą vyrą rusą, burnojanti ant Landsbergio ir Kubiliaus, gerbianti Butkevičių, nuoširdžiai tikinti ir net negalėdama kas sekmadienį eiti į bažnyčią atsakingai išklausanti mišias per radiją, tvirtai patikino, kad jaunam nevedusiam vyrui jokiu būdu negalima pasitikėti lenkaitėmis. Jos, sako ji, atrodo malonios, bet iš tiesų yra suktos. Tokių, ar panašių, įsitikinimų pasiklausęs ir į Vilnių atsikraustę lietuvis ar lietuvė gali iš tiesų stebėtis ir kurį laiką piktintis, kad čia būti paklaustu lenkiškai (tiesa, dažniausiai turistų) yra įprasta. Bet giminaičių įkalbėtas nepasitikėjimas lenkais keičiasi vien dėl to, kad, kai gauni progą su jais susipažinti, jie pasirodo ganėtinai malonūs. Nors yra ir nemalonių. Jie, tiesą sakant, visokie. Visai kaip lietuviai.
Ir visgi lyginant juos su lietuvių etnine tauta reikia pripažinti – jie kitokie. Ne tik dėl matomo lenkiškumo. Pavyzdžiui, dėl stebinančiai gilaus tikėjimo ar kalbos. Jie kitokie, nes save mato kitokiais – lenkais. Juos, priklausomai nuo turimų įsitikinimų, galima vadinti įvairiai: Lietuvos lenkais, lenkais Lietuvoje, sulenkėjusiais lietuviais, lenkakalbiais, bendrapiliečiais, bet jie, kiekvienas iš 200 317 save lenkų tautai prisiskyrusių per 2011 m. gyventojų surašymą, save matė ir mato lenkais. Kaip teigia vienas Lietuvos lenkų sąjungos (LLS) įkūrėjų Januš Obločinski, yra „penkios svarbios tiesos: esame lenkai; Lietuva – Tėvynė, Lenkija – motina; tėvų žemė – mūsų žemė; protėvių kalba ir tikėjimas –anūkų kalba ir tikėjimas; lenkas lenkui ir visiems žmonėms – brolis.“. Jis, nebūdamas lietuviškojo lenkiškumo išimtimi, pripažįsta Lietuvą kaip tėvynę (lenk. ojczyzna), bet Lenkija suvokdamas kaip mamynę (lenk. macierz) susisieja su kultūra, kurioje yra savi, dažnam lietuviui menkai žinomi herojai, mitai ir istorijos. Pavyzdžiui, minint LLS jubiliejų, Šalčininkų rajonų meras Zdzislav Palevič be užuolankų pareiškė, kad sąjungos narius vienija noras „stiprinti ir remti lenkiškumą“. Tai yra ne kas kita, kaip paprasčiausi bandymai išsaugoti lenkišką ir katalikišką kultūrą ir šis procesas nuosekliai atkartoja tai, ką XIX a. pabaigoje darė Lietuvą mylintis inteligentas – gina savo ir savo bendratautiečių teisę likti savo prigimtoje tautybėje, kovojant dėl švietimo tinklo bei sąmoningo lenkų įsipareigojimo tradicijoms. Jei dar pridėsime kryptingas pastangas tą neabejotinai didingą kultūrą propaguoti ir atmiešime ją galingais rusų medijų populiariosios kultūros srautais, apgailėtina lietuviška žemoji ir vargiai didžiajai daliai provincijos gyventojų prieinama aukštoji kultūra lenkams tiesiog lieka nežinoma ir nenorima siekti žeme.
Pripažinus tai, reikia pripažinti ir kitą, ne ką mažiau paprastą ir Lietuvos lietuviui nejaukią tiesą. Aiškinimas, kad trys riešutėliai yra trijų lygiaverčių tautų bendradarbiavimas – iliuzija. Reikia susitaikyti su viena artimiausiu metu nepakisiančia tiesa – tiek Vilniaus, tiek Šalčininkų rajonas yra lenkiškieji rajonai, t. y., juose didžiausią dalį gyventojų sudaro lenkai. Paskutinio surašymo duomenimis, Vilniaus rajono gyventojų dalis, save įsivardijusių lenkais, buvo 52,1 proc. (49648 piliečiai), o Šalčininkų – 77,8 proc. (26858 piliečiai). Atitinkamai, lietuvių dalis sudarė (o, kaip maga parašyti „tesudarė“) 32,48 ir 10,84 procentų. Galima įtarti, kad bent dalis šio skaičiaus Vilniaus rajone susidarė tik neseniai, ieškant pigesnio, netoli Vilniaus esančio būsto. Apie šias naująsias „lietuviškas“ salas galima spręsti iš anti-LLRA balsavimo savivaldos rinkimuose – LLRA mažiausią palaikymą gauna naujuosiuose Vilniaus priemiesčiuose: Riešėje, Didžiojoje Riešėje, Bukiškėse, Buivydiškėse. Šie naujieji Vilnijos lietuviai yra santykinai jauni, santykinai verslūs ir santykinai nedaug noro turintys kištis į vietos politiką, nes, pripažinkim, kur kas maloniau jaustis vilniečiu – sostinės, bet ne Rytų Lietuvos gyventoju.
Jei ir galima būtų kalbėti apie kekę, reikėtų kalbėti apie mažiausiai tris lenkų grupes, kurios sudaro Rytų Lietuvos lenkų populiaciją. Pirma, didžiosios Lenkijos patriotai, kuriems vienintelis galimas lenkybės gynėjas yra Lenkija, o Lietuva visada matoma kaip litvomaniška ir priešiška lenkų bendruomenės interesams. Antra, krajovciškos pakraipos Lietuvos lenkai, kuriems priimtina LDK ir Lietuvos lenkų, kaip specifinės tapatybės bendruomenės, samprata. Kažkur šalia yra ir „liberalieji“ lenkai – miesčionys, labiau išsilavinę, mažiau religingi, nusivylę LLRA ir tikintys galima alternatyva, bet patys neturintys nei laiko, nei jėgų šį savo tikėjimą įgyvendinti. Trečiai, tikėtina, didžiausiai grupei šie politiniai svarstymai ir istorinės reminiscencijos vargiai rūpi. Jie tiesiog gyvena savo kasdienius apolitiškus gyvenimus. Visų šių grupių atstovai gali būti panašūs savo socialiniu statusu, gyvenimo ir giminės istorija, amžiumi, tačiau tarpusavyje skirsis vizijomis, kokią vietą valstybėje jie turėtų užimti.
Tokiu būdu ryškėja pirmojo kieto riešutėlio branduolys – bet kokia tapatybės politika rizikuoja būti neišbaigta, nes dažniausiai liečia tik vieną visuomenės segmentą, vieną daugiabriauno Vilnijos lenkiškumo pusę. Padaryti sava, valstybiška, devyniasdešimtmetę senutę, kuri gimė ir subrendo Lenkijai priklausančioje Vidurio Lietuvoje, buvo ištremta, daugiau nei keturiasdešimt metų gyveno sovietinėje imperijoje ir jau sulaukusi pensijos susivokė esanti nepriklausomoje Lietuvoje, nėra tas pats, kas istorijos bei lietuvių kalbos išmokyti Nepriklausomybės kartos jaunuolį iš Šalčininkų. Maža to. Ne menkesnis klausimas yra ne tik tai, kas turėtų būti keičiamas, bet ir tai, ko šiuo su/at/pa-lietuvinimu siekiama. Kitaip sakant, ką reiškia juos, lenkus, kitus, padaryti savais? Lituanizuoti ir prarasti juos kaip lenkus? Išlaikyti jų lenkiškumą ir prarasti viltį išnaikinti kitoniškumą, toliau nuolat konfliktuojant? Ar tikėtis daugiaetninės Lietuvos projekto sėkmės? Plėtoti tarpinę, vadinamąją LDK tapatybę?
Kietas riešutėlis II. Vargšai.
Vilniaus ir Šalčininkų rajonų socio-ekonominės padėties vertinimas yra dar vienas svarbus nesutarimo taškas. Dažnai tiek šių savivaldybių kritikai, tiek šių savivaldybių atstovai linkę manipuliuoti statistiniais duomenimis, pakreipdami juos sau tinkama linkme. Štai Šalčininkų rajono meras 2014 m. didžiavosi santykinai menka emigracija bei didesniu gimstamumu ir patraukliomis sąlygomis investicijoms. Oponentai atsako, kad prieaugį skatina socialiai remiamos daugiavaikės šeimos, emigracijos menkumą lemia santykinis neišsilavinimas ir menkas socialinis mobilumas, o investicijos yra labai mažos (Šalčininkuose vos 10 eurų vienam rajono gyventojui 2012 m., palyginus Vilniaus rajono savivaldybėje šis rodiklis kur kas įspūdingesnis – 1867 eurų). Savo ruožtu tie patys oponentai baksnoja į santykinai mažas gyventojų pajamas (2014 m. vidutinis bruto darbo užmokestis nesiekė 500 eurų) ir palyginus dideles socialines išmokas (2014 m. 8,88 proc. visų Šalčininkų savivaldybės gyventojų gavo socialines pašalpas ir tai 7 didžiausias rodiklis Lietuvoje, Vilniaus rajonas pagal šį rodiklį yra maždaug vidury), pridurdami, kad paprastai aplink sostinę esantys rajonai yra turtingesni.
Šios nedžiuginančios tikrovės neverta neigti. Iš tiesų, šie rajonai yra neturtingi, nors vertinant skirtingus rodiklius, jie gali atrodyti kaip Lietuvos vidutiniokai linkstantys į blogesnę pusę. Su tuo galima kovoti, bet reikia pripažinti paprastą tiesą – daryk ką tik nori, bet Vilnius investuotojams visada bus patrauklesnis nei keletas greta esančių provincijos miestelių. Nei Šalčininkai, nei Maišiagala niekada nepasieks Vilniaus pajamų ir augimo tempų. Tai galima išnaudoti, kaip kad bando daryti dabartinė Šalčininkų rajono investicinė programa, kaip patrauklią savybę, akcentuojant mažesnius rajono gyventojų darbo užmokestį ir atstumą iki Vilniaus. Tiesa, taip ir lieka neaišku, kuo tai patraukliau už su Vilniumi besiribojančius Švenčionių, Elektrėnų ar Trakų rajonus, ar šalia svarbių transporto kelių esančius Kauno, Panevėžio ar Šiaulių rajonus. Tad belieka tik viltis, kad aktyviai rodydamas savo potencialą Šalčininkų rajonas pasivys ir aplenks kitus Lietuvos regionus. Tačiau net ir šis pasivijimas yra (per) kietas riešutėlis.
Pirma, nepaisant bent jau Šalčininkų rajono bandymų aktyviai rodytis kaip investicijoms patraukliam kraštui, jie vis dar yra neišbaigti. Investuotojas, ieškantis aiškumo dėl investicijų ir žvilgtelėjęs į internetinį puslapį, kvietimą investuoti ras tik lenkiškoje versijoje. Galbūt tai galima suprasti kaip gana sąmoningą bandymą pirmiausia pritraukti Lenkijos investuotojus, bet, kaip viename interviu pastebi Investuok Lietuvoje atstovė, pati Lenkija turi perteklinės ir ganėtinai pigios darbo jėgos. Pridėkim tai, kad, nepaisant deklaruojamo rajono lenkiškumo, ne Lenkija, bet ES ekonominei erdvei nepriklausanti Baltarusija yra rajono kaimynystėje, ir pasirodys, kad ne mažiau skurdūs Lazdijų ar Kalvarijų rajonai yra kur kas geresnis pasirinkimas nei Šalčininkai. Antra, deklaruojamas daugiatautiškumas, kaip patraukli rajono savybė, rodo jo išskirtinumą, bet vargiai tampa papildomu argumentu investuotojui. Pramonės ar žemės ūkio sektoriaus įmonėms visiškai nesvarbu, ar prie staklių ir lauke dirbantys mokės užsienio kalbą. Jie tik gali viltis, kad darbuotojas išmanys savo profesiją. Bet čia iškyla trečias reikšmingas kliuvinys. Nepaisant laisvų darbo rankų, Šalčininkų ar Vilniaus rajonų gyventojai neatitinka kvalifikacijų, kurių ieško investuoti norinčios įmonės. Dieveniškių profesinės mokyklos pažadas pakeisti savo profilį ir išugdyti trūkstamus specialistus greta automechanikų, kirpėjų, virėjų ir turizmo vadybininkų yra gražus, bet kokia įmonė specialistų lauks kelius metus, jei jų jau yra kitose Lietuvos vietose?
Rodos, viskas, kas lieka, yra rajonų patrauklumas turizmui, kurį taip pat akcentuoja rajonų valdžios. Bet koks turistas turėtų važiuoti į šiuos rajonus? Jie, lyginant su Vilniumi, per menki, kad pritrauktų didesnius lenkų turistų srautus. Jie per nereikšmingi, kad būtų įdomūs vakarų europiečiams. Jie per daug kritikuojami, kad būtų patrauklūs lietuviams. Ir vėl lieka tik nelabai malonus pripažinimas, kad geriausia jiems būtų tapti Vilniaus priemiesčiu, t.y. sostinės gyventojų rezidencine erdve. O tai, savo ruožtu, reikštų naujųjų lietuvių atvykimą, taip keičiant krašto tautinę sudėtį. Kokios šio „vidinio Lietuvos kolonializmo“ pasekmės puikiai iliustruoja tokius procesus patyrusios Jungtinė Karalystė Škotijoje ir Ispanija Katalonijoje ir Baskų krašte – dominuojančios tautos atvykimas skatina etninės mažumos mobilizaciją ir dar didesnę politizaciją. Tai lemia atvykstančiųjų noras suformuoti savo viešąją, taip pat ir politinę, erdvę, glaudesni jų santykiai su centrine valdžia ir tai, kad paprastai atvykėliai tiesiog yra daugiau uždirbantys. Tiesa, Lietuvos lenkams vargiai užtektų jėgų kelti atsiskyrimo reikalavimus kaip kad tai daro škotai, katalonai ar baskai, bet papildomos politinės įtampos, siekiant apsaugoti savo nykstančią tapatybę ir reikalaujant socialinio teisingumo, tai neabejotinai sukels.
Kietas riešutėlis III. Tvirtovėje.
2015 m., tik išrinkta į Šalčininkų rajono tarybą, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio atstovė Julija Mackevič, kalbėdama apie Šalčininkų rajoną, savo rajoną pavadino getu. Už pastarąjį pareiškimą ji susilaukė savivaldybės etikos komisijos papeikimo, nes tarybos narė „įžeidė rajono gyventojus ir menkino savivaldybės autoritetą“. Iš tiesų, tenka sutikti, kad jei getą suprantame kaip „miesto dalį, kurioje priverstinai apgyvendintos tautinės ar religinės mažumos“, šis apibūdinimas ne visiškai tiksliai nusako būklę, kurioje yra lenkiškieji Vilniaus ir Šalčininkų rajonai. Čia niekas nieko prievarta nelaiko. Net atvirkščiai, valstybiškai nusiteikusių lietuvių pusė skatina kuo greičiau integruotis Ši būsena tikrai nėra getas. Tai tvirtovė.
Šis gyvenimas tvirtovėje turi visus svarbiausius jam būdingus atributus. Pirmiausia, aiškus priešas prie sienų ir tvirtovės gyventojų – piliečių – telkimas gynybai. Nuolat kovojama su išorės grėsme – lituanizacija – ir ją propaguojančiomis jėgomis – dažniausiai dešiniosiomis, nors su jomis neretai tapatinamos ir visos nacionalinės institucijos, kurios tikrai ar tariamai, atvirai ar paslėptai skatina lietuviškumo sklaidą. Pačių pilies gyventojų lojalumas ugdomas nuo pat vaikystės (pvz., skatinama eiti į lenkiškus darželius ir mokyklas, jaunimo organizacijos nepriklauso nacionalinėms skėtiniams susivienijimams), kryptingai palaikoma tapatybė mokykloje (pvz., lenkiškų švenčių minėjimai, ekskursijos į Lenkiją ir pan.), pirmiausia proteguojami savi ir teisingai besielgiantys (kaip ne kartą pasakoja krašto gyventojai, atsiribojimas nuo lenkiškumo kartu gali nulemti ir mažesnę pagalbą iš savivaldos institucijų). Tačiau gyvenimas tvirtovėje yra politiškai reikšmingas ne tik dėl minėtų aspektų. Kur kas svarbiau politinės tvirtovės išlikimui yra jėga, kuri nuolat gebėtų mobilizuoti pilies gyventojus tokios apgulties sąlygomis. Šios jėgos, tvirtovės kunigaikščio vietą, užima Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), o pagrindiniu jos ginklu tampa nacionalizmas.
Kalbėkime tiesiai – Lietuvoje yra tik viena iš tiesų įtakinga nacionalistinė partija, gana efektyviai ginanti tautiškumo tvirtovę nuo niokojančių globalizacijos vėjų. Ir tai yra LLRA. Jau vien jos pavadinimas nurodo į etninio, lenkiško, dėmens svarbą. Menka paslaptis ir tai, kad jos patekimas į Seimą remiasi išimtinai tautinių mažumų balsais, kurie pritraukiami akcentuojant etninės kultūros bei tradicijų gynybą. Net ganėtinai nuosaiki rinkiminė programa, kurioje etninis dėmuo nėra pabrėžiamas, neužgožia fakto, kad pati partija savo tarptautiniais partneriais renkasi etninį konservatizmo dėmenį akcentuojančias jėgas. Pavyzdžiui, Europos Parlamente LLRA lyderis Voldemaras Tomaševskis priklauso Europos konservatorių ir reformistų grupei, kurios nariais yra separatistinis Naujasis flamų aliansas, pan-bulgarizmo idėjas propapaguojantis Bulgarijos nacionalinis judėjimas, britų konservatoriai ir Ulsterio unionistai, kraštutinei dešinei priskiriama Alternatyva Vokietijai ir kitos, ne mažiau spalvingos Europos dešinės jėgos, taip pat ir Lenkijos konservatoriai „Teisė ir teisingumas“. Galiausiai, pastarųjų metų atviras pa(r)sidavimas neofašistinio putinizmo gundymams rodo ją žygiuojant Lietuvos kraštutinės dešinės avangarde.
Kita vertus, LLRA nėra tarpukario Klaipėdos nacionalsocialistai ar šiuolaikinio Krymo kazokai. Net turint omenyje tai, kad Kremlius turi didelės patirties mobilizuojant ir gelbėjant „broliškas slaviškas tautas“, Lietuvai pasisekė, kad pagrindinė LLRA atrama ir lenkų gimininė-valstybė (angl. kin-state) yra demokratiška Lenkija. Tai leido užglaistyti galimus politinius nesutarimus Nepriklausomybės pradžioje ir tai leidžia palaikyti dialogą net ir (beje, gana retai) Lenkijoje keliant Lietuvos lenkų klausimą kaip problemišką. Net akivaizdus faktas, kad Lenkijos valdžia aktyviai rūpinasi Lietuvos lenkais, gali būti paaiškintas paprastai – istorinė atmintis ir egzistuojančios sąsajos Lietuvą neišvengiamai įtraukia į lenkų politinės įtakos orbitą. O jei demokratinėje Lietuvoje aktyviai veikia grupė, deklaruojanti savo nuoširdų lenkiškumą, kodėl ji turėtų būti paliktai likimo valiai? Ji ir nepaliekama: įsteigtos specialios stipendijos kresų jaunimui; teikiama valstybinė ir pilietinės visuomenės organizuojama parama lenkiškoms mokykloms bei paprastiems gyventojams; kartu su lenko korta suteikiamos specialios lengvatos. Visa tai yra puikūs darbo su diaspora pavyzdžiai. Kaip kad Lietuvos politikams rūpi, kad JAV lietuviai toliau dainuotų liaudies dainas ar turėtų dvigubą pilietybę, taip Lenkijos politikai, dažnai net deklaruojantys liberalias pažiūras, rūpinasi lenkiškumo išlaikymu ir politinėmis privilegijomis lenkams, kurie gyvena čia pat, už sienos.
Tačiau trečiasis politinis riešutėlis toli gražu nereiškia tik to, kad Lenkija yra šalia ir ji visada rems Lietuvos lenkus. Tai ne problema. Tai faktas, su kuriuo reikia susitaikyti. Problema yra tai, kad Lietuvos lenkai yra atsiriboję ir atribojami politikoje. Tarppartiniai santykiai, nepaisant sporadiškų koalicinių susitarimų, yra įtempti, pagrįsti nepasitikėjimu ir nuolatiniu įtarinėjimu, kurie, tiesa, gana suprantami. Iš vienos pusės, LLRA yra klientelistinė ir lobistinė organizacija, kuri efektyviai rūpinasi savo nariais ir savo rinkėjais, tačiau jai vargiai rūpi likę Lietuvos gyventojai ar bendrasis valstybės gėris. Kita vertus, Lietuvos partijos, ypač dešiniosios, nemato LLRA kaip valstybiškumą norinčios stiprinti partijos, tad įtariai žiūri į bet kokias jos iniciatyvas. Šioje kovoje pirmiausia laimi LLRA, nes tai leidžia toliau įtvirtinti lenkiškos tvirtovės litvomaniškos apsupties sąlygomis mitą. Tuo tarpu Lietuvos dešiniosioms jėgos priešpastato atgrasią lenkų etninės asimiliacijos viziją, o kairiosios – etninį elementą, LLRA sėkmės priežastį, linkusios apskritai ignoruoti. Kas iš tiesų lieka Vilnijos rinkėjui-lenkui jei ne LLRA? Įtartini konservatoriai? Suprantama, kad jų sėkmės tikėtis neverta. Etninės kultūros ir religijos svarbos nepripažįstantys liberalai bei kairieji? Bet jiems lenkiškumas apskritai nėra svarbus. Ideologiškai ambivalentiški tvarkiečiai arba darbiečiai? Bet ką, tiesą pasakius, jie gali duoti daugiau nei duoda šaunioji LLRA?
Kryžmi raktai
Du kryžmi raktai net nėra lietuviškas ir lenkiškas būdas spręsti esamas problemas ir nesutarimus. Raktai nėra nacionaliniai. Pirmiausia dėl to, kad lenkus atstovaujanti LLRA, rodos, tenori toliau konservuoti esamą padėtį – išlaikyti bei stiprinti lenkiškąją tapatybę kuo labiau atribojant valstybinių institucijų kišimąsi. Raktai nėra tik skirtingų sektorių problemų sprendimas. Du sprendimai yra ideologiškai kitokie – remiasi skirtingomis problemos supratimo perspektyvomis.
Pirmasis kelias – „liberalus“. Jis gali būti matomas kaip turintis ekonominę ir kultūrinę formą. Pirmuoju atveju tikima, kad viską sutvarkys investicijos. Tiesa, tas viskas dažnai tėra socialinė gyventojų gerovė, o kiti elementai lieka nesvarbūs arba naiviai tikimasi, kad sotesnis pilvas lems LLRA populiarumo sumenkimą ir harmoningos visuomenės atsiradimą. Antrasis, kultūrinis kelias, remiasi nuostata „duoti visko, ko yra prašoma“. W, Ź , Ł dokumentuose– maloniai prašom, lietuvių kalba dėl to nežlugs. Vietovardžių lentelės lenkiškai – kodėl gi ne, būsim kaip Suomija. Kultūros palaikymas – žinoma, juk taip sukursime daugiakultūrę Lietuvą, beveik LDK, o lenkai bus ne etniniai lenkai, bet „gente polonus, natione lituanus“. Vizija, be abejo, graži, bet šiais pasiūlymais rūpinamasi tik forma, bet ne problemos turiniu. Net ir šis rūpestis savo forma yra be galo problemiškas. Raidžių rašyba valstybei priklausančiuose dokumentuose, kaip bežiūrėsi, yra grynos politinės valios sprendinys. Piliečio labui Ištarus W teks sakyti ir Ш – jokia teisinė kazuistika nepadarys skirtumo tarp lotyniškos X ir kirilicos Х. Tapatybės ir teisinės lygybės argumentai turi būti bekompromisiai: pagerbti piliečius lenkus ir negerbti piliečių rusų yra tiesiog neteisinga. Apsispręsti tik dėl lotynų raidyno įteisinimo yra tokia pati kažką išskirianti politinės valios apraiška kaip ir gulti kryžiumi už lietuvišką abėcėlę. (Beveik) kaip Suomija mes, žinoma, taptumėme, bet tai irgi tik laikinas sprendimas. Suomijos politiniame gyvenime Suomių partija (buvę Tikrieji suomiai) būtent švediškumą dažnai vadina iššūkiu suomiškumui, o Elando švedai tikrai nelaikyti integracijos etalonu. Svajonė apie LDK jau žlugdyta vieno liberaliausių tarpukario Lietuvos piliečių Rӧmerio. Net jis, vokietis pagal kilmę, lenkas pagal kultūrą, lietuvis pagal pilietybę, aiškiai suprato, kad nacionalinis principas yra per stiprus, kad jį galima būtų lengva ranka nubraukti į istorijos sąvartyną. Ir tokia išvada šiandien darytina matant ne tiek Lietuvos, kiek Lenkijos pavyzdį – ji kuria ir proteguoja nacionalinę tapatybę, kurioje nėra vietos tarpiniams buvimams „truputį lenku“. Na ir dar. Pabandykime įsivaizduoti, kad papildome šių reikalavimų įgyvendinimą kita liberalia prigimtine teise į dvigubą pilietybę ir Rytų Lietuvoje turėsime tiesiog Lietuvoje gyvenančius Lenkijos lenkus. Galbūt tai galėtų būti palanku, bet tik su sąlyga, kad Lietuva sugebės jiems būti patrauklia politine bendruomene. Tai, panašu, artimiausiu metu neįvyks. Galbūt, tik galbūt, priėmus LLRA įtinkančius sprendimus dėl raidžių ar lenkiškų mokyklų, ši partija neteks svarbių savo darbotvarkės klausimų ir tai lems laikiną jos populiarumo smukimą. Bet politinės partijos visada randa savo raison d‘etre, o žinant, kad dabartinė LLRA yra devyniasdešimtųjų autonomistų kūdikis ir XXI a. rusiškojo „skaldyk ir valdyk“ įrankis, nesunku numanyti galimą jų politinės programos pokyčio kryptį.
Antrasis kelias – „konservatyvus“. Kaip ir prieš tai minėtasis, jis nėra vienaplanis. Čia galima aptikti ir radikalių pamąstymų apie repatriaciją, ir nemažiau kontraversiško tikėjimo krašto re-lituanizacija, ir svaičiojimų, gąsdinant lenkiška grėsme Lietuvai, tačiau nesiūlant jokio realaus sprendimo. Nesunkiai galima suprasti ir pastaruosius – kuo labiau lietuviai įtikės realia ar išgalvota lenkų grėsme, tuo labiau palaikys „tikruosius lietuvius“. Tačiau šiuo atveju kalbama apie nuosaikų konservatyviojo kelio variantą. Su minėtais jį vienija siekis kiek galima labiau sumenkinti valstybei grėsmę keliančio lenkiškumo įtaką, kuri siejama ne su lenkų tauta per se, bet su LLRA. Tokią poziciją galima laikyti dviveidiška ar bent jau nenuoseklia. Juk tikintys prigimtiniu tautiškumu ir skatinantys valią išlikti tauta, turėtų atsižvelgti į Lietuvos lenkų tautines aspiracijas ir LLRA matyti kaip pastarųjų padarinį, bet ne atvirkščiai. Tačiau palikime šį klausimą jų pačių ideologinei sofistikai. Svarbu atkreipti dėmesį į priemones, kurios siūlomos problemai spręsti. Jos, grubiai tariant, yra trigubos: investuoti į ekonomiką, reguliuoti kultūrą, formuoti alternatyvas politikoje. Pirmasis, nors ir sutampa su „liberaliuoju“ planu, gali būti matomas kaip besiskiriantis savo intencija – jei „liberalai“ nori kurti daugiatautę darbo aplinką, tai „konservatyviojoje“ vizijoje naujos įmonės veikiau tarnautų politiniams tikslams siekti. Tai yra, naujos ekonominės struktūros padėtų iškilti naujam elitui, kuris remtų ar pats taptų politine alternatyva LLRA Rytų Lietuvoje. Taigi, ekonominis tikslas padeda įgyvendinti svarbiausią – politinį. Su pastaruoju susiję ir reikalavimai teigti alternatyvią informaciją, steigti alternatyvią švietimo erdvę, rasti prieš LLRA nusistačiusių Vilnijos gyventojų finansavimo instrumentus (pvz., steigiant specialų Rytų Lietuvos fondą). Kitaip sakant, dviejų Lietuvų problemą siūloma spręsti steigiant daugiau didžiosios Lietuvos Rytų Lietuvoje. Panašiai kultūrinėje sferoje draudimai nukreipti pirmiausia etninio kito, lenko, atžvilgiu, o lietuvių kultūra turi būti ginama ir aktyviai propaguojama. Kad visi šie veiksmai kelia įtampą ir lenkų nepasitenkinimą, konservatoriams, tiesą pasakius, mažai rūpi – matant lenkus kaip manipuliuojamus LLRA, siūlomi sprendimai suprantami kaip teisingos politinės valios pasireiškimas, kuriuo kovojama su antivalstybiniais gaivalais. Nesunku suvokti šios taktikos trumparegiškumą: vietoj dviejų Lietuvų sujungimo jų atskirtis tik dar labiau didinama; vietoj LLRA eliminavimo – parodoma, kad jos įtarinėjimai dėl nacionalistiškai nusiteikusių lietuvių yra tikri; vietoj bendradarbiavimo su Lenkija pasirenkama vieno iš svarbių Varšuvos užsienio politikos darbotvarkės klausimų ignoravimo strategija.
Užsklanda su perspektyva.
Abu minėtieji keliai netikę ne todėl, kad jie iš principo piktybiški ir blogi. Jais abiem nuoširdžiai siekiama pokyčių Vilnijoje į gerą, tik tai, kas gera, suprantama skirtingai. Jie ydingi tuo, kad iš tiesų yra naivūs, vienpusiški ir neišbaigti. Naivūs, nes klaidingas jų bendras išeities taškas – tikėjimas, kad šias įtampas galima išspręsti. Negalima. Lenkai Lietuvoje bus kitokie, jų socialinė padėtis bus akcentuojama labiau nei bet kurio kito Lietuvos regiono, o politiniai interesai visada bus formuluojami. Tačiau šias tendencijas galima ir reikia suvaldyti. Vienpusiški, nes jie vadovaujasi supaprastintu, dažnai sąmoningai ideologizuojamu, problemos matymu. Tiek kiek „konservatoriai“ klysta proteguodami tik tautinį-valstybinį problemos sprendimo kelią, tiek „liberalai“ klaidingai manosi galintys jį ignoruoti ar palenkti keisdami egzistuojančius tautinius stereotipus. Vienintelis būdas įveikti šią būklę – pripažinti oponentus kaip realius, iš dalies teisius ir įtakingus politinio proceso dalyvius. Čia kalbama ne tik apie būtinybę peržengti savo ideologinius prietarus, bet ir keliamas reikalavimas pripažinti LLRA ir Lenkiją kaip svarbius žaidėjus, be kurių neįmanoma pasiekti bent kiek geresnio rezultato. Tai nėra nuolaidžiavimas ar juo labiau konfrontacijos palaikymas, bet realistiškas supratimas, kad niekas negalės pasikeisti nesuradus bendros kalbos. Galiausiai jie neišbaigti, nes visas problemas siūloma išspręsti vienu elegantišku politiniu mostu, lyg politika būtų mojavimas stebuklų lazdele. Rytų Lietuvos problemų sprendimas negali būti paliktas paviršutiniškoms analizėms ir vienetiniams sprendimams Seime ar Vyriausybėje. Tai klausimas, kuris reikalauja realistiško suvokimo, kad kiekvienas veiksmas turės atoveiksmį, ir kurio sprendimas nėra įmanomas be ilgalaikės strategijos. Pastaroji turi prasidėti ne nuo aistros ir neapykantos, bet nuo išmintingos pagarbos visoms tautinėms bendruomenėms ir visoms ją kuriančioms politinėms grupėms. Ji turi baigtis plačiu valstybiniu ar net tarpvalstybiniu, bet ne vienašališku dominuojančios partijos su(si)tarimu, kuris daromas ne todėl, kad kažkas kažką paspaudė, bet todėl, kad tai yra teisinga. Ir dar: tarp nusakytos pradžios ir pabaigos belieka tik tokia smulkmena kaip turinys ir veiksmas…