Daugumos, mažumos ir modernizacija

Daugumos – mažumos perskyra socialinių mokslų literatūroje šiandien vartojama pernelyg nesigilinant į šių sąvokų turinį. Abstrakti „dauguma“ ir „mažuma“ yra traktuojamos kaip natūralūs ir būtini kiekvienos visuomenės atributai. „Dauguma“ čia yra vientisas panašiomis savybėmis pasižyminčių ir sąmoningai šį savo bendrumą suvokiančių individų darinys, paskiriantis kiekvienos valstybės valdžią ir nustatantis jos kultūrines normas. Tuo tarpu „mažuma“ – santykinai nedidelė visuomenės dalis, nepasižyminti pirmiesiems būdingomis savybėmis ir todėl privalanti daugiau ar mažiau prisitaikyti prie pirmosios. Vis dėlto ši, kiekybinėmis kategorijomis paremta, visuomenės sandaros koncepcija, nors dauguma atvejų teisinga taikant ją šiandieniniam pasauliui, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, nėra universali ir atspindinti visų laikų politines santvarkas. Šio straipsnio tikslas yra bendriausiais bruožais nusakyti šiandieninės daugumos-mažumos pusiausvyros visuomenėje kilmę .

Ikimoderniųjų visuomenių ypatybės

Tūkstančius metų iki industrinės revoliucijos gyvavusios agrarinės visuomenės sąlygomis minėtoji jėgų pusiausvyra buvo neįmanoma. Visų pirma tam kliudė tų laikų socialinė struktūra bei politinės organizacijos formos: didžiąją dalį gyventojų sudarantys beraščiai ir pasyvūs valstiečiai buvo valdomi santykinai nedidelių,  asmeniniais bei kraujo ryšiais siejamų elito sluoksnių. Tiek Indijos kastos, tiek Europos luomai ar Kinijos kilmingųjų šeimos atspindi neperžengiamą ribą tarp „aukštosios“ ir „žemosios“ kultūros, autonomiškų bei savarankiškoms taisyklėms paklūstančių valdančiųjų ir valdomųjų „pasaulių“. Kokybiniai skirtumai tarp šių „pasaulių“ tokie dideli, jog bet kokie mėginimai mąstyti visuomenę, kaip betarpišką ir vientisą visumą, to laikmečio žmogui būtų atrodę absurdiški.

Be viso to, šioje hierarchinėje bei statiškoje visuomenėje kalbėti tokiomis kiekybinėmis sąvokomis kaip daugumos ir mažumos galių pusiausvyra būtų beprasmiška dar ir todėl, kad tradiciniais pasaulėvaizdžiais (dažniausiai kylančiais iš religijos) grindžiama socialinė struktūra tų laikų žmogui atrodė natūrali ir nekvestionuojama. Kitaip tariant, Viduramžių valstietis – žvelgiant iš šiandieninės moderniojo žmogaus perspektyvos – būdamas politiškai beteisės visuomenės daugumos dalimi, šio savo beteisiškumo ir priklausymo daugumai paprasčiausiai neįsisąmonino, priimdamas tai kaip prigimtinę dalykų padėtį.

Kas panaikino šias dabartinei daugumos-mažumos sampratai įsivyrauti kliudžiusias sąlygas: objektyviai egzistuojančią daugiasluoksnę visuomenę ir subjektyviai suvokiamą tokios santvarkos legitimumą?

Pirmoji jėga – tai senąją hierarchinę bei daugialypę visuomenės sanklodą iš lėto sugriovusi modernioji valstybė, antroji – demokratizacija bei masių, kaip svarbiausio „sprendžiančiojo“, iškilimas.

Pirmasis faktorius – modernioji valstybė

Bene svarbiausias faktorius, naujaisiais amžiais formavęs grynai kiekybinę „daugumos-mažumos“ perskyrą, yra modernioji valstybė. Naujojo tipo valstybė, kaip teritorine prasme griežtai apibrėžtas politinis junginys su viena teisėtą prievartą galinčia naudoti centrine valdžia,  geriausiai įkūnijamas XVII a. politinio teoretiko Thomo Hobbeso „Leviatane“. Pagrindinės Th. Hobbeso vizijos veikiausiai niekas taikliau neapibūdina, nei paties autoriaus žodžiai, jog valstybė (arba galingasis Leviatanas) nuo savo susikūrimo akimirkos tampa  „mirtingu dievu“.

Pirmiausia tai reiškia, jog modernioji valstybė po truputį išstumia visas kitas visuomenėje egzistuojančias ir savoms taisyklėms paklūstančias politines bei socialines organizacijos formas (feodalinius dvarus , gildijų susivienijimus, privačias armijas ir pan.), būdingas visoms ikimodernioms visuomenėms. Į vidų orientuotas, asmeniniais santykiais grįstas ir heterogeniškas ikimoderniųjų laikų bendruomenes iš lėto keičia vientisa individų masė. Vykstančius socialinius pokyčius bei santykį tarp valstybės ir individo nuostabiai tiksliai išreiškia originalusis atvaizdas ant minėtosios Th. Hobbeso knygos: čia pavaizduota milžiniška valdovo (kuris simbolizuoja naująją valstybę), su skeptru vienoje ir kalaviju kitoje rankoje, figūra yra užpildyta daugybės beveidžių žmonių figūrų, pranašaujančių masių visuomenės gimimą.

Valstybė, pasitelkusi iki tol neregėtą biurokratijos, formaliosios edukacijos, žiniasklaidos bei „viešosios nuomonės formavimo“ aparatą tarsi skulptorius formuoja naująjį politinį kūną, tuo tarpu individai – plytos šiame statinyje. Šiam tikslui, individai, idealiu atveju, privalo prilygti skaičiams matematiko sąmonėje, t.y. iš jų turi būti pašalinta kuo daugiau kokybinių skirtumų (iracionalumų), užkertančių kelią valstybės „apskaičiavimui“. Kad būtų tinkami socialinei inžinerijai, valstybės piliečiai, privalo disponuoti vienodais simboliais, vienu teisiniu statusu, vienodais vaizdiniais apie tikrovę ir viena kalba (palyginimui: kaip teigė istorikas Ericas Hobsbawmas, 1789 metų revoliucinėje Prancūzijoje vos pusė gyventojų kalbėjo vienu iš prancūziškų dialektų ir tik 12-13 % kalbėjo dabartine prancūzų kalba).

Tokiu būdu socialinės struktūros homogenizacija bei racionalizacija nuo Naujųjų amžių pradžios iki XX a. plėtojosi naikindama moderniajai valstybei neparankius konkurentus: visų pirma išskirtinį statusą turinčius aristokratų luomus, o tuo pačiu ir perskyrą tarp „aukštosios“ bei „žemosios“ kultūrų .

Be abejo, šis procesas, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, rutuliojosi ilgus šimtmečius ir daugelyje besimodernizuojančių valstybių tebesitęsia iki šiol. Vis dėlto jo rezultatas visur buvo panašus – hierarchinės, statiškos ir nevienalytės visuomenės pakeitimas homogeniška lygiateisių individų mase su visa aprėpiančia centralizuota valdžia.

Antrasis faktorius – kultūros demokratizacija

Nors visuomenės homogenizacija ir niveliacija pakirto objektyvias tradicinių politinių organizacijų gyvavimo sąlygas, tokia socialinės struktūros metamorfozė pati savaime neveda į abstrakčios daugumos, kaip „visa ko šaltinio“ įsivyravimą, taip gerai pažįstamą mūsų laikams.

Antrajam faktoriui, suteikusiam „daugumos-mažumos“ skirčiai šiandieninę svarbą, buvo lemta tapti visuotinai visų gyvenimo sričių demokratizacijai . Lygiagrečiai su centralizuotos valstybės galios išaugimu ir jos institucijų skvarbos mastu didėjo ir masių panieka bet kokiems autoritetams bei „prigimtinės tvarkos“ idėjoms. Jau nuo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, modernizacijos paliestose visuomenėse galima pastebėti vis stiprėjantį valdžios, kaip „tautos tarno“, vaizdinį (istoriškai lydimą revoliucijos), savo praktinę išraišką įgavusį tik XX amžiaus pirmoje pusėje.

Psichologinį naujojo individo tipą, kurį José Ortega y Gassetas pavadino „masės žmogumi“, galima apibūdinti kaip vidutinybę, kuri sąmoningai suvokdama šį savo bruožą, jį laiko pranašumu ir netgi tiesioginiu savo nuomonės vertingumo įrodymu. Į istorijos avansceną žengia naujasis masės žmogus ir tarsi garsusis prancūzų monarchas taria: „Valstybė tai aš!“.

Kolektyvinis „savęs šlovinimas“ palieka anstspaudą ne tik politinėje, bet ir kultūrinėje srityje. Tai, be abejo, nereiškia, jog masės šiandien disponuoja tiesioginio politinių sprendimų priėmimo priemonėmis: šia prasme jų padėtis greičiausiai nedaug tepasikeitė nuo feodalizmo ar absoliutizmo laikų. Visuotinė demokratizacija tereiškia, jog abstrakti dauguma tampa vieninteliu politinės valdžios legitimacijos šaltiniu, o iki tol buvusi pasyviausia visuomenės dalis, su pagarbia baime žvelgdavusi į kultūrinių normų nustatymo monopoliu disponuojančius valdančiuosius sluoksnius, nuo šiol pati tampa to monopolio šeimininke.

********

Kaip matome, kelias į dabartinę daugumos, kaip kiekvienos valstybės „laivo kapitono“ , sampratą plėtojosi dviem trajektorijomis: viena vertus, kelią tokiai visuomenės jėgų sanklodai paklojo modernioji valstybė, valdžios centralizacijos dėka iki tol skirtingus statusus turėjusius sluoksnius suliejusi į homogenišką masę, ir iš kitos pusės – didėjantis šių masių refleksyvumas bei siekis tapti vieninteliu tiesos ir naujosios valstybės teisėtumo šaltiniu.

Šia trumpa apžvalga buvo siekiama atverti perspektyvą, kuri nors iš dalies atspindėtų kelių paskutinių amžių socialinių pokyčių radikalumą. Gerai tai ar blogai, šios metamorfozės mastui veikiausiai neprilygtų visi iki tol žmonijos patirti socialiniai pokyčiai kartu paėmus: tūkstančius metų jokiomis sąlygomis neįsivaizduojamas būtų vienalytės visuomenės, visiems ją sudarantiems individams suteikiant vienodą formalų teisinį statusą, vaizdinys. Lygiai taip pat neįsivaizduojamas būtų  ir abstraktus,  kiekybinėmis charakteristikomis paremtas, politinės valdžios teisėtumo aiškinimas, vyraujantis šiandieninėje politinėje teorijoje.

Dovydas Caturianas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.