Bohema nebohemiškomis kategorijomis

Bohema tai žemė, kur daugelis yra neturtingi, beveik visi jauni ir kur, jei ir užklysta keletas vyresniųjų, tai tik todėl, kad jie išsaugojo jaunatvišką dvasią ir tą žavingą gebėjimą dykinėti.

William Makepeace Thackeray

Visų svarbiausia – bohemos atstovas negali būti ribotas. Jei jis toks yra, tuomet jis degraduoja ir vėl tampa siauro žemiškuose rūpesčiuose paskendusio pasaulio dalimi.

Ada Clare, New York‘o Bohemos Karalienė, 1860 m.

Henri de Toulouse-Lautrec ''Gustave Lucien Dennery portretas''. 1883

Henri de Toulouse-Lautrec “Gustave Lucien Dennery portretas“. 1883

Vargu ar rastume daug subkultūrų ar gyvenimo būdo variantų, taip sunkiai kategorizuojamų ir apibūdinamų kaip bohema. Nepaisant to, pasisukiojus (pseudo)menininkų ar tiesiog menui „prijaučiančiųjų“ būreliuose ne taip jau retai galima išgirsti ką nors priskiriant „bohemos“ kategorijai, nors šios kategorijos turinys dažnai varijuoja kartu su pačių priskiriančiųjų įsivaizdavimais. Bohemos terminas, gimęs XIX amžiaus Prancūzijoje, ne tik buvo vienas svarbesnių impulsų kitoms counter-culture srovėms, tokioms kaip bytnikai ar hipiai, bet ir šiandien yra naujų idėjų, o kartu ir nemažo pelno šaltinis vis didesnę rinkos dalį užimančioms kūrybinėms industrijoms.

Šlovingasis „palaidosios“ bohemos lopšys

Pats žodis „bohema“ atsirado, kaip dažnas teisingai numanoma, Prancūzijoje ankstyvais 1800-aisiais. Jis buvo skirtas apibūdinti imigrantams čigonams, klaidingai manant juos atklydus iš Bohemijos, esančios dabartinėje Čekijos teritorijoje. Prancūzai čigonus laikė maištinga grupe, nepaklūstančia egzistuojančioms normoms, taisyklėms bei socialinėms konvencijoms. Greta to, buvo manoma, kad čigonai gyvena tiek socialine, tiek seksualine prasme „palaidą“ ir daugiau ar mažiau finansiškai skurdų gyvenimą.

Neaišku, ar mesdami iššūkį buržuaziniam pasaulio ir meno suvokimui, ar genami taupumo sumetimų, jauni Paryžiaus menininkai XIX amžiaus pradžioje ėmė įsikūrinėti čigonų ir kitų žemesnės socialinės klasės atstovų apgyvendintuose pigiuose rajonuose (pirmiausia vadinamajame Lotynų kvartale, vėliau bohema okupavo ir garsųjį Monmartrą). Iš čia kilęs šios subkultūros pavadinimas buržuazinei Paryžiaus visuomenės daliai reiškė ne tik maištą prieš tvarką, tradicinę mąstyseną ir gyvenimo būdą, bet ir tam tikrą paslaptingą „apšvietą“, erudiciją, deja, anaiptol ne visada pateisinančią išsišokėlišką elgesį viešumoje. Tokio elgesio pavyzdys – garsaus bohemos atstovo ir vieno pirmųjų „bohemščikų“ rašytojo Henry Murger ir jo draugų nuolatiniai vizitai kavinėje „Cafe Momus“, kur visa kompanija užsisakydavo vandens ir sėdėdavo diskutuodami valandų valandas (visa šutvė neretai ir buvo vadinama Vandens Gėrėjais).

H. Murger buvo „pirmosios bohemos kartos“ atstovas, kuriam, tiesa, bohemiška elgsena tebuvo viena iš detalių, tačiau ne gyvenimo būdas. Vis dėlto H. Murger inicijuotas gyvenimo būdas, vėliau aprašytas kūrinyje „Scenes de La Vie Boheme“, ilgainiui tapo žinomas visuomenei. Bohema buvo paslaptinga, „kitokia“, todėl traukė kitus jaunus menininkus, taip suburdama „antrąją bohemos kartą“. Žymūs jos atstovai – ekscentriškasis Paulis Verlaine’as, Arthuras Rimbaud.. Kita vertus, tam tikrus žmones priskirti bohemai galima tik sąlyginai – akivaizdus yra tik faktas, kad sparčiai plintanti subkultūra įtraukė ne vieną kultūros atstovą: Giacomo Puccini, Williama Makepeace’a Thackeray, veikalo „Tuštybės mugė“ autorių, JAV bohemos kultūra buvo atspirtis hipiams ir bytinkams bei tokioms jų žvaigždėms kaip Williamas S. Burroughsas, Allenas Ginsbergas ar Jackas Kerouacas.

Odė kūrybai, laisvei ir dykinėjimui

Nelengva apibrėžti, kuo bohema skiriasi nuo kitų subkultūrų. Pirmiausia todėl, kad nėra aišku, ar ją iš tiesų galima vadinti subkultūra. Jei remtumėmės enciklopediniu apibrėžimu, subkultūra – tai socialinis darinys, išsiskiriantis iš vyraujančios kultūros, turintis savus papročius, ritualus, taisykles, galintis būti gana uždaras ir savi-centriškas. Tik nedidelė dalis šio apibrėžimo gali būti taikoma bohemai. Bohema visų pirma yra laisvė. Čia nėra universalių konvencijų ar ceremonijų – jas gali susikurti nebent mažesnės bohemiškos grupelės, tokios kaip H. Murger Vandens Gėrėjai. Be to, bohema nėra uždara – kaip ir skvotas, ji gali maloningai priglobti visus, kas jaučiasi esąs nesuprastas visuomenės, tačiau tikra bohemiška dvasia nereikalaus nieko dėl jos atsisakyti.

Vis tik, nors negalima išskirti griežtų taisyklių, žvelgiant į istoriją, galima mėginti užčiuopti bendrus bruožus, būdingus bohemai. Pirmiausia tikrieji „bohemščikai“ yra meno atstovai plačiąja prasme. Bohemos žmogus yra tas, kuris gyvena su menu ir mene – tebūnie jis kūrėjas ar kūrybos propaguotojas. Antra, dėl savo pirminės orientacijos į kūrybą bohemos atstovui materialus gyvenimo pagrindas terūpi minimaliai – tiek, kiek būtina pragyventi. Bohemos atstovai todėl gali būti laikomi materializmo priešininkais, dėl savo įsitikinimų ar tiesiog dėl dėmesio skyrimo kitoms sritims, neturėjusiais nei didelio turto, nei pastovios gyvenamosios vietos. Galiausiai bohema buvo išskirtinė tuo, kad jai priklausantieji atmesdavo tradicines moralines nuostatas. Tai, be abejo, ne visada baigdavosi „aukštesnių idealų“ išpažinimu, mat bohemiškų asmenybių palydovais tapdavo alkoholis, narkotikai, nesantuokinis ir kitokiais ryšiais nesaistomas seksas, o iš paskos šiai trejybei neretai sekdavo ir įvairūs sveikatos negalavimai.

Bohemiškas gyvenimo būdas buvo lygiai taip pat nesaistomas paros laiko ar socialinių normų. Menui tinkamas laikas buvo visada, kaip ir nenutrūkstantiems pokalbiams bei diskusijoms. Kaip rodo H. Murger pavyzdys, susibūrimai buvo neatsiejamas bohemiško gyvenimo elementas. Bohemiškos asmenybės rasdavo viena kitą, jungdavosi, diskutuodavo apie meną, gyvenimo prasmę, matytus įvykius ir viską, kas jas supo. Todėl bohemos centrais neretai tapdavo kavinės, o vėliau ir ištisi rajonai, tokie kaip savo laiku Soho Londone. Tai buvo nuolat besikeičiančios publikos, dūmų, juoko ir klegesio kupinos vietos.

Turbūt neverta ir minėti, kad bohemos atstovai be meninės veiklos dažniausiai neturėjo jokio pastovaus ar įprastine prasme suvokiamo „darbo“. Galbūt todėl veikalo „Bohemiškasis Paryžius“ (The Bohemian Paris) autorius Jerroldas Seigelis bohemą apibūdino pirmiausia kaip jaunus žmones, dar neradusius savo vietos gyvenime. Iš tiesų bohemai jaunystė buvo būdinga – studentija ir kitokio plauko jaunimas ir šiandien tebėra pagrindiniai bohemos atstovai, o tokios asmenybės kaip Bohemos Karalienė Ada Clare visad buvo jaunatviškos.

Bohemiški bohemos vartotojai

Dėl savo gyvenimo (būdo) laisvės, visuomenės normų nepaisymo ir tam tikro atsainumo bei sarkazmo bohema iškart, jau nuo H. Murger laikų, ėmė traukti pseudo-menininkus. Dar Gabrielis Guillemont’as avo 1868 m. studijoje „La Boheme“ apie antrąją bohemos kartą, sekusią po H. Murger Vandens Gėrėjų, sakė, kad tai žmonės be tikro talento ir skrupulų. Situacija šiandien ne kitokia, juo labiau, kad ilgainiui vadintis „bohema“ pradėjo net ir tie, kurie tiesiog mėgsta gyventi be apribojimų, tačiau su menu neturi veik nieko bendra. Todėl panašu, kad bandant pažinti bohemą visuomet verta turėti galvoje, kad čia pelai ir grūdai yra viename maiše.

Žinoma, „tikroji“ bohema taip pat visada egzistavo ir egzistuos. Jos buvimą šiandien užtikrina ne tik liberalistinės nuostatos (kiekvienas turi teisę rinktis, kaip nori leisti savo metus), bet ir naujos rinkos – kūrybinės industrijos. Joms bohema yra tarsi tvenkinys, kuriame pagraibęs gali rasti ne vieną auksinę žuvį – jaunus, šviežius ir dar nematytus talentus, potencialiai galinčius virsti naujos tendencijos pradininkais populiariojoje dailėje, literatūroje, muzikoje – bet kurioje visuomenės plačiau vartojamoje meno srityje. Todėl šių industrijų dėka bohemos buvimas yra ne tik toleruojamas, bet ir skatinamas.

Be to, bohemos ir rinkos visuomenės bendrabūvis pagimdė naują socialinę klasę – buržua bohemą, arba tiesiog bobo (angl. burgeoise bohemians – Bobos). 2000 m. pasirodė, ko gero, pirmoji jos studija ar greičiau aprašas – konservatyvaus JAV leidinio „Weekly Standard“ politikos apžvalgininko Davido Brookso knyga „Bobo rojuje: naujoji aukštesnioji klasė ir kaip jie ten atsidūrė“ (Bobos In Paradise: The New Upper Class and How They Got There). Pasak autoriaus, bobo yra tie, kurie bando suderinti standartus ir laisvę, kurie mėgina „pastatyti pareigos namą ant pasirinkimo pamatų“.

Bobo uždirba daug ir gali sau leisti viską, tačiau savo pinigus jie leidžia selektyviai, bandydami pritaikyti tam tikrus „moralės“ ar „tikslingumo“ kriterijus. Todėl jie vadovaujasi poreikių versus norų principu – jie gali išleisti keliasdešimt tūkstančių džipui Land Rover, bet ne Ferrari, nes pastarasis yra prabangos prekė. Jie gali įsirengti ultramodernią virtuvę, bet ne namų kino įrangą, nes pirmoji susijusi su objektyvia būtinybe gaminti maistą. Jie gali „nupirkti Trečiąjį pasaulį, kad jį išgelbėtų“ („The Observer“), tačiau neaukoti pinigų vietiniams elgetoms. Būtent bobo egzistavimą ir klestėjimą skelbia boutique parduotuvėlių dygimas, nes bobo kratosi įprasto vartotojiškumo.Bobo ieško prasmės, todėl gali pasinerti į skirtingas religijas, atrasti feng shui ir jogą, tačiau religijos visuotinumas jiems nepriimtinas, nes jie linkę laikytis liberalistinių pasirinkimo nuostatų. Prasmės paieškos yra susijusios ir su jų darbu – jie daro tai, kas jiems patinka, nes gyvenimas yra tarsi ilgalaikis užsiiminėjimas savo hobiu. Todėl ir uždarbis ateina tarsi savaime, darant tai, ką nori daryti, o pinigai nėra pagrindinė paskata. D. Brooksas pergalingai (nes pats yra vienas iš bobo) teigia, kad jie yra naujosios tvarkos kūrėjai, nes jiems priklauso didžiosios korporacijos ir žiniasklaida, nes jie, dėl savo gyvenimo būdo ir darbo, yra tikrieji visuomenės nuomonės formuotojai, negobšūs, tikslo ieškantys, kitokie, o masinė mada, skelbianti šūkį „būk originalus ir išskirtinis“, tik sustiprina kitų norą kopijuoti bobo gyvenimo būdą.

Binkiški vėjai ir pseudo-komunos

Lietuviai, be abejo, taip pat turėjo ir turi savo bohemą. Pirmosios jos apraiškos pasirodė sąlyginai neseniai (vos po gero pusšimčio metų) po to, kai pirmoji bohemistų banga nuvilnijo Prancūzijoje. 1922 m. išėjo „Keturių Vėjų“ atsišaukimas (dar vadinamas manifestu), o neilgai trukus įsikūrė ir Keturvėjininkų sąjūdis su garsiuoju Kaziu Binkiu priešaky. Keturvėjininkų judėjimo tikslas ir gyvenimo būdas buvo gana bohemiškas klasikine prasme.

Literatūroje jie kvietė laužyti „maironiškas“, „lakštingalomis persunktas“ poezijos normas, prisiminti „grynąją“ kalbą ir leistis į eksperimentus. Keturvėjininkams priklausė ne tik Kazys Binkis, bet ir Juozas Tysliava, Juozas Žlabys – Žengė, Teofilis Tilvytis ir kiti, tačiau vienintelis K. Binkis iš tiesų tapo kertiniu atsinaujinimo šaukliu ir pavyzdžiu Lietuvių literatūroje. K. Binkio požiūrį į senąją literatūrą gerai apibūdina ši jo eilėraščio ištrauka (ją iš atminties cituoja Alfonsas Nyka-Niliūnas):

Paėmus litrą lyrikos,
Atskiesti minčių prakilniųjų gramą
Ir senmergės dūšioj virinti,
Ir duot, kad palaimintų mama.
Persunkt per Jakštą ar Vaižgantą,
Kad nesurūgtų į Girą,
Ir imti vaišinti jaunimui,
Kartumui pridėjus pusę pipiro.

A. Jakštas, Maironio gerbėjas, už tai ant K. Binkio ir jo draugų nevengė paburnoti, apie jų literatūrą sakydamas, kad „Tai bjaurus piktšašis, darkąs šventą poezijos veido grožį. Kęsti toji bjaurybė toliau nebegalima. Jį reikia tuojau pašalinti“.

Ko gero, panašiai A. Jakštas manė ir apie keturvėjininkų, ypač K. Binkio, gyvenimo būdą. Rašytojas naudojo tą pačią H. Murger taktiką – užsukę į restoraną, 15 žmonių gauja užsisakydavo po puodelį arbatos ir sėdėdavo iki paryčių, diskutuodami apie poeziją ir literatūros ateitį. Alkoholis taip pat buvo dažnas K. Binkio ir jo draugų palydovas, ypač viešint K. Binkio draugo Boriso Mingailio dvare – šis epizodas netgi primena garsiojo Giacomo Puccinio lėbavimą su draugais savojoje viloje. G. Pucciniui po šių linksmybių gimė opera „Bohema“, K. Binkiui – nešvankus ketureilis apie B. Mingailio žmoną.

Vėliau bohemos grupelės ir toliau egzistavo, bohemiško gyvenimo paragauti teko, ko gero, ne vienam garsesniam lietuvių menininkui. Neatskiriamomis tokių grupelių dalimis tapo tam tikros vietos, kuriose būdavo renkamasi. Ir šiandien visi žino rašytojų sąjungos kavinę „Trečias brolis“ (dar kitaip – „Suokalbis“), kuri nuolat sausakimša. Klaipėdoje tokia vieta buvo baras „Bohema“, prieš keletą metų uždarytas visam laikui, tačiau greta pievelėje kas vakarą pamatysi mindžikuojančius ar gulinėjančius būrius jaunimo (nors pastaruosius vargu ar galima iš tiesų vadinti bohema).

Lietuvoje, kaip ir visur, bohemiškumas jau pradedamas aktyviai eksploatuoti. Atsidaranda gurmaniškos krautuvėlės, drabužių, prieskonių ir sveiko maisto boutiques, o apsipirkti juose gali ne kas kitas, o bobo, kurių pajamos atitinka kainų lygį tose parduotuvėse. Netgi susibūrimo vietos – kavinės ir barai – bando mėgdžioti bohemišką stilių, pritaikydamos jį aukštas pajamas gaunančiųjų gyvenimo būdui (pora naujausių pavyzdžių – Vilniuje atsidarę barai „BoBo“ ir „La Boheme“, daug ką pasakantys vien savo pavadinimais). Kūrybinės industrijos Lietuvoje taip pat plėtojasi, tad galima tikėtis bobo stiliaus populiarėjimo ateityje.

Vis tik Lietuvoje situacija kiek išskirtinė tuo, kad menas ir bohema nuo sovietinių laikų pirmiausia buvo lygūs alkoholizmui. Negali nuneigti, kad svaigieji gėrimai visada buvo greta literatūros, dailės, muzikos, tačiau, skirtingai nei daugelis mano, bohema neturėtų būti charakterizuojama vien alkoholio vartojimu. O jei taip yra, tuomet reikėtų kalbėti jau ne apie bohemą ar meną, o apie pseudo-bohemiškumą ir pseudo-menininkus.

Kuo klaidingai užpildoma „bohemos“ sąvoka, aiškiai parodo Marijono Mikutavičiaus žodžiai iš vieno interviu: „Jei žmonės susirenka pasidalinti patirtimi, vadinasi, yra tikslas užsidirbti, parduoti savo kūrybą. Galima sakyti, kad bohemos esmė yra tokia: turi keistis idėjomis, nors iš esmės tai yra komuna, neturinti jokios praktinės naudos. Tai lyg komunistinė sistema. Esi geras visiems, tavo pinigai – bendri, bet tai nėra tavo darbas arba tavo šeima“. Ši citata, be abejo, rodo ir tai, kaip lietuviškosios bohemos realijos skiriasi nuo „idealiojo“ bohemos būvio K. Binkio ar H. Murger laikais.

Tačiau bohema nėra vien gauja liberaliai nusiteikusių nesubrendusių menininkų. Bohema, kaip ir subkultūros, kaip viskas, kas kitoniška, yra neatsiejama socialinės visumos dalis. Tai yra (ar bent turėtų būti) naujų idėjų, tendencijų lopšys, žnybtelėjimas surambėjusiai visuomenei, kvietimas pavargusiuosius pamėginti gyventi naujai. Kaip rašė vienos didžiausių bohemos studijų „The Bohemians“ autorė Joanna Richardson, bohemos žmonės „palaikė teisę išsivaduoti iš socialinės sistemos, sekti asmeniniu moralės kodu, kurti savo paties aplinką ir išskleisti savo originalumą. Jie gynė žmogaus teisę gyventi, kaip jis pats pasirinks“. Todėl bohemos kategorizuoti iš esmės neįmanoma. Priešingu atveju tai jau nebebus bohema.

Goda Klumbytė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.