„Kinijos“, kaip tam tikrą politinę visumą apibrėžiančios sąvokos, problematika vaizdžiai atskleidžia giluminius kinų istorinės politinės tapatybės ypatumus bei šiandieninių tarptautinių santykių problemas.
„Kinijos“ sąvokos reikšmė Vakaruose
„Kinijos“ pavadinimą Europoje išpopuliarino Marco Polo. Etimologinės pavadinimo šaknys glūdi šalį suvienijusioje Čin (Qin) dinastijoje (221-206 m. pr. m. e.). Būtent Čin dinastija pradėjo ilgiausią nenutrūkstamo valstybingumo laikotarpį žmonijos istorijoje, todėl dinastijos vardo priskyrimas pačiai imperijai ir iš jos griuvėsių XX amžiuje atsiradusiai valstybei atrodo puikiai suprantamas. Kita vertus, patys kinai savo politinę tapatybę labiau sieja su Čin nuvertusia Han dinastija (206 m.pr. m. e. – 220 m.), kuri per keturis amžius sukūrė institucinius, ideologinius ir kultūrinius imperijos pamatus – nuo egzaminų sistemos valdininkų atrankai iki konfucianistinės doktrinos viršenybės šalyje įteisinimo. Neatsitiktinai didžiausios pasaulio tautos – etninių kinų (hanių), šiandien sudarančių 92 proc. Liaudies Respublikos gyventojų, – save ir pačią kinų kalbą įvardijantis hieroglifas yra tapatus minėtai dinastijai (汉).
Politinės „Kinijos“ dalybos
Garbė vadintis „Kinija“ glūdi ir vienos didžiausių dabartinio pasaulio saugumo problemos ištakose. Ne daugelis šiandien žino, kad Kinijos Respublika yra oficialusis Taivano pavadinimas. Ši itin rimta dviprasmybė atsirado 1949 m., kai pilietinį karą žemyninėje šalies dalyje laimėjus komunistams, pagrindiniai jų oponentai buvo priversti pabėgti į Taivano (port. Formosa arba „gražioji“) salą. Lyg patvirtindami tikrąjį savo „kiniškumą“, taivaniečiai nusprendė išlaikyti senąją kinų rašto sistemą, tuo tarpu kai komunistų valdoma žemyninė dalis 1956 m. įdiegė supaprastintąją. Strateginė JAV parama Taipėjaus režimui lėmė, kad jis iki pat 1971 m. nuolatinio nario teisėmis atstovavo Kinijai JTO Saugumo Taryboje. Tuo metu, pradėjus šiltėti Pekino ir Vašingtono tarpusavio santykiams, pastarojo parama Taivanui tapo labiau užslėpta.
Metafizinė sąvokos dimensija
Tradicinė kinų kosmologija nedviprasmiškai pabrėžė savo geografinį, kultūrinį ir politinį išskirtinumą pasaulyje, kuris gana aiškiai atsiskleidžia atidžiau pažvelgus į pamatinius šią koncepciją apibūdinančius hieroglifus: „vidurio karalystė“ (Zhongguo; 中 国) iki šiol yra pagrindinis neoficialus Kiniją apibūdinantis vardas, kurio simbolinę prasmę dar labiau sustiprina vadinamoji „paskliautės“ (tianxia; 天 下) doktrina. Atsižvelgiant į skirtingas jos interpretacijas, Kinija vertinta kaip pasaulinės civilizacijos centras arba net visas civilizuotas pasaulis, kuriame imperatorius vadintas Dangaus sūnumi (tianzi; 天子), t.y. metafiziškųjų galių vietininku žemėje. Aplinkiniams „barbarų“ kraštams buvo lemta bent simboliškai paklusti imperatoriui mokant jam duokles. Nors iki pat XIX amžiaus pabaigos egzistavusios duoklių sistemos atgaivinimas tėra hipotetinis, Kinijos užsienio politikos formuotojai ir šiandien dažnai kaltinami „imperinėmis ambicijomis“. Jų pagrįstumą, kaip ir bet kokį kinų kultūros, politikos klausimą vertinti būtina atsižvelgiant net ir į smulkiausius konteksto niuansus, o tai neįmanoma be taisyklingo kinų kalbos suvokimo.
Konstantinas Andrijauskas