Kanų palmes šakele apdovanotas turkų kilmės vokiečių režisierius Fatihas Akinas, kartais vadinamas Vokietijos „naujuoju Fassbinderiu“; „Oskarui“ už animacinį filmą „Persepolis“ nominuota Prancūzijoje gyvenanti iranietė Marjane Satrapi; įvairiuose Europos kino festivaliuose apdovanotas alžyrietis Rachidas Boucharebas, taip pat apsistojęs Prancūzijoje; Didžiojoje Britanijoje kurianti indų kilmės režisiere Gurinder Chadha, kurios mažo biudžeto filmas „Smūgiuok kaip Bekhemas“ (Bend It Like Beckham) sulaukė didžiulės sėkmės JAV, Europoje ir Indijoje bei padejo išgarsėti tokioms dabartinėms Holivudo žvaigždėms, kaip Keira Knightley ir Jonathanas Rhysas Meyersas; visi jie aiškiai rodo, kad imigrantų kinas jau nebėra Europos kino pakraščiuose. Šie autoriai, dažniausiai remdamiesi savo perkėlimo ir buvimo tarp kelių kultūrų patirtimi, nagrinėja imigrantų patirtį Europoje, atskleidžia kelių kultūrų, kartų konfliktus, kvestionuoja mums taip įprastas tautos, mažumos ir tapatybės sampratas.
Europos imigrantų patirtys ir išgyvenimai kino kūrėjų dėmesį patraukė 7 – ajame dešimtmetyje. Juos dažniausiai vizualizuodavo dažniausiai kairiųjų pažiūrų Europos režisieriai, siekiantys išryškinti sudėtingas imigrantų darbo ir gyvenimo sąlygas, atskleisti jų pastangas įsitvirtinti priimančios šalies visuomenėje. Vokiečių kino kritikas Georgas Seesslenas tai įvardino „kitoniškumo kinu“. Šis kinas apima tokius filmus kaip Rainerio W. Fassbinderio „Kacelmacheris“ (Katzelmacher, 1969), Helmos Sanders „Širin vestuvės“ (Shirins Hochzeit, 1975), Christiano Ziewerio „Matau šią žemę iš toli“ (Aus der Ferne sehe ich dieses Land, 1978). Nors šis kinas kritikavo sunkias imigrantų gyvenimo sąlygas ir rasizmą, jame imigrantai buvo vaizduojami kaip „užsieniečiai“, kaip laikini priimančios šalies gyventojai, jų kultūrinės tapatybės suprantamos iš esencializmo perspektyvos ir jiems priskiriamas pasyvus aukos vaidmuo.
Ilgainiui kino kalba prabilo ir patys imigrantai. Jų kinui apibūdinti galima pasiskolinti Hamido Naficy sugalvotą terminą „kinas su akcentu“, kuris nurodo estetinį atsaką į perkėlimo per egzodą, migraciją ar diasporą patirtį. Anot H. Naficy, „kinas su akcentu“ atspindi jo kūrėjų „dvigubą savimonę“. Šie filmai dažnai yra dvikalbiai ar daugiakalbiai, juose derinamos režisieriaus kilmės šalies ir priimančiosios šalies kinematografijos tradicijos.
Įvairiai jungdamas kelių kultūrų estetinius impulsus ir simbolius, „kinas su akcentu“ kvestionuoja binarinę opoziciją tarp daugumos ir mažumos, centro ir periferijos, priimančios visuomenės ir imigrantų bendruomenių. Kaip teigia postkolonializmo mąstytojas Homi Bhabha, imigrantų bendruomenės yra tarsi „Kitas viduje“, kuris abejoja grynos nacionalinės tapatybės sampratą ir siūlo tautos naratyvą kurti iš pakraščių, paribių. Tai puikiai iliustruoja R. Boucharebo filmas „Vietiniai“ (Indigènes, 2006) ir jo poveikis Prancūzijos politikai. Ši juosta pasakoja apie tai, kaip Antrojo pasaulinio karo metu 130 tūkst. karių iš Prancūzijos kolonijų Šiaurės Afrikoje kovojo, siekdami išvaduoti Prancūziją nuo nacių okupacijos. Jie kovojo už Prancūziją, nepaisydami to, kad buvo diskriminuojami, su jais elgiamasi lyg su antrarūšiais. Nuo 1959 metų iki filmo pasirodymo 2006 –aisiais šiuos karo veteranus Prancūzija buvo užmiršusi: po dekolonizacijos jų pensijos buvo užšaldytos. Pasirodžius filmui, kuris Prancūzijai priminė šį užmirštą istorijos epizodą, kuris nebuvo minimas istorijos vadovėliuose, valdžia paskelbė, kad nuo kitų metų (t.y. 2007 m.) veteranai iš Azijos ir Afrikos gaus tokio pat dydžio pensijas kaip ir jų kolegos prancūzai.
„Kinas su akcentu“ dažnai nagrinėja kultūrinės tapatybės klausimus ir vizualizuoja tarsi tarp dviejų kultūrų pasiklydusių žmonių išgyvenimus. Pavyzdžiui, F. Akino filmai, tyrinėjantys Vokietijos turkų imigrantų problemas, neapsiriboja sunkiomis imigrantų darbo ir gyvenimo sąlygomis. Jie kalba apie imigrantų kartų konfliktus – tėvus, norinčius griežtai laikytis turkiškų tradicijų, ir jų vaikus, siekiančius išsivaduoti iš kultūrinio purizmo, – taip parodydami, kad kultūra, kaip ir tapatybės, nėra pastovi, ji nuolat kinta. Bandoma tiesti tiltus tarp vokiečių ir turkų kultūrų, tarsi parodant, kad pasirinkimas nebūtina rinktis vieno iš dviejų pasaulių, kad galima juos vienokiu ar kitokiu būdu suderinti. Kaip teigia pats režisierius: „Aš turiu šią turkišką kilmę ir turiu šią vokišką kilmę. Gimiau Vokietijoje, bet esu tarp dviejų kultūrų. Įgijau išsilavinimą Europoje, tačiau savo tėvų buvau auginamas turkiškai. Turkų kultūra visada buvo mano gyvenimo dalis. Todėl natūralu, kad mano filmai taip pat yra tarp kultūrų“.
Imigrantų kinas taip pat stengiasi griauti visuomenėje egzistuojančius stereotipus. F.Akinas apie savo filmą „Iš kitos pusės“ (Auf der anderen Seite, 2007) yra sakęs: „Aš manau, kad protas yra seksualus, todėl filmo veikėją Nedžat padariau profesoriumi. Turkų kilmės vokiečių profesorius griauna tam tikras Vokietijoje vis dar egzistuojančias klišes. Turkai šiandien Vokietijos kultūroje, politikoje ir moksle vaidina svarbų vaidmenį. Jie ne tik stumdosi gatvėse“.
Galima būtų teigti, kad „kinas su akcentu“ apima platų filmų diapazoną, kurio viename gale, remiantis kino kritikės Saritos Malik įvestomis sąvokomis, yra „pareigos kinas“, o kitame – kinas, pabrėžiantis „hibridiškumo malonumus“. Iki šiol minėti pavyzdžiai artimesni „pareigos kino“ poliui, kuriam būdingas socialinis realizmas, išryškinamos problemos, su kuriomis susiduria imigrantai, tačiau problemos sprendžiamos vis dar pasiliekant tarp kultūrų.
„Hibridiškumo malonumus“ pabrėžiantis kinas apie mišrią tapatybę kalba kaip apie stiprybės ir malonumo šaltinį, jų pateikiamas sprendimas yra visiškai nauja tapatybė, apimanti abiejų kultūrų elementus. Tokio kino pavyzdžiu galėtų būti jau minėta Gurinder Chadhos romantinė komedija „Smūgiuok kaip Bekhemas“. Filmas pasakoja apie Londone gyvenančių ortodoksų sikhų dukrą, kuri atkakliai siekia savo svajonės tapti profesionalia futbolo žaidėja. Nors šis filmas yra pramoginis, jis kritikuoja kultūrinį purizmą (tiek britų, tiek sikhų), paliečia rasinius klausimus ir galiausiai parodo, kad buvimas inde ir futbolininke yra visiškai suderinami dalykai. Paklausta, ar ji taip „pardavinėja Indiją Vakarams“, Gurinder Chadha atsakė, kad ji yra britų kino kūrėja ir savo filmais ji „pasauliui pardavinėja Britaniją“. Režisierės teigimu, jos filmai yra „britų filmai iš Britanijos indų perspektyvos“.
Šios hibridiškos tapatybės kaip pasididžiavimo akcentavimas yra įdomus, analizuojant kaip yra derinami abiejų kultūrų simboliai. Gurinder Chadha pastatė filmą „Nuotaka ir prietarai“ (Bride And Prejudice, 2004), kuriame britų taip mėgstamos Jane Austin knygos „Puikybė ir prietarai“ istorija pasakojama iš indų perspektyvos, sėkmingai jungiant tiek britų komedijos, tiek Bolivudo kino tradicijas. Panašiai kultūrinius simbolius naudoja Ianas Iqbalis Rashidas savo filme „Rožinis prisilietimas“ (Touch of Pink, 2004). Šis filmas pasakoja apie Londone gyvenantį jauną gėjų fotografą Alimą, kurio šeima yra musulmonai ismailitai. Sudėtinga prisipažinimo, kad esi gėjus, tema yra pasakojama su nuolatinėm nuorodomis į Cary Granto romantines komedijas. Mišri Alimo tapatybė puikiai atskleidžiama per jo alter ego, kurį įkūnija Cary Granto dvasia.
„Kinas su akcentu“, nesvarbu, ar jis artimesnis „pareigos kino“, ar kino, išryškinančio „hibridiškumo malonumus“, poliui, kvestionuoja centro ir periferijos perskyrą, nes į centrą iškelia tariamai marginalines tapatybes ir patirtis, naikina binarinę opoziciją tarp kultūrų, siekdamas parodyti, kad išeitis yra ne vieno iš pasaulių pasirinkimas, bet jų suderinimas.
Goda Jurevičiūtė