Little Bighorn: tada ir dabar

Klaidinga XIX a. JAV laikyti tik aukso ieškotojų, spekuliantų, misionierių, prostitučių ir ekonominio augimo centru. Daug kas iš to laikotarpio pamažu nueina į užmarštį. Šalies viduje tuo metu vyko karas su indėnais. Už laisvę kovojo dakotai, čejenai, arapahai, nepersai bei daugelis kitų tautų. Jų teritorijos vis siaurėjo ir siaurėjo, kol galiausiai virto maža salele, iš visų pusių apsupta baltųjų, kurie be perstojo plūdo tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų, kaip prerijų gaisras, pučiant smarkiam vėjui.

—

Karas prerijose

XIXa. a. pradžia – tai nuolatinė karo padėtis su vis smarkesniais konfliktais, įsižiebiančiais tai šen, tai ten. Kai niekada negalėdavai būti tikras, kada reikės griebtis ginklo. Tarp indėnų ir baltųjų įvyko nesuskaičiuojama daugybė susirėmimų, laimėdavo ir vieni, ir kiti, tačiau „pasienis“ vis traukėsi. Tiesa, kad indėnai turėjo žymiai prastesnius ginklus: šautuvų jie turėjo mažai, daugiausiai griozdiškus, JAV naudotus dar prieš pilietinį karą, o pačių Valstijų karinės pajėgos buvo ginkluotos haubicomis bei pusautomačiais šautuvais. Tiesa ir tai, kad baltųjų buvo žymiai daugiau. Bet netiesa, jog indėnai šį karą pralaimėjo būtent dėl to.

JAV kariavo nešvariai ir negarbingai, laužydavo ar neteisingai išversdavo sutartis, suiminėdavo derėtis atvykusius vadus, provokuodavo konfliktus, o indėnams ėmus gintis, surengdavo „baudžiamąsias ekspedicijas“, užpuldinėdavo stovyklas ir išžudydavo beginkles moteris bei vaikus, sunaikino bizonus, pasmerkdami medžioklių gentis badui. Kovodami prieš tokią „žudymo mašiną“, indėnai stengėsi iš visų jėgų, tačiau vis silpo, todėl atsitraukdavo. JAV nenorėjo palikti nė lopinėlio žemės teisėtiems savininkams ir vadovavosi taktika, kurią gerai atspindi generolo Šeridano žodžiai: „Vieninteliai geri indėnai, kuriuos esu matęs, – negyvi“. JAV norėjo karo, indėnai norėjo taikos. Štai kodėl su baltaisiais nebuvo įmanoma susitarti. Įsakymas žudyti visus iki nustatyto termino į rezervacijas neprisistačiusius indėnus reiškė neabejotiną karą.

Tačiau patys indėnai toli gražu nebuvo vieningi. Kai kurie parsidavė JAV (krou, pauniai) ir tarnavo žvalgais „nepaklusniose“ gentyse. Tarp pasiryžusių kovoti irgi buvo nesutarimų: ar bet kokia kaina stengtis išlaikyti taiką, ar žūtbūt apsiginti? Vis dėlto indėnai sugebėjo susivienyti. Jų tarpusavio karai bei nesutarimai nebeteko reikšmės.

Little Bighorn mūšis ir karo pabaiga

7 – 8 deš. sandūroje grėsmė iškilo Juodiesiems Kalnams – Paha Sapa (dabar – Montana). Pagal 1868 m. Laramio forto sutartį šie kalnai prezidento Uliso Granto buvo įvertinti kaip beverčiai ir „visiems laikams“ pažadėti indėnams be teisės baltiesiems savavališkai įkelti ten koją. Tačiau sutartis buvo sulaužyta jau po kelerių metų, vos tik pasklidus gandams, jog Juodieji Kalnai kimšte prikimšti aukso. Aukso troškulys buvo toks didelis, kad 1875 m. buvo priimtas nutarimas prievarta įpiršti pinigus indėnams ir priversti juos patikėti, jog Juodieji Kalnai nupirkti. Tačiau indėnai nesileido į jokias kalbas ir buvo pikti kaip širšės. Susirinko visos dakotų tautos, taip pat čejenai ir arapahai, tad amerikiečių viltys gauti keletą vadų parašų ir taip perimti kalnų kontrolę žlugo.

1876 m. prieš gentis buvo mesta kariuomenė. Didžiausia nesėkmė ją ištiko birželį Little Bighorn mūšyje, kur JAV pajėgos patyrė didžiausią pralaimėjimą karų su indėnais istorijoje. Šėlstantis Žirgas (Tašunka Vitko) ir Sėdintis Jautis (Tatanka Jotanka), tapęs visų genčių lyderiu, įrodė esą puikūs strategai. Mūšyje buvo sutriuškinta garsiojo ir visų indėnų nekenčiamo generolo Kasterio (indėnų praminto Ilgaisiais Plaukais) kolona. Šįkart generolas aiškiai neįvertino indėnų galybės.

Pergalė buvo pasiekta ne tik dėl to, kad indėnų tąsyk buvo daugiau. Didžiulę reikšmę turėjo tai, jog skirtingos gentys, suvokiančios savo unikalumą ir didybę, buvo susivienijusios, o į kovą jas vedė pripažinti ir charizmatiniai lyderiai. Žūtbūtinis mūšis vyko ne tik dėl šventųjų Juodųjų Kalnų ir paskutinio žemės lopinėlio, tai buvo mūšis už teisę būti indėnais, įrodęs, jog jie geriau žus nei taps amerikiečiais. Tačiau valios ir ryžto neužteko. Išsekus šaudmenų atsargoms indėnai neatsilaikė. Vos po kelerių metų jie neteko visko, ką turėjo.

Tačiau Little Bighorn mūšis yra tarsi simbolis, įprasminantis tautų kovą už savo žemę, kultūrą, teisę likti savimi…

Pergalė šiandien?

Po visų karų ir mūšių oficialiai įsivyravo taika. 1924 m. prezidentas Calvinas Coolidge‘as indėnams suteikė pilietybę. Bet tikrai ne tokios taikos visą laiką taip troško indėnai. Ar šiais laikais įmanomas Little Bighorn mūšis?

Net nepagalvoję atmetame ginkluotus susirėmimus kaip neįmanomus. Little Bighorn šiandien nereikėtų suprasti taip tiesmukiškai. Dabar reikėtų kalbėti metaforų kalba.

1876 m. indėnai neturėjo pakankamai ginklų, juo labiau jie neturi jų dabar. Tačiau kur kas svarbesni šiandien yra kiti resursai, pavyzdžiui, pinigai. Gentys niekaip negali išeiti iš užburto rato. Didesnės savivaldos ir autonomijos reikalavimai neišvengiamai prieštarauja didesnio finansavimo reikalavimams.

187 6m. agresorė buvo JAV. Dabar ji nebeturi preteksto pulti, nes nebėra ko atimti. JAV į karą nebesivelia ir visomis išgalėmis palaiko taiką. Apgaulinga asimiliacinė taika indėnų nesunaikino fiziškai, bet neišvengiamai pakenkė jų identitetui, labiausiai dėl pakitusio gyvenimo būdo ir nuolatinių kontaktų su baltaisiais. Ideologinę kovą indėnai pamažu pralaimėjo patys to nejusdami. XX a. vis daugiau jų perėmė vakarietišką gyvenimo būdą ir kovoja už teises, dėl kurių senieji vadai iš viso būtų nesileidę į šnekas.

Gintis nuo ideologinio visuotinio puolimo buvo žymiai sudėtingiau nei nuo Kasterio apsupties. Buvo aišku, kaip kovoti su kariuomene, tačiau kaip šiandien kautis su nematomu priešu, supančiu iš visų įmanomų pusių? Priešu, kurio siekis – pakirsti kultūrines šaknis, tradicijas, tapatumą.

Įvairios smulkios indėnams suteiktos teisės, draudimai „baltiesiems“ medžioti, žvejoti ar keliauti tam tikrose teritorijose, didžiavimasis turtingu indėnų folkloru kaip „savo“ reiškia pasikeitusią amerikiečių taktiką – ne siekį kariauti, o siekį išlaikyti taiką. Valdžia pasirūpino, kad indėnai nebeturėtų dėl ko kariauti. Jokiu būdu nėra draudžiama praktikuoti savo religiją bei laikytis papročių, legalizuoti netgi kai kurie ritualams naudojami haliucinogenai. Tačiau dažniausiai šie ritualai yra atskirti nuo konteksto, „sukultūrinti“ ir praradę tikrąjį savo tikslą.

Tampa akivaizdu, jog klausimas, ar šiais laikais įmanoma pasiekti tokių pergalių (nesvarbu, kokia forma) kaip Little Bighorn mūšyje, yra beprasmis. Tiksliau yra klausti, ar įmanoma stoti į mūšį apskritai. Mūšiai be karo nevyksta. Norint kautis, visų pirma reikėtų sukelti karą. Bet pralaimėta kultūrinė kova neleidžia iškilti lyderiams, mobilizuotis kovai dėl resursų, žemės ar savivaldos.

Negi nėra jokios išeities? Optimistai teigia, jog iš tiesų neįmanoma patikrinti, ar kultūrinė kova visiškai pralaimėta. Nors indėnai yra vieni skurdžiausių JAV gyventojų, vyksta derybos dėl savivaldos, veikia organizacijos, gentys stengiasi įgyti daugiau ekonominio savarankiškumo.

XIX a. bene viskas, ko indėnams reikėjo, buvo baltaodžių ginklai. Dabar, kai vyrauja taika, galima pasinaudoti įstatymais, traukti į dienos šviesą istorines sutartis, apeliuoti į liberalios valstybes propaguojamas vertybes. Skaudus paradoksas: už savo kultūrą ir išlikimą kovojantys indėnai šiandien yra priversti naudotis tomis priemonėmis ir vertybėmis, kurios jiems buvo per prievartą įdiegtos. Mūšio nebus, nes nėra karo. Yra taika, kuri suteikia galimybę derėtis. Derėtis vardan ko?

Eglė Tuskenytė