Sergejus Kozlovas (iš rusų kalbos vertė Justinas Dementavičius)
Kai asiliukas su meškiuku atėjo į karą, jie pradėjo galvoti, kuris iš jų bus vadas.
– Tu, – pasakė asiliukas.
– Ne, – pasakė meškiukas. – Tu!
– Kodėl aš? – nustebo asiliukas. – Tu turi iltis, tu griausi priešą…
– Bet tu turi ausis: tu išgirsi, kai jis ateis.
– Kas?
– Vilkas.
– Bet juk tada reikės bėgti, – pasakė asiliukas.
– Ką tu! Kaip tik tada prasidės karas ir mes eisim į ataką.
– Kur?
– Į ataką. „Valio!“ „Pirmyn!“ „Į ataką!“.
– Aaaa… – pasakė asiliukas ir atsisėdo ant kelmelio. Jam labai skaudėjo ausis, parištas po smakru.
– O kodėl pirmyn? – pagalvojęs paklausė jis. – Argi negalima iš šono?
– Iš šono geriau, bet pirmyn – tikriau!
– Ir kai tu ant jo užgriūsi, tu jam įkasi, o aš jam spirsiu koja.
– Teisingai, – pasakė meškiukas, patogiau įsitaisydamas ant žolytės.
– O jis įkąs tau, – tęsė asiliukas. – O aš jam vėl spirsiu…
– Ne. Įkąs jis tau. O aš jį užmušiu.
– Bet jei jis man įkąs, jis taip pat mane užmuš.
– Nesąmonė! Aš jį užmušiu anksčiau, nei tu numirsi.
– Bet aš nenoriu numirti! – pasakė asiliukas.
– Vilkas taip pat nenori, – pasakė meškiukas ir atsisėdo.
– Tu taip galvoji?
– Aišku! Einam miegoti.
Jie užmigo pamiškėje, o tuo metu vilkas galvojo taip: „jei jie užpuls mane iš priekio – aš įkąsiu meškiukui, o asiliuką paspirsiu koja; jeigu iš šono, tai atvirkščiai: asiliukui aš įkąsiu, o meškiuką paspirsiu. O gal geriau įkąsti abiem iš karto?“ Jis užmigo po egle 10 žingsnių nuo pamiškės…
Kai patekėjo mėnulis, asiliukas atsibudo ir prikėlė meškiuką.
– Vilkas miega po egle, – pasakė jis.
– Iš kur tu žinai?
– Aš girdžiu.
– Apie ką jis galvoja?
– Apie nieką, jis miega.
– Aaaa… – pasakė meškiukas.- Tada puolam jį iš už nugaros. Ir atsisuko į eglę uodega.
– Miega? – paklausė meškiukas.
Asiliukas linktelėjo ir jie pradėjo sliūkinti prie vilko.
„Meškiukas įkąs jam, o aš smogsiu per galvą, – kartojo asiliukas, – meškiukas įkąs, o aš smogsiu.“
– Aš įkąsiu, – pašnibždėjo meškiukas, – o tu smok.
– Aha!
Ir jie petys į petį priėjo prie vilko.
– Pradedam! – pašnibždėjo asiliukas.
– Tu pirmas, tu turi jį apsvaiginti.
– Kam? Jis ir taip miega.
– Bet jis atsikels, kai aš įkąsiu.
– Tada aš jam ir smogsiu.
– Ne, – pasakė meškiukas.- Tu vadas, tu turi pirmas.
Asiliukas atsargiai stuktelėjo vilkui per galvą. Vilkas suurzgė ir pasisuko ant kito šono.
– Na štai ir užmušėm,- pasakė asiliukas.
– Iš tikrųjų…
– O kam?
– Jei ne mes jį, tai jis mus!
– Tu taip galvoji?
– Tai aišku, – pasakė meškiukas, – jis mus būtinai būtų suvalgęs.
– O jeigu nebūtų suvalgęs?
– O ką jis dar galėtų su tavim tada daryti?
– Nežinau, – pasakė asiliukas.
Jie traukė iš karo priešaušrio sutemose, kai didelė miško rasa laižė jiems kojas.
„O vilkas guli po egle, – galvojo asiliukas, – visai užmuštas“.
– Kam? – pasakė jis. – Geriau jau sėdėti namuose.
– Tu juk kare, – pasakė meškiukas…