Tiek klasikinė, tiek modernioji ontologija remiasi žmogaus sąvoka, jo pirmenybe net ir tada, kada norima apsaugoti aplinką, teigiant jos pačios vertę.
Mokslininkai, ideologai, pirmo, antro ir trečio pasaulių atstovai renkasi į tarptautinius suvažiavimus diskutuoti apie ekonominius tarptautinius sąryšius, prekybą ir valiutą, bet fone vis pasirodo visus jaudinanti problema: globalizacija ir jos žala aplinkai. Aplinkos apsauga sukelia ne tik diskusijas, kontroversijas, nesutarimus, bet ir protestus bei riaušes tose vietose, kur eina derybos tarp susirinkusių elitų.
—
Siekiant suprasti tokią situaciją būtina atverti principus, kurie nustato rėmus visų paviršutiniškai plūduriuojančių nesusitarimų. Tokie principai priklauso supratimui žmogaus ir gamtos esmės, o skirtingi supratimai nuveda į skirtingas pažiūras klausime aplinkos apsaugos. Į šiuos supratimus įsivelia klausimai politinės bendruomenės, joje nustatytos taisyklės, tvarkančios žmonių tarpusavio ir žmonių su aplinka sąryšius.Iš pradžių reikia atskirti bendruomenę nuo politinės bendruomenės. Pirmoji gyvena iš grupių jėgų sandūrių, beveik visur nelygių, kur kiekviena grupė stengiasi perimti jėgą ir dominuoti prieš kitas savo naudai. Politinė bendruomenė sukuria viešą, visiems prieinamą erdvę, kurioje kiekvienas valstybės pilietis turi lygią teisę ir pareigą buti įstatymų šaltinis ir su kitais išspręsti visus viešus klausimus. Čia jokia grupė neturi jokios galios nulemti kitų mąstyseną ir gyvenimą. Visi sprendimai remiasi viešu publikos susitarimu.
Ontologijos
Ontologijos yra teorijos, atsakančios į klausimą „kokia yra pamatinė gamtos sandara?” Vakarų filosofijos tradicijoje egzistuoja dvi skirtingos ontologijos, viena išvystyta graikų klasikų ir tęsianti savo įtaka iki dabarties, kita yra išvystyta modernios filosofijos, kuri tęsiasi per modernius mokslus.
Pirmoji teigia, kad kiekvienas gamtos daiktas – ar žmogus, ar medis, ar bet koks gyvis – priklauso specifinei rūšiai, kuri nustato daikto nekintamą ir nepakeičiamą esmę. Daiktas turi esmines ypatybes, kurios yra daugiau negu suma jo dalių.
Moderni ontologija teigia, kad Visata ir kiekvienas daiktas yra lygus dalių, kurios veikia mechaniškai ir yra prieinamos moksliniu, matematiniu būdu, sumai. Trumpai – visi daiktai, įskaitant ir žmogų, yra medžiagiški. Dalys yra homogeniškos ir gali būti keičiamos, nepaisant patirtų skirtumų tarp daiktų. Ką žmogus patiria kaip daikto ypatybes, nėra objektyvi duotybė, todėl visa patirtis yra subjektyvi. Objektyviai kalbant, žmogus ir visi kiti aplinkos daiktai yra medžiagiški ir neturi vidinės vertės.
Politika
Klasikinėje filosofijoje polis yra reikalas visų piliečių, ir pastarieji turi pareigą dalyvauti visuose viešuose nutarimuose. Visi yra lygūs, nes visi turi tą pačią žmogaus esmę. Nedalyvaujantys išvis neturi būties.
Modernioje filosofijoje žmogus neturi esmės, bet kaip subjektas jis yra autonomiškas šaltinis visų viešų taisyklių ir sąryšių. Jis/ji gali viešai nutarti, kaip elgtis su medžiagine aplinka, ir nustatyti, kaip tą aplinką reikia tvarkyti, eikvoti ir apsaugoti kaip resursą žmogaus naudai. Tuo pačiu modernus žmogus gali apibūdinti, kokie aplinkos gyvūnai priklauso etikos sferai ir reikalauja etinio jų traktavimo.
Todėl etinė kontroversija yra aštri, kur vieni teigia, kad žmogus yra valdanti būtybė ir gali vartoti aplinką kaip medžiagą savo naudai – ar ji bebūtų ekonominė, ar malonumas; o kiti argumentuoja, kad kiekvienas gyvūnas, turintis juslinę patirtį, turi tokias pačias teises gyventi kaip ir žmogus ir negali būti išnaudojamas vien žmogaus poreikiams.
Čia išsiskiria dvi minėtos ontologijos: pirmieji žiūri į aplinką medžiagiškai, kaip į kiekį, turintį vien tik išdirbio vertę, kur ir žmogus yra apskaičiuojama darbo jėga – ar ji būtų komunistinėje sistemoje, ar kapitalistinėje. Antrieji dar remiasi klasikine ontologija, kur tarp daiktų yra esminiai skirtumai, kurie grindžia etinius reikalavimus.
Politinėje ekonomijoje diskusija remiasi modernia ontologija ir tęsiasi nuo aplinkos apsaugojimo iki trečiojo pasaulio progreso ir darbų apsaugojimo. Kaip reikėtų nutarti, ar verčiau apsaugoti miškus, ar vietinių įmonių pelną ir žmonių, gaminančių lentas, darbus? Kaip nutarti, ar brangiau gaminti aplinkos neteršiančius automobilius, ar sumažinti infliaciją?
Skirtumai atsakymui į tokius klausimus sudaro skirtumą tarp ideologijų. Bendrai kalbant, konservatoriai remiasi pelno ir aplinkos išnaudojimo ideologija, kaip keliančia gyvenimo lygį visame pasaulyje, nepaisant, kas atsitiktų su aplinka; o liberalai yra linkę sumažinti aplinkai ir žmogui žalą net ir tada, kada kaina už tokį sumažinimą kiltų (mažiau pelno ir darbų, bet daugiau sveikos aplinkos). Politinėse atvirose bendruomenėse ieškoma balanso tarp šių krypčių.
Bet abi ontologinės kryptys dabartyje remiasi žmogaus sąvoka, jo pirmenybe net ir tada, kada norima apsaugoti aplinką, teigiant jos pačios vertę. Argumentas yra lengvai suprantamas: mes gyvename tame pačiame pasaulyje kaip ir įvairovė gyvybių, kurios palaiko gamtos balansą. Suardę tokį balansą, mes irgi galime žūti arba, mažiausiai, nusmukdyti mūsų gyvenimo lygį ne tik ekonominėje plotmėje, bet taip pat nukentėti nuo aplinkos „atsiskaitymo“ su žmogaus aplinkos sugadinimu: globalinis atšilimas, keliantis vandenynų lygį, kuris grasina pakrantės potvyniais, vis dažnėjančiais ir stiprėjančiais uraganais ir dingstančiais paplūdimiais.
Reikia pastebėti, kad teršimas ir net sunaikinimas aplinkos nebegali būti vietinis arba tautinis klausimas: dujos, radiacija, kilimas vandens lygio arba kritimas jo temperatūros, kaipo pasekmė tirpimo ledynų, neužsidaro kokios nors valstybės ribose. Todėl vien ekonominiai pelno sprendimai nėra pakankami ir reikalauja politinės valios sukurti taisykles, kurių, kaip gerai žinoma, nenori konservatoriai, bet kurių reikalauja liberalai. Taigi aplinkos apsauga yra verta, nes ji padės tęsti ateities kartas.
Lietuva
Politinėje plotmėje dabartinei Lietuvai yra neįmanoma derėtis dėl aplinkos apsaugos, nes Lietuvoje dar nėra viešos politinės erdvės, kur išrinkti atstovai tarnautų valstybės bei tarptautiniams interesams. Lietuvos išrinkti atstovai sudaro įdomią korporaciją kurioje randasi kasdieniškos konkurencijos, kintančios koalicijos siekti kiekvieno dalyvio aukštesnės pozicijos ir tuo atveju įgauti galią pasiimti didesnę dalį sau ir draugams tos korporacijos iždo (valstybės lėšų).
Tokia padėtis neturi nieko bendro su valstybės – šiuo atveju ir aplinkos – poreikiais. Taip pat dar nėra pilietinės visuomenės, kurioje pasirodytų politinė etos arba gyvenimo būdas, kur pilietis dalyvauja nutarime viešų reikalų, o ne tik balsavime už retoriškus įvaizdžius. O nutarimas apie aplinką ir jos traktavimą kaip tik yra visų piliečių reikalas – ir reikalas labai svarbus, nes turi sąryšį su klausimu, ar žmogus nori toliau gyventi, ar susinaikinti.
(Stilius netaisytas)
Prof. Algis Mickūnas