Apie čiabuvio „išradimą“

Fragmentas iš Henri Russeau

Fragmentas iš Henri Russeau

Tam tikras šiandienines praktikas bei reprezentacijas vis dar formuoja hierarchinius galios santykius įtvirtinantis kolonijinis diskursas – vakarų įtaką kolonizuotiems subjektams legitimuojantis žinojimas. Tokiam žinojimui sukurti kartais buvo naudojama Erico Hobsbawmo konceptualizuota taktika – „tradicijos išradimas“. Taip vadinamas politinės manipuliacijos tikslams pasitelktas tam tikrų praktikų konstravimas ar primetimas bei jų pavadinimas tradicinėmis. Dirbtinių ar šiokį tokį istorinį pagrindą turinčių kategorijų primetimas ar įtvirtinimas yra vienas iš „tradicijos išradimo“ pavyzdžių.

Kategorizacija įtvirtina ir normalizuoja skirtumus tarp „Mes“ ir „Kiti“. Tas, kas turi galią kategorizuoti, turi galią valdyti ir pačius subjektus. Vienu geriausių kategorizacijos pavyzdžių gali būti kolonijinės britų administracijos įtvirtintas Indijos visuomenės padalijimas į kastas, belgų institucionalizuota hutu ir tutsi skirtis Ruandoje ir kt. Šiame straipsnyje aptariamas tam tikros populiacijos dalies pavadinimas vietiniais gyventojais – čiabuvių „išradimas“. Kolonijinės administracijos dažniausiai būdavo palankios dominuojančioms visuomenės dalims: būtent kolonistai sukonstravo bei sustiprino malajų etninį tapatumą Malaizijoje, ašanti Ganoje, suteikė privilegijų kikujųKenijoje, havijų Somalyje ir pan. Vietiniais įvardyta gyventojų dalis nebuvo įtraukta nei į kolonistų įgyvendinamą tautų kūrimo procesą, nei į po to susikūrusių nepriklausomų valstybių projektą, nes buvo apibrėžta kaip „Kiti“.

Šiandien tiek akademiniame, tiek tarptautinės teisės diskurse įsitvirtinę „čiabuviai“ – kategorija, išrasta kolonistų vykdomų gyventojų surašymų metu. Gyventojų surašymas yra politinis įrankis, kuriuo valstybė savo gyventojus padaro suskaičiuojamais ir paveikiamais. Kadangi, pasak Richardo Jenkinso, būti kategorizuojamam yra būti individualių reikšmių ir patirčių bei kolektyvinės identifikacijos centre, šis kolonijinis išradimas pirmiausia sutelkė kovai dėl teisių ir pripažinimo, tada buvo adaptuotas, internalizuotas, suasmenintas bei kolektyviai transformuotas pačių čiabuvių. Šiuo metu čiabuviais gali būti vadinami maždaug 300 milijonų žmonių iš 4000 skirtingų visuomenių.

Taigi pati čiabuviškumo idėja yra valstybės galios produktas ir tuo pačiu savo esme politinė kategorija, priklausoma nuo galios santykių tam tikru metu bei susijusi su tokiomis kintančio turinio sąvokomis kaip civilizacija, plėtra, žmogaus teisės ir kt. Čiabuviai tuo pačiu metu yra ideologizuota senos „primityvių žmonių“ idėjos, grįstos socialinio darvinizmo bei etnocentriškomis prielaidomis bei žyminčios žemiausią poziciją „civilizacijos“ skalėje, versija.

Nei akademikai, nei tarptautinės teisės ekspertai, nei patys čiabuviai šiuo metu nėra sutarę dėl oficialaus šios žmonių grupės apibrėžimo. Tiksliau, nė viena suinteresuota pusė neturi pakankamai galios įtvirtinti savojo apibrėžimo. Kevinas Keeffe‘is išskiria du vyraujančius diskursus. „Čiabuviškumas“ kaip išsilaikymas apima prielaidas apie prigimtinį unikalų tapatumą, kultūrinių praktikų tęstinumą bei remiasi kultūros kaip pastovaus ir nekintančio žinojimo samprata, kuriuos lengvai sutriuškina konstruktyvistų argumentai. Vis dėlto išlaikytas artimas ryšys su žeme, paprotinės socialinės ir politinės institucijos, į išgyvenimą orientuotos ekonomikos sistemos yra būdingos šiai grupei žmonių. Kai kurie autoriai, bandydami apibrėžti čiabuvį, mini tokius tapatumo elementus – gyvenimą tradicija grįstoje kultūroje, politinę autonomiją iki kolonizacijos bei siekį išlaikyti kultūrinį integralumą dabartyje. Vis dėlto neabejotini skirtumai tarp Vakarų Sacharos klajoklių gyvulių augintojų tuaregų, medžiokle, žvejyba ir rinkimu užsiimančia Šiaurės Kanados kri bei Japonijos kelia klausimų apie sąvokos turinį ir universalumą.

Antrasis diskursas – „čiabuviškumas“ kaip pasipriešinimas – pateikia alternatyvą. Šiuo atveju čiabuvių tapatumas remiasi kolektyvinėje atmintyje išsaugotu bei kasdienėmis praktikomis patiriamu bendru kentėjimu – tokiomis patirtimis kaip genocidas, priverstinis įsikūrimas ir persikėlimas, asimiliacija, politinė marginalizacija, įvairūs kultūrinių praktikų sunaikinimo bandymai, vykdyti tiek kolonijiniu, tiek pokolonijiniu laikotarpiu, susidūrimas su resursų išgavimo bei ekonominės modernizacijos pasekmėmis ir t.t. Jis būdingas žmonių grupėms, kurios yra labai skirtingos savo geografine padėtimi, istorija, socialine bei ekonomine struktūra, politine organizacija, tačiau jas visas vienija ypatingas santykis su valstybe. Be to, pasipriešinimą skatina ne tik pats pažeminimo buvimas, bet ir tai, jog jis yra pašalintas iš kolektyvinės dominuojančios grupės atminties.

Pasipriešinimu kaip tapatumo pagrindu grindžiamas gerai organizuotas tarptautinis čiabuvių judėjimas, kuris šiuo metu ne tik kovoja už vietinių gyventojų teises, tačiau taip pat yra čiabuviškojo tapatumo išraiška. Ronaldas Niezenas savo knygoje „Čiabuviškumo kilmė“ („The Origins of Indigenism“) teigia, jog tai yra globalus fenomenas – nauja pasipriešinimo tautinės valstybės suverenitetui ir teritoriniam integralumui forma, veikianti tiek vietiniu, tiek nacionaliniu, tiek globaliu lygmeniu ir siekianti teisės dėl apsisprendimo – galimybės organizuoti gyvenimą tam tikroje teritorijoje be išorinės įtakos. Taigi, pasak autoriaus, šiandien čiabuviai – viena tarptautinė bendruomenė, sudaryta iš labai skirtingų tradicinių visuomenių, identifikuojančių save ne tik su konkrečiomis etninėmis grupėmis, tačiau ir su bendras priespaudos ir marginalizacijos patirtis kaip santykio su valstybe rezultatą turinčiomis panašiomis grupėmis.

Taigi vietinis gyventojas – socialinis ir istorinis konstruktas, pirmiausiai buvęs administracine kategorija, legitimizavusia „civilizavimo“ projektą, vėliau – teisine sąvoka, pasitelkta romantinei kovai už čiabuvių teises, ir galiausiai tapusia svarbiu savęs apibrėžimo pagrindu 300 milijonų žmonių.

Eva Lukšaitė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.