Kalbos politika Lietuvoje

Kalba yra kintanti ir sudėtinga žmogaus bendravimo priemonė, jo socialu­mo prielaida. Šiuolaikinėje visuomenėje ji tampa tuo, į ką dėmesys atkreipia­mas valstybiniu lygiu -būtent tada pradedame kalbėti apie kalbos politiką. Įdomu pastebėti, jog kalbos politikos klausimai vis dažniau atsiduria įvairių šalių vyriausybių dienotvarkėse (žr. 3 pav.) ir ne tik susilaukia itin gausaus atgarsio visuomenėje, bet ir daro įtaką kitoms politikos sferoms (prisiminkime lenkiškų rašmenų rašymo pasuose atvejį). Šiuose dviejuose puslapiuose buvo paban­dyta pateikti kiek įmanoma platesnį spektrą nuomonių ir žiūrėjimo į šią temą kampų. Taip pat atlikome TSPMI studentų, dėstytojų ir alumnų apklausą, kurios pagalba galima padaryti keletą įdomių pastebėjimų (žr. diagramas).

Kalbos norminimas – pagrindinis kalbos politikos įrankis -šiandien yra daugelio diskusijų objektas. Kad suprastume tikrąją diskusijų esmę, verta apžvelgti lietuvių kalbos norminimo raidą. Tautinio atgimimo metu, iš baudžiauninkų lūpų prasiskverbusi į aukštesniuosius visuomenės sluoksnius, inteligentiją, o po to vis plačiau var­tojama, lietuvių kalba sunkiai atitiko naujojo jos vartotojų rato poreikius. Puikiai tikusi kalbėti ir galvoti apie žemę, darbą, kasdienius rūpesčius, ji vargiai galėjo išreikšti atgimstančios valstybės poreikius, besikuriantį naują identitetą. Naujoms idėjoms ir mintims reikėjo naujų žodžių, kitokios kalbos.

Šiam kalbos „atnaujinimo“ darbui 1921 m. kovą prie Švietimo ministerijos buvo įkurta Termi­nologijos komisija, pasiūliusi daugelį mums dabar jau elementariais tapusių naujadarų (žr. 1 pav.). Buvo apsvarstyta ir priimta nemažai reikalingų teisės, ekonomikos, transporto, medicinos, filoso­fijos, tiksliųjų mokslų, žemės ūkio, literatūros ir kitų terminų. Šiandien bene geriausiai žinomas šios komisijos pirmininko, tapusio lietuvių kal­bos norminimo ikona, Jono Jablonskio vardas ir darbai. Nors daugelio tada išleistų literatūros kūrinių, teisės veikalų kalba beveik nesiskyrė nuo dabartinės, iki vieningos ir tvarkingos bendrinės kalbos tarpukario Lietuvoje buvo dar toli. Netgi kiekvienas to meto laikraštis turėjo ne tik besiskiriantį savitą stilių, bet ir savas tam tikrų žodžių rašymo interpretacijas (žr. 2 pav.).

Sovietmetis atnešė didžiules permainas kal­bos politikoje ir vartojime. Viena skaudžiausių netekčių buvo tai, jog lietuvių kalba prarado valstybinį statusą ir prestižinės kalbos pozicijas. Pamažu savo šaknis Lietuvoje leido dvikalbystė. Panašu, jog Stalinas, braižęs socialistinės revoli­ucijos planus, marksizmo ideologiją siekė įtvirtinti ir lingvistikoje. Pasak jo, po socializmo pergalės visame pasaulyje nacionalinės kalbos susilies pagimdydamos visiškai naują, kitokią nei bet kuri iš nacionalinių, pasaulinės socialistinės visuomenės kalbą. Tačiau šiai revoliucijai dar neįvykus, re­gis, tą bandyta padaryti bent jau SSRS viduje. 1979 m. įvyko Taškento konferencija, skambiai pavadinta „Rusų kalba – TSRS tautų draugystės ir bendradarbiavimo kalba“, kurioje suformu­luotas uždavinys kurti tarybinę liaudį kuo greičiau niveliuojant tautinį identitetą. Lietuvoje rusų kalbos imta mokyti net darželiuose, mokyklose ji tapo pri­valoma tiek pat kaip istorija, vis labiau leido šaknis universitetuose. Vis dėlto, kovojančių su tokia kal­bos politika pastangomis, mokymosi įstaigose buvo stiprinamas ir lietuvių kalbos mokymas – tai sukūrė nemenką atsvarą rusinimo pastangoms. Tačiau ir šiandien šnekamojoje kalboje vis dar ryškiai jaučiama skatintos dvikalbystės įtaka – rusiški barbarizmai, ver­talai, žodžio struktūros dalys gana atsparūs kalbininkų pastangoms gryninti kalbą.

Nors šiandien kalbos tvarkyba Lietuvoje remiasi istoriškai susiklosčiusiais ideologiniais pagrindais bei turi tam tikrus kriterijus ir principus, jų interpretavi­mas suvokiamas kiek prieštaringai. Viešojoje erdvėje galima stebėti ginčą dėl kalbos norminimo tarp dviejų stovyklų, ko gero, neretai radikalizuojančių viena kitą. Sociolingvistikos, tiriančios kalbos funkcionavimą visuomenėje, požiūriu, čia kyla įtampa tarp preskriptyvistų ir deskriptyvistų.

Pirmieji, preskriptyvistai, kuriems priskirtina ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija, išsako labiau normatyvinį požiūrį į kalbą, susirūpinimą tuo, kaip kalba turėtų būti vartojama, kokių taisyklių lai­komasi. Paprasčiau tariant, jie tiki, jog egzistuoja idealus kalbos variantas, kuriuo visi turėtų kalbėti. Dėl to preskriptyvizmas dažnai matomas kaip tiesiog nuolatinis kalbos norminimas ir atitikimo standar­tams vertinimas. Šis požiūris įgauną esminį vaidmenį šnekant apie kalbos kaip tautos reprezentanto rolę, kai, pagal įsitvirtinusį požiūrį, tik griežtai apibrėžta bendrinė kalba gali deramai reprezentuoti tautinę bendruomenę. Vis dėlto, preskriptyvizmo kritikų ratas plečiasi, o kadangi lietuvių kalbos politikos formuotojai priklauso būtent šiai krypčiai, jiems tenka atlaikyti vis didesnį spaudimą.

Deskriptyvistai, atvirkščiai, mato kalbą kaip gyvą organizmą, nuolat kintantį ir besivystantį nepriklausomai nuo dirbtinai primestos valios. Tai reiškia, jog kalbą konkrečiu metu galima tik aprašyti, tačiau neįmanoma nurodyti, kaip ir kur link kalba turėtų vystytis toliau ir kaip žmonės turėtų kalbėti. Lietuvoje ginti deskriptyvistų barikadų pusės stoja vis daugiau žmonių ir ne vien lituanistų. Esama kalbos politika nepatenkinti kai kurie mokslininkai, rašytojai, šou pasaulio ir visuomenės veikėjai. Jų teigimu, „puristinė“ kal­bos politika ir vadinamoji VLKK „diktatūra“ šioje srityje riboja meno, filosofijos kalbą ir net laisvą mintį, o tokio įnirtingo kalbos reguliavimo reikėtų iš viso atsisakyti.

Iš tikrųjų, stebint preskriptyvistų ir deskriptyvistų ginčus viešojoje (ir ne tik) erdvėje, kyla įspūdis, jog šie du požiūriai nėra patys savaime vienas kitam antagonistiniai, o į jų kovos ugnį žibalo įpila tik nenoras bendradarbiauti ar suprasti kitos pusės ir tokiu būdu neieškoma vidurio kelio.

Apie Lietuvių kalbos norminimą: deskriptyviai

Visų pirma paklausiu jūsų: kokią kalbos atmainą vartojate? Neabejoju, kad atsakysite, jog šnekate bendrine lietuvių kalba. Deja, turiu nuvilti – kalbančiųjų bendrine lietuvių kalba tiesiog… nėra! Norminė, ideali kalba yra veikiau abstraktas nei tikrovė. Bendrine kalba Lietu­voje vadinama būtent norminė, nustatytoms taisyklėms paklūstanti kalba. Tokios sampra­tos įsigalėjimo priežasčių galima ieškoti SSRS vykdytoje kalbos politikoje. Apie pastarosios atspindžius šiandienos kalbos normuotojų darbotvarkėje kalbėjomės su Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus vadove Loreta Vaicekauskiene ir jaunesniuoju mokslo darbuotoju Giedriumi Tamaševičiumi.

Kalbant apie kalbos politiką, verta apžvelgti istorinę kalbos ideologijos raidą. Kuriantis tautoms, tautinei savimonei, kalba tapo jas apibrėžiančiu ir reprezentuojančiu veiksniu. Dar XVIII a. Johannesas Gottfriedas Herderis apibrėžė idealą, tapusį daugelio tautų siekiam­ybe: „viena Tauta, viena Valstybė, viena Kalba“. Tautos dvasios, jos vienijimo, reprezentacijos ir atskyrimo nuo kitų tautų funkciją geriausiai atlieka bendrinė kalba. „Joks dialektas negali atlikti šios funkcijos, priskiriamos tik bendrinei kalbai“, teigė Tamaševičius. Lietuvoje vienos tarmės, tapusios bendrinės kalbos pagrindu, pasirinkimo procesas baigėsi XIX a. pabaigoje. Tarpukariu galutinai standartizuota kalba įgijo valstybinės kalbos statusą.

Sovietmečiu kalbos norminimą valstybė perėmė į savo rankas. Nors bendrinė lietuvių kalba tapo prieinama visai visuomenei, jos raidai didelę įtaką darė ideologinė viešojo gyvenimo kontrolė. Žinoma, sovietiniais metais steng­tasi apsaugoti nacionalinę lietuvių kultūrą, lietuvių kalbą nuo rusifikacijos. Tačiau čia esama paradokso, nes sovietai tuo naudojosi. Jie siekė nacionalinę kultūrą uždaryti į muziejų, o gyvųjų praktikų turinį paversti sovietiniu. Yra nemaža įrodymų, jog kalbos norminimo įsakymai ateidavo iš Maskvos, o lietuviai kal­bininkai vykdė tuos užsakymus, sąmoningai ar nesąmoningai pridengtus tautiškumo puoselėjimo idėja. Būtent sovietmečiu kalbos standartizavimas remiantis ne vartosenos nor­momis, bet pagal sukonstruotą idealą, įteisintas kaip mokslas.

Sovietinei valdžiai griežtai sunorminta kalba, kurios standartams nusižengti buvo prilygina­ma nusikaltimui, prisidengiant nacionalinės kultūros puoselėjimu, buvo matoma kaip galingas komunizmo kūrimo įrankis. Lietuvių kalba buvo nuolat norminama, reikalaujant iš jos vartotojų kuo geriau atitikti nustatytus standartus, buvo reikalaujama visiško kalbos homogeniškumo -ne tik viešumoje, bet ir privačiame gyvenime. Autentiškos lietuvių kalbos išsaugojimas buvo sutapatintas su jos įspraudimu į rėmus ir pavertimu muziejaus eksponatu. „Gyva ir nekontroliuojama kalba yra tokia pat pavojinga kaip ir gyva ir nekontro­liuojama mintis“, -teigė Vaicekauskienė. Kal­bos norminimas, vadinamoji „kalbos kultūra“ Sovietų Sąjungoje buvo panaudotas kaip kontrolė: nuolat reguliuojant kalbos formą, lengva pasiekti, kontroliuoti ir turinį.

Beje, dabartinė, vėl nepriklausomos Lietu­vos lietuvių kalbos politika nedaug tepasikeitė. Noras valstybiniu lygmeniu kontroliuoti kalbos vartoseną yra tai, ką paveldėjome iš sovietmečio. Sovietinis kalbos politikos diskursas vis dar tebevyrauja kalbą reguliuojančiuose įstatymuose: kalbos taisyklių laikymasis yra prievolė, o jos nesilaikant, skiriamos baudos, kuriomis siekiama auklėti. Dabar tai gali skambėti absurdiškai, tačiau dar nepriklausomybės pradžioje ne vieno­je mokykloje klasėse būdavo sąsiuvinis, kuriame mokiniai „registruodavo“ bendramokslių bei mokytojų kalbos klaidas. Sovietmečiu įvykęs „apsivertimas“ išliko: kalbos norminimas remiasi ne realybe, ne ta kalba, kuria kalba žmonės, tačiau kuria idealą, prie kurio realybė turi taikytis ir jo siekti. Beje, kaip ir visose srityse, realybė retai spėja su idealais. Dėl to turime šiuo metu susiklosčiusią situaciją: oficialioji bendrinė lietuvių kalba – tarsi negyva kalba.

Ar lietuvių kalbai iš tikrųjų nebereikia norminimo? Ką į tai atsako preskriptyvistai?

Skandinavijoje, į kurią pastaruoju metu vis siūloma visapusiškai lygiuotis Lietuvai, kalbos politika nėra to­kia liberali, kaip kartais atrodo. Tą aiškiai rodo Danijos pavyzdys, kur kalbą reguliuoja Danų kalbos taryba, veikianti labai panašiu principu kaip ir Lietuvoje. Bene liberaliausia padėtis yra Norvegijoje. Tačiau pasaulis neapsiriboja Skandinavija. Vokietijos patirtis rodo, jog nereguliuojama kalba tam tikrose srityse gali pasikeisti taip, kad patiems kalbos vartotojams ji tampa nema­loni. Prancūzijoje kalbos norminimu rūpinasi dar XVII a. įkurta Prancūzų akademija, o kalbos politika tvirtai laikoma Délégation générale à la langue française et aux langues de France rankose. Apskritai, kai kurios senosios Europos valstybės, pavyzdžiui Ispanija, Italija, šiandien beveik nereguliuojanti kalbos ir suteikusi kalbinę autonomiją dialektams ir mažumoms, atliko savo kalbos norminimo darbą dar prieš keletą šimtmečių, o bendrinė kalba yra palyginti homogeniška ir taisyklinga. Tuo tarpu bendrinė lietuvių kalba pradėjo formuotis tik dvidešimto amžiaus pradžioje, kai visi rašė ir kalbėjo taip, kaip nori, ir nestigo svetimybių, tad norminimas buvo būtinas. Pervertus tarpukario spaudą, galima tuo įsitikinti: čia rasime ir Europą, Airopą, Europę, ir Pranciją, Franciją, Francūziją.

Į deskriptyvistų mintį, jog lietuvių kalba gali išlikti tik nesant suvaržymų, preskriptyvistai atsako klausimu: jei nėra jokio skirtumo tarp žargonų, dialektų ir bendrinės kalbos, kaip ji tuomet turėtų būti dėstoma mokyklose ir universitetuose? Kaip tuomet abiturientai turėtų laikyti kalbos egzaminą? Kalbant apie kalbos norminimą, labai svarbu suprasti, kad egzistuoja skirtingos kalbos sritys. Yra priimta, kad kištis galima tik į viešą kalbos vartojimą, žiniasklaidą, o menas ir šnekamoji kalba yra sritys, kurios išvengia kalbinio norminimo. Lietuvoje kalbos politika šiandien po truputį darosi laisvesnė ir galiausiai galima pastebėti, jog nuo reguliavimo vis dažniau pereinama prie rekomendacijų.