Mažuma su ambicija tapti civilizacija

Edit Kalman nuotraukaLietuvoje mažai žinoma, tačiau gyvuojanti bahajų religinė mažuma – nedidelė dalelė pasaulinės bendruomenės, kurią vienija viena jauniausių globalių religijų. XIX a. nuo islamo atsiskyrusi religija pasinaudojo savo naujumu ir, neturėdama iš seniau paveldėtų dogmų, kurios galėtų trukdyti prisitaikyti prie technologinės pažangos, populiarėjančios visų žmonių lygybės idėjos ir globalizacijos, greitai išplito į visus žemynus. Šiandien bahajų atstovai teigia, jog religija yra atstovaujama beveik 200 valstybėse, t.y., pradedant jos gimtine Iranu ir baigiant Ramiojo vandenyno salomis. Tai, kaip plinta, plėtojasi ir esminius kiekvienai religijai klausimus sprendžia bahajų bendruomenė, yra įdomus klausimas tiek pilietiniu, tiek moksliniu požiūriu, suteikiantis retą progą pažvelgti į galbūt kaip tik dabar gimstančios pasaulinės civilizacijos gimimą.

Renkant tai, kas patraukliausia

Netikintiesiems bahajų religija atrodo kaip vienas iš naujų religijų rinkos dalyvių, greta daugeliui įtartinų sektų, įvairių alternatyvių religinių judėjimų, įvairių „naujatikių“ ir „tikratikių“ judėjimų senosiose pasaulio religijose, garsenybių populiarinamų religinių bangų (tokių kaip Kabala), taip pat – Naujojo amžiaus ir įvairių ekumeninių srovių. Nuo kai kurių iš šių judėjimų ji skiriasi tuo, kad neturi nei charizmatinių lyderių, nei veiksmų, neretai balansuojančių ant transo ribos, grindžiamų religinių patirčių propagavimo. Taip pat ši religija nesiremia naujai atrastomis senomis tiesomis, kaip naujoji pagonybė ar Kabala. Galbūt artimiausia ji yra įvairiems ekumeniniams, skirtingų religijų susiliejimo judėjimams – bahajų tikslas – išsirinkti iš visų žinomų religijų aspektus, jų nuomone, aktualius ir šiandieniniam žmogui, juos interpretuoti ir sulieti į vieną visumą.

Gal todėl vienas pagrindinių bahajų religijos principų – vienybė įvairovėje. Vienas jos aspektų – religijų vienybė. Bahajai savo pranašais laiko Abraomą, Zaratustrą, Mozę, Budą, Krišną, Jėzų, Mahometą ir du tik bahajų pripažįstamus pranašus – Babą ir Baha‘u‘llah. Tačiau sąrašas tuo neapribojamas – šios religijos išpažinėjai pripažįsta, kad pranašų galėjo būti, o greičiausiai ir buvo, Afrikoje, Lotynų Amerikoje, Australijoje ir Okeanijoje, bet, kolonizatoriams sunaikinus žodinę ir rašytinę tenykštę tradiciją, žinios apie juos pradingo. Pranašams, anot bahajų, būdingas gebėjimas patraukti žmones į savo pusę, kankinystė ir tiesiogiai perduodamas Dievo žodis.

Tarp kitų principų iš tų laikų, kai susiformavo jų religija, bahajai integravo lyčių lygybę, tautų vienybę, taip pat – svajones apie vieną pagalbinę kalbą visam pasauliui ir pasaulinę vyriausybę, kuri užtikrintų taiką ir koordinuotų pasaulinius reikalus tarp valstybių. Kai kuriuos principus jie netgi priskiria sau kaip tuometines naujoves. Anot bahajų, dabartinės institucijos, tokios kaip Jungtinės Tautos ir Europos Sąjunga, gimusios iš pragmatiškų interesų, yra tik paruošiamasis etapas tikrosioms pasaulinėms institucijoms, kurių formalų „kevalą“ pripildys dvasia. „Nėra dvasios,“ – toks buvo jų, tvirtai tikinčių savo kuriamų būsimų institucijų pranašumu, pagrindinis argumentas, diskutuojant apie jau dabar pasaulyje egzistuojančius konsensuso politikos pavyzdžius.

Mažuma, norinti keisti pasaulį

Savaime suprantama, nepaisant paplitimo, nėra nė vienos pasaulio valstybės, kur bahajai sudarytų daugumą. Ne visur bendruomenės gali ir laisvai veikti. Religijos tėvynėje Irane bahajai persekiojami: nė vienas, deklaravęs išpažįstantis šį tikėjimą, negali užimti renkamo ar skiriamo posto (į renkamus postus pretenduoti bahajams ir taip neleidžia tikėjimas), dirbti viešajame sektoriuje, netgi stoti į universitetą. Egzistuoja daugybė neformalių apribojimų, o bahajų bendruomenės turi medžiagos ir apie tiesioginį persekiojimą: jos noriai papasakos apie bahajus, dingusius be žinios ar persekiojamus Irane. Gal todėl užsienyje gyvenantys iraniečių kilmės bahajai beveik visada prisistato persais, o ne iraniečiais.

Izraelyje, kur bahajai turi svarbiausią savo šventyklą (garsiuosius bahajų sodus Haifoje), bendruomenei neleidžiama verbuoti naujų narių. Toks yra bendruomenės susitarimas su vietos valdžia. Šventykloje dirba daugybė iš visų šalių plūstančių savanorių, kasmet apsilanko minios piligrimų, bet jei izraelietis atsiverčia į bahajų tikėjimą, privalo palikti šalį.

Bahajų padėtis skiriasi priklausomai nuo šalies: vienose jų prisibijoma kaip naujo religinio judėjimo, kitose bendruomenė užsitikrino aukštą prestižą. Tvirtai tikėdamas savo misijos prasmingumu, bahajų jaunimas noriai vyksta savanoriauti į atokiausias pasaulio dalis, kur moko gyventojus rašto, higienos, anglų kalbos, o tuo pat metu pamažu, atsargiai moko apie savo tikėjimą ir jį platina. Daug bahajų dirba ir Jungtinėse Tautose.

Bahajų bendruomenė šiuo metu išgyvena pakilimo etapą, kai didžiąją dalį tikinčiųjų sudaro pirmos kartos atsivertėliai, todėl jiems nesunku didžiuotis, lyginant save su kitomis religijomis, kad beveik nėra religinių praktikų, atliekamų vien dėl tradicijos, ir jaunimas neturi jokio poreikio maištauti prieš religiją ar nuo jos bėgti. Kaip ir visos pasaulinės religijos, bahajų tikėjimas savo aušroje gali džiaugtis tuo, kad didžioji bendruomenės dalis – aktyvūs, entuziastingi, bendruomenės misija karštai tikintys žmonės. Tai, kartu su technologijų, kelionių ir kitomis šiuolaikinėmis galimybėmis, leidžia palaikyti glaudžius ryšius tarp geografiškai nutolusių bendruomenių, nuolat konsultuotis ir taip išvengti skilimo religijos viduje. Bahajai tiki, kad yra veiksminga alternatyva tiek vartotojiškai visuomenei, tiek senosioms religijoms, kurios, jų nuomone, tapo pernelyg nelanksčios, dogmatiškos ir neatliepiančios į šiandieninės visuomenės pulsą. Į pastarąjį, jų teigimu, įeina moterų emancipacija, ryšių ir technologijų teikiamos galimybės bendrauti, žmonių raštingumo padiktuotas gebėjimas individualiai interpretuoti šventuosius raštus, taip pat – nauji pranašai, kurių, anot bahajų, gali būti ir daugiau. Bahajai didžiuojasi, kad jų religijoje nėra dvasininkų luomo – tik renkamos pareigybės ir bendruomenių lyderiai.

Ankstesnės pasaulinės religijos taip pat patraukė žmones gebėjimu atsiliepti į savo laikmečio iššūkius, aštriau akcentuota socialine doktrina ir bendruomeniškumu. Dabartinėmis sąlygomis bahajų religija turi galimybę plėstis ir gausėti, bet kartu per geografinę sklaidą visada ir visur likti mažuma – kritiška visuomenei, kurioje gyvena, tolima politikų, bandančių apeliuoti į moralę, manipuliacijoms, siūlančia tikslo pojūčio ir bendruomeniškumo alternatyvą jos ieškantiems žmonėms. Galbūt išties stebime, kaip tokiu būdu gimsta nauja civilizacija.

Straipsnis parašytas remiantis Edit Kalman ir Daivos Repečkaitės antropologiniu tyrimu Budapešto bahajų bendruomenėje ir pokalbiais su bahajais iš įvairių valstybių.

Daiva Repečkaitė

Sociologė ir lygių galimybių specialistė, VU TSPMI vedanti Socialinių teorijų įvado seminarus. Jos akademiniai interesai yra medijos ir stereotipai, lygių galimybių politika, migracijos ir miesto sociologija.
-> skaityti visus autoriaus/autorės tekstus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.