Didžiosios Britanijos reklaminėje kampanijoje prieš rūkymą vaizduojama jauna moteris traukia vieną dūmą po kito – ir pastebimai sensta. Jauna baltaodė europietė, turinti bene labiausiai paplitusį žalingą įprotį senajame žemyne, reklamoje susiraukšlėja tam, kad netrukus išvystumėme pagrindinę reklamos žinutę: „Look younger, longer“ („Atrodyk jauna ilgiau“). Kai 30 procentų 15-18 metų europiečių jau priklauso rūkančiųjų grupei – yra surūkę daugiau nei 40 cigarečių – Didžioji Britanija imasi sveikintinos socialinės politikos, nukreiptos prieš netinkamą įprotį. Deja, šia kampanija yra perduodama ne viena žinutė, nes senėjimo akcentavimas gali būti suprastas ir kaip politinio korektiškumo nepaisymas.
Atsverti daugumos kalbą
Stereotipinis mąstymas, seksizmas, rasizmas, nepakantumas sau ir kitiems lėmė politinio korektiškumo atsiradimą. Tikriausiai iki šiol dar nepasiekta visų visuomenės grupių lygybė, tačiau politinio korektiškumo įtvirtinta teisė kalbėti, keisti kalbą ir pasipriešinti „užkariautojų“ primestiems kalbos kodams suteikia bent nedidelę atsvarą.
Politinis korektiškumas kalboje yra kuriamas eufemizmais – žodžiais ar posakiais, keičiančiais šiurkščiuosius ir nešvankiuosius jų variantus. Be eufemizmų neišsiverčia nė viena kalba – jie atlieka mandagumo kūrimo ir minties švelninimo funkciją. Tačiau politinis korektiškumas nesiekia tik paviršinio mandagumo, o į kalbą lenda giliau – mažumų grupėms daugumos sukurtus pavadinimus, tikrinius žodžius ar kalbos formas, išreiškiančias įsisenėjusius stereotipus, keičia politiškai korektiški terminai. Juk kalba yra pagrindinis viešas savęs atskleidimo būdas – nuo kalbos struktūros ir esamų kalbos vartojimo taisyklių priklauso, kurie identitetai visuomenėje bus pripažįstami lengviau, o kuriems bus sukeliamos kliūtys viešai išreikšti save.
Galbūt dėl politinio korektiškumo pasiekto gylio George‘as Orwellas savo knygoje „Politika ir anglų kalba“ teigė, jog politinė kalba gali „melus paversti tiesa, o žmogžudį gerbiamu asmeniu“. Tačiau semiotiko Geoffrey Hugheso politinio korektiškumo ištakų nagrinėjimas atremia G. Orwello kaltinimą – anglakalbėje visuomenėje eufemizmais keisti visuomenėje nepriimtinus žodžius buvo įprasta nuo viduramžių, o pats procesas labiausiai įsibėgėjo XVIII amžiuje. Aštrios tiesos tiek viešajame, tiek privačiame pokalbyje visuomet buvo vengiama – gremėzdiška ir prasčiokiška kalba sau leido tėkšti purvus ir bjaurybes, o intelektualioji pratarmė imdavosi žodžių žaismo.
Aklai sekite partijos taku
Dažnas politinio korektiškumo skeptikas vis dar nesusilaiko nepristatęs šio proceso kaip „orveliškos naujakalbės“ – politinis korektiškumas kaltinamas totalitaristine prigimtimi ir kalbos priespauda. Jis iš tiesų prasidėjo kaip labai tikslinga totalitarinė valstybės politika. Sovietų Sąjungos ir komunistinės Kinijos vadai dėstė politinio korektiškumo gaires su deramu patosu, tuo tarpu partijos nariams politiškai korektiška buvo pritarti partijos vykdomai politikai, mėgti sovietinį realizmą mene ar gyventi daugiabutyje Lazdynuose. Politinis korektiškumas reiškė aklą žingsniavimą partijos pramintu taku – ar tai būtų kalboje naudojami partiniai terminai, ar nutylimos kontraversiškos temos. Visgi politinis korektiškumas savo gyvavimo pradžioje reiškė primestą gyvenimo būdą be galimybės kontempliuoti jo turinį.
Antroji politinio korektiškumo srovė
Politinio korektiškumo procesas labiausiai suvešėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose. JAV Konstitucijos signataras Jamesas Williamsas 1793 m. buvo pirmasis, kuris rašytiniame šaltinyje paminėjo politinį korektiškumą: jo žodžiais tariant, yra politiškai nekorektiška – neteisinga – kalbėti apie valstijas kaip diskusijų objektą, juo turėtų būti tų valstijų žmonės. Šis vienas sąvokos paminėjimas visgi nubrėžė skirtį tarp politinio korektiškumo suvokimo Sovietų Sąjungoje ir JAV. Totalitarinėse santvarkose šis terminas kalba apie „taisyklių atitikimą“, tuo tarpu J. Williamso politinė mintis brėžė liberalaus „teisingumo“ reikalingumą.
Jungtines Valstijas sąvoka „politinis korektiškumas“ pasiekė kaip tuščia kalbinė forma, kuri atsidūrė visai kitame socialiniame ir kultūriniame kontekste. Šalies universitetai nuo XX amžiaus šeštojo dešimtmečio tapo kovos už grupių teises arena. Segregacija, viename katile besilydančios skirtingos imigrantų kultūros ir feminizmas sukūrė terpę politiniam korektiškumui kurtis kalbos politikoje. Mažumomis pasiskelbė grupės, kurių gyvybinis tikslas buvo priešintis daugumai – baltajam heteroseksualiam vyrui ir jo sukurto turinio bei formos dominavimui kalboje.
Taip atsirado kitoks, antrasis politinio korektiškumo suvokimas – nors iš esmės jo bendrinė paskirtis liko panaši, tai yra, nurodyti tinkamas elgesio normas, tačiau politinis korektiškumas tapo procesu, nukreiptu prieš priespaudą kuriančią kalbą. Ne tik JAV, bet ir kitose Vakarų pasaulio šalyse oficialųjį žodyną kūrė ir jį kontroliavo didžiausias mažumų priešas – tas pats baltasis, kadaise imperialistinį pasaulį kūręs vyras. Todėl būtent šis žodynas buvo pagrindinis taikinys – ištrynus žodžius, menkinančius kitų grupių identitetą, turėjo pasikeisti ir daugumos grupės elgesys, sumažėti diskriminacija. Politinis korektiškumas mažumų grupėms tapo išsilaisvinimu, kuris labai neįtiko viešąją erdvę valdančiai daugumai – juk neomarksistai, skelbę apie politinio korektiškumo reikalingumą, kalbą tapatino su visuomenės galios raiška. Kuriantys visuomenėje naudojamą kalbą nustatė ir visuomenės grupių galios balansą. Politinis korektiškumas pretendavo šį balansą persverti mažumų pusėn.
Piktnaudžiavimas identitetu
Mažumų grupėms, kurios neturėjo tiek galios, kad pačios kurtų savo kalbą, politinis korektiškumas tapo pagrindiniu ginklu, ginant savo kultūrinį tapatumą. Prinstono profesorius, filosofas Kwame Anthony Appiahas šį procesą vadina pripažinimo politika, kurios esmė – turėti teisę savo gyvenimo centru pasirinkti rasinį, lytinį ar bet kurį kitą identitetą. Žinoma, kaip kalbos politika, politinis korektiškumas turėjo tiek nurodomųjų, tiek draudžiamųjų elementų ir grasino itin liberaliam žodžio laisvės supratimui.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje į Europą, pirmiausia Didžiąją Britaniją, atkeliavęs politinis korektiškumas pradėjo panašėti į nebevaldomą procesą dėl ryškėjančios kritikos aštresniam žodžiui. Kaip teigia G. Hughesas, tuo metu „politinis korektiškumas tapo ardymui atvira tuščia forma“. Dingo dialogas ir susitarimas dėl terminų. Politinio korektiškumo kritikai aiškiai parodė, kad procesas leido nebejausti proto ribų vaidinant auką. Jie ėmė kaltinti mažumų grupes, jog jos nebejaučia jokios moralinės atsakomybės prieš visuomenę, o tik naudojasi „intelektualiniu smurtu“. Prisimenant tik šį laikotarpį, nesunku kritikuoti politinį korektiškumą ir brėžti paraleles su totalitarine prievarta – šiuo atveju, proletariato prievarta tiesiogine to žodžio prasme.
Daugiau empatijos kiekviename žodyje
Sukritikuotas ir atmestas praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje, šiuo metu politinis korektiškumas atgimsta tokia forma, kuri nurodo laikytis visuomenėje priimtų elgesio normų. Nekalbame apie etiketą ar gražias manieras. Nekalbame ir apie valstybės prievartos aparato kūrimą ar kalbos policiją. 2009 metais nekorektiškiausiais žodžiais buvo paskelbti „kiaulių gripas“ ir „vandens nuleidimas tualete“ – šie terminai kritikuojami dėl nejautrumo kitoms grupėms: kiaulių gripas ne tik galėjo pakenkti kiaulių augintojų verslui, bet ir žeisti religines nuostatas. O švaistyti vandenį ar popierių tualete, kai tuo pačiu metu yra naikinami atogrąžų miškai bei besivystančiose šalyse trūksta geriamojo vandens, būtų ne mažiau nei arogantiška.
Politinis korektiškumas tampa mažu baltu melu, nuosaikesne tiesos forma. Jis mus moko moralės, kai to nebegali daryti autoritetai. Politinis korektiškumas dabar prašo būti atidesniu kitam, pagalvoti apie savo išsakomus žodžius ir jų galią žeminti, skaudinti, atskirti. Kartais tokie nurodymai gali skambėti juokingai ar net graudžiai, tačiau graudentis vertėtų labiau dėl to, kad šiandien kiekvienas geba kovoti už savo žodžio laisvę, neturinčią nė lašo empatijos.
Pabaigos klausimas (su atsakymu)
Visgi kodėl jaunystės akcentavimas anti-rūkymo reklamoje gali būti laikomas politiškai nekorektišku? Paaiškinsiu. Kadangi ėmėme nebekreipti dėmesio, ką ir kaip kalbame, kadangi pats politinio korektiškumo mums primenamas pagarbos kitam principas moraliai nebėra aktualus, tapo lengviau įtikėti, jog gyvensime amžinai. Taip, rūkymas sutrumpins gyvenimą, sukels odos ar plaučių problemas, tačiau perskaitykite reklamos žinutę dar kartą: „Atrodyk jauna ilgiau“. Jaunystė, net nebūtinai natūrali, tampa pagrindine propaguojama vertybe, tiesiog pakanka atrodyti jaunai.
Jaunystės, liesumo, vienpusiško seksualumo, kūno kultas tapo dar viena šiuolaikinio politinio korektiškumo tema, nes būtent šiuolaikinis politinis korektiškumas prašo atidžiau sekti savo kalbą, kad ši išlaikytų pagarbą kitokiam. Deja, senas rūkorius tikrai neatrodys jauniau net nebeliesdamas savo cigarečių. Veikiau jis bus ištrintas iš socialinio ar profesinio gyvenimo kaip tas, kuris jau nebeatitinka daugumos standarto – jo vietą mielai užims jaunas lygios odos karjeristas, pagarbintas tarp kitų jaunystės kultu patikėjusių daugumos avelių.
Aistė Šeibokaitė