Kalba yra tarpininkas tarp žmonių. Kaip rašė prancūzų rašytojas Michel de Montaigne: „Mus žmonėmis daro ir vienus su kitais sieja tik kalba“. Tad kokia ji yra šiuolaikinėje Lietuvos politikoje? Apie politines kalbas pasakoja politologas, socialinių mokslų daktaras ir TSPMI dėstytojas Lauras Bielinis.
Kokie pagrindiniai kriterijai taikomi politinėms kalboms? Lietuvos politikų kalbų bruožai? Politikoje kalbos turi būti sukomponuotos taip, kad jų klausantieji išgirstų ir suprastų pasakytus žodžius adekvačiai. Labai svarbu, kad politinė kalba nebūtų nuobodi, vadinasi politikas ir jo kalbas rašantys asmenys turi turėti gerą stilių, puikų humoro jausmą. Svarbi politinės kalbos detalė yra jos trumpumas. Sovietų laikais L.Brežnevo kalbos trukdavo kelias valandas, lygiai kaip ir F.Kastro kalbos, kur jis ekspromtu galėjo kalbėti po tris – keturias valandas. Bet kalba neturi būti kaip reklaminė frazė per televizorių.
Lietuvoje politinės kalbos tradicija nėra išugdyta, skirtingi politikai naudoja skirtingus stilius. Štai A.Brazauskas kalbėdavo dalykiniu tonu ir naudodavo daug faktų (turėjo gerą atmintį skaičiams), todėl jo kalbos, nors ir nebūdavo išraiškingos, tačiau jose galima būdavo atrasti daug naudingos informacijos. V. Adamkus yra klasikinio vakarietiško išsilavinimo žmogus, kuris kalbos parengimui skiria daug laiko. Parašytą kalbą analizuoja, taiso (pritaiko savo charakteriui ir politiniam kontekstui), prieš sakydamas atsakingas kalbas nevengia parepetuoti ir pasižymėti tekste akcentus (kur pakelti balsą, kur padaryti pauzę). V.Landsbergis mėgsta stilingas kalbas, kuriose esminė frazė visada turi papildomas reikšmes. Jo kalbose daug užuominų, simbolių bei metaforų. Tokias kalbas sudėtinga analizuoti, tačiau klausytis jų įdomu. D.Grybauskaitė, matyt, neturi oratorinių gabumų, nes jos kalbose dažnai pasigendu aiškumo. Nors ji kalba lakoniškai, tačiau akcentus sudėlioja labai keistai, kartais imi manyti, kad ji ne iki galo suvokia kalbos struktūrą. Nors per kelis metus ji tikrai ėmė kalbėti aiškiau, spalvingiau, jaučiasi tam tikra stiliaus paieška.
Ar tiesa, kad vis labiau politinė kalbos forma yra svarbesnė, nei jos turinys? Kokią įtaką politinei retorikai daro socialiniai tinklai? Politinės kalbos forma turi atitikti kalbančiojo tikslus, klausančiojo lūkesčius ir svarbiausia – forma privalo būti atitinkanti turinį tam, kad kalbėtojas būtų išgirstas.
Socialiniai tinklai, visos kitos e-modernybės, leidžia politinę komunikaciją paversti ištisiniu komunikaciniu srautu, kuris dažnai tampa ne tiek politiniu tekstu, kiek politinių nuotaikų, emocinių būvių bei trumpalaikių vertinimų terpe. Kol kas čia dominuoja politinis triukšmas, o ne kalbėjimas. Manau, kad bėgant laikui mes įprasime būti e-erdvėje saikingais ir atsakingais, tada kalbėjimas čia taps politiniu.
Ką manote apie Seime girdimą posakį „Mažiau kalbų, daugiau darbų“? Ar reikia vengti diskusijų? Seimas tai parlamentas, o šio žodžio etimologija yra paprasta – nuo prancūziško žodžio parler (kalbėti), taigi Seimas yra vieta kalbėjimui, vieta kur visuomenės atstovai diskutuoja ir derina jų atstovaujamas pozicijas. Todėl politikoje mažiau kalbų reiškia mažiau darbų, politikai vengiantys kalbėjimo yra nematomi ir beverčiai. Nors, jei pažvelgsime į vykdomąją valdžią, tai čia reikalingi darbai, susieti ne tik su kalbėjimu, bet ir sprendimų priėmimu, procesų valdymu bei gamyba.
Priešrinkiminės kalbos. Kas labiausiai atsispindi, kuo žaidžiama ir manipuliuojama? 2012 m. politinių partijų pagrindiniai veiksmai, kalbų pobūdis? Kokia retorika naudojama pritraukti žmonių dėmesį? Priešrinkiminėse kalbose siekiama atspindėti visuomenės lūkesčius, apvilkus juos į galimų sprendimų ar vilčių kevalą. Kalboje klausytojas girdi ne tai, ką nori pasakyti kalbantysis, bet tai, ką nori išgirsti, todėl prieš kalbėjimą reikia aiškiai suvokti auditorijos lūkesčius, interesus, nuotaikas. Rinkiminės kalbos siekia mobilizuoti, todėl jose neišvengiama emocijų, būdingas kitų kaltinimo stilius – „aš geras, o kiti blogi, nusikaltę, melagiai, ir t.t.“, siekiama ne tiek informuoti rinkėją apie savo tikslus, kiek sukelti rinkėjo sąmonėje palankias sau emocijas. Gera rinkiminė kalba mažai konstruktyvi, labai emocinga, vertybiškai kryptinga (suskirstymas į gerus ir blogus, teisingus ir neteisingus darbus) ir kartais turi savyje propagandinių elementų. Tai tie kalbos aspektai, kurių dėka galima greičiau ir efektyviau paveikti asmenį.
Ar svarbu kalbėti gramatiškai taisyklinga ar naudingiau „žmonių kalba“ ? Taip, visada yra svarbu kalbėti taisyklingai, nes priešingai mus gali suprasti ne taip, mes patys iškreipsime, apsunkinsime savo kalbos supratimą. Nors V. Uspaskicho kalba su ryškiu rusišku akcentu bei tam tikromis stilistinėmis „prasčioko“ kalbos detalėmis gali sukelti simpatijas į farsą linkusių žmonių sąmonėje.
Kaip naudojasi kritika šiandieninės Lietuvos aukščiausieji asmenys? Ar ji deramai yra taikoma ir priimama? Ar nėra vis labiau kritika naudojamasi kaip politiniu įrankiu siekiant išvengti atsakomybės? Lietuvos politikoje kritika jau seniai nustojo būti konstruktyvių diskusijų elementu. Tas, kuris tave kritikuoja, yra įvardijamas kaip priešininkas, kurio išsakytas mintis reikia neigti. Taip yra dėl kelių priežasčių: dėl nelabai aukšto politikų gebėjimo inicijuoti konstruktyvų dialogą, dėl pernelyg stipraus partijų susipriešinimo, dėl žemos diskusijų kultūros. Mūsų politikai, atleiskite, deja yra „nuo žagrės“, jiems lengviau susipešti nei diskutuoti ir ieškoti bendrų vardiklių.
Kaip komunikacinėmis priemonėmis yra slepiamas politiko charizmos stygius? Priemonės pačios primityviausios – kuo mažiau intelekto bei charizmos tuo garsiau ir įžūliau kalbama. Charizma nėra tik duotybė iš gamtos ar Dievo, tai sudėtingas, intelektualus asmens darbas su savimi ir aplinka. Deja, mūsų politikai mano, kad užimama kėdė suteikia ir protą, ir charizmą. Gal todėl jų tarpe tiek daug nusivylusių politika, nes nepatyrė politinio polėkio tapdami politikais – vien nusivylimus savimi.
Kaip deramai naudotis metafora ar ironija politinėse kalbose? Ar jomis rizikuojama suklaidinti žmones? Jomis tiesiog reikia naudotis. Laikui bėgant, politikas ne tik išmoks, bet ir pajus savo stilių bei tą saiko ribą, kuri leis jam panaudoti tinkamai ir vietoje geras metaforas bei ironiškus išsireiškimus. Bet tam reikia mokytis.
Kalbino Ieva Petraškevičiūtė