Nuo tada, kai pirmą kartą buvo panaudotas ginklas, iki dabar, kai žmogaus vaidmuo tiesioginiame mūšyje lieka minimalus, nes „kariauja“ aukštosios technologijos, o karo baigtį lemia galimybė jomis disponuoti, karas akivaizdžiai pakito. Vyksta nuolatinė transformacija tiek buitiniame, materialiniame lygmenyje, tiek minties, idėjų, suvokimo ar nuostatų srityje.
Post Scriptum klausia, kaip keitėsi karas ir žmogaus vaidmuo jame? Ar, žvelgiant iš laiko perspektyvos, patriotizmo jausmas, lojalumas, požiūris į vadą, karį, pačią karinę tarnybą įgavo naujų prasmių, ir kokios jos dabar, kai dažnai kariaujama ne už Tėvynę, bet vykdomos tarptautinių organizacijų misijos. Atsakyti sutiko Karo istorijos centro direktorius dr.Valdas RAKUTIS.
Post Scriptum: Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, tačiau laikai keičiasi. Suprantama, jog keičiasi ir karas. Ar galėtumėte įvardyti esminius lūžio taškus karo istorijoje? .
Valdas Rakutis: < Tai vadinama karo meno istorija. Ji nagrinėja paties karo kitimus arba karybos istoriją platesne prasme. Vienas iš jos etapų, žinoma, valstybės atsiradimas. Tarp gentinės santvarkos ir valstybės atsiradimo yra tam tikras žingsnis. Kitas etapas būtų antika, išsiskyrusi savotiška karyba, kuri, beje, buvo pakankamai aukšto lygio. Na, ir viduramžiai – tai valstybių smukimas. Dėl to buvo sunku sukurti kažką panašaus kaip antikoje. Viduramžiais dingo pinigų sistema, negalėjo būti samdomos kariuomenės ir pereita prie „žemės kariuomenės“, kai žmonės už žemę atlieka kažkokią karinę tarnybą. Reikėtų išskirti vėlyvuosius viduramžius. Atsiranda samdoma kariuomenė, parakas, kiti dalykai, kurie pradeda karybą keisti.
Esminė revoliucija įvyksta XV – XVI a. sandūroje. Prasideda Naujieji laikai, kai keičiasi fortifikacija, dominuoja samdomoji kariuomenė… Šis etapas trunka maždaug iki “napoleonmečio” pabaigos. Napoleono laikai buvo tam tikra revoliucinių karų pabaiga, kada patobulėjo inžinerija, įsitvirtino trys pagrindinės kariuomenės dalys: patrankos, pėstininkai ir kavalerija. Ir taip iki XIX a. pirmos pusės. Tuomet įvyko pramonės perversmas, pradėjo keistis technologijos, tai turėjo didelės įtakos karybos vystymuisi, nes anksčiau svarbūs buvo ne tiek ginklai, kiek vadų sugebėjimas, karių parengimas, pinigų kiekis ir taip toliau. Dabar svarbiausia tapo turėti naujesnius ginklus. Pavyzdžiui, du-tris kartus skiriasi graižtinio ir lygiavamzdžio šautuvo šūvio nuotolis. Tad kas turi technologiškai pranašesnius šautuvus, tas sėkmingiau kariauja, arba kas turi geresnius laivus, tas greičiau plaukia.
Toliau – kiekvienas pasaulinis karas irgi yra tam tikra epocha, kadangi per tokius karus labai daug kas pasikeičia. Taigi tiek Pirmasis, tiek Antrasis pasaulinis karai yra epochos savaime. O paskui, žinoma, branduolinio ginklo atsiradimas. Branduolinio ginklo, arba masinio naikinimo ginklo, atsiradimas tarsi uždeda apynasrį karybos vystymuisi, kadangi tas karas yra toks baisus, kad net neįmanomas. Tuomet karas atsiskiria į dvi dalis: viena – vadinamas totalinis karas, kurio nebuvo, – tik ginklai, kariškiai, visa kita, kas juos aptarnauja, antra, vadinamas ribotas arba lokaliniai karas. Tokie karai vyksta konvencinėmis priemonėmis, nenaudojant masinio naikinimo ginklų. Jie ir dabar „sėkmingai“ beveik nuolat kariaujami. Tai – paskutinis etapas.
Tiesa, galima sakyti, kad nuo 1990 m. vėl galima kalbėti apie naujo laikotarpio pradžią, kadangi padaugėjo karų, į juos žiūrima kaip į galimą konfliktų sprendimo priemonę. Dingo „stabdymo“ priemonės: kai Tarybų Sąjunga prarado didžiosios valstybės statusą, masinio naikinimo atsakas tapo mažai tikėtinas. Nors atsiranda kita problema – vienos supervalstybės dominavimas. Ji praktiškai gali daryti, ką nori. Nėra jokios jėgos, kuri galėtų ją sustabdyti, Užpultos valstybės galimybės reaguoti yra minimalios, tad galima drąsiai kariauti nebijant, kad tavo namus kas nors užpuls. Tai yra vienas iš pavojingiausių dalykų, kuris turi dvi galimas versijas: arba kas nors ją sustabdys, arba bus pasaulinis viešpatavimas.
P.S.: Tad ar galima būtų teigti, jog pagrindinė karo kaitos „varomoji jėga“ yra technologijų vystymasis?
V.R.: Nemanyčiau. Mano nuomone, „varomoji jėga“ yra žmogaus prigimtis. Jei žmogus jaučiasi esąs stipresnis, jis stengiasi savo valią primesti kitiems: išplėsti savo valstybės ribas, padidinti kariuomenes, užimti ekonomiškai svarbius objektus ar teritorijas. Na, ir kiekvienas, dar nuo Aleksandro Makedoniečio laikų, turi tą svajonę – viešpatauti pasaulyje. Jei tik atsiranda trapi pusiausvyra, ir realios galimybės tai padaryti dažniausiai tuo ir bus pasinaudota.
Aš jums pasakysiu tokį pavyzdį, kuris viską puikiai paaiškina. Teko skaityti 1936 metais išleistą leidinį, kuriame buvo išsakyta mintis, jog šiais laikais karas yra neįmanomas. Žmonės tokie protingi ir kultūringi, kad tikrai neleis įvykti karui. Paskaičiuokime, kiek metų praėjo, – ir kas atsitiko… Aš manau, kad žmogaus prigimtyje niekas nesikeičia. Žmogus iš tikrųjų kariavo, kariauja ir kariaus ateity, jeigu tik tam bus kokios nors realios sąlygos, o jei net jei jų nebus, tai pasirinks naujas kariavimo formas.
P.S.: O kalbant apie naujas formas, ar galima sakyti, kad karas „persikėlė“ į kitą lygmenį?
V.R.: Žinoma. Technologijos tobulėja nuostabiai greitai, ir kuo toliau, tuo greičiau. To niekas nepakeis. Tačiau yra toks dalykas, kaip karo sudėtingėjimo ir paprastėjimo tendencijos. Iš vienos pusės, aukščiausias technologijos sau gali leisti bene viena valstybė pasaulyje. Kita vertus, anksčiau turint tik lankus, žmonių galimybės buvo labai ribotos. Dabar pasiėmęs nešiojamą priešlėktuvinį ginklą asmuo, nebaigęs mokyklos, gali iššaut ir pataikyt į superlėktuvą.
P.S.: Na, suprantama, karas keičiasi, tačiau ar lieka kas nors seno, kas nekinta? Pavyzdžiui taktikos srityje?
V.R.: Tiesa. Taktikos srityje kažko labai naujo ir neišrasi. Jei kalbama apie vieną plokštumą, tai priešą galima užpulti arba iš dešinio sparno, arba iš kairio, arba iš centro. Na, dabar, kai yra visai kitos erdvės, dar galima “iš viršaus” numesti desantą, bet iš principo tai tas pats. Dar yra vadinamieji karo principai. Juos naudoja amerikiečiai, anglai, o kiti žiūri labiau rezervuotai. Šie principai iš esmės nesikeičia. Tai, pavyzdžiui, jėgų koncentracijos principas – visada geriau puolant jėgas koncentruoti į vieną vietą, o ne pulti visu frontu. Moralės principas – laimi tie, kurių moralė aukštesnė. Jėgų ekonomijos principas – reikia išdėstyti jėgas taip, kad būtų pasiektas pagrindinis tikslas, kad nebūtų naudojami papildomi daliniai ten, kur nereikia. Na, jų yra ir daugiau. Jie tarsi nejudinami…
P.S.: Šie principai tam tikra prasme atskleidžia požiūrį kareivį. Ar iš tiesų skirtingų šalių kariuomenėse jis yra skirtingas?
V.R.: Taip, bet tai priklauso ne tik nuo kariuomenės. Tai priklauso nuo visuotinės kultūros ir yra susiję ne tik su kariškiais, bet apskritai su žmonėmis. Požiūrį į kareivį lemia labai daug kas. Kad ir rinkimų sistema. Pavyzdžiui, senovės Rusijoje buvo caras, ir kiek bežūtų žmonių, jis vis tiek bus caras. O Amerikoje labai daug reiškia visuomenės nuomonė. Ją veikia patirti nuostoliai ir pasiekti rezultatai. Jeigu tų nuostolių yra per daug, kyla visuotinė banga, prezidentas darosi nepopuliarus, jo neišrenka į valdžią, partija pralaimi pozicijas. Todėl reikia labai saugoti kareivius. Na, kad kažkiek profesionalų žūsta, tai natūralus dalykas, bet jei jie žuvo todėl, kad jiems kažkas valgyti nenuvežė ar panašiai, tai šešėlis kris ant prezidento. Paprastas paaiškinimas.
Tai yra susiję su tam tikromis kultūrinėmis tradicijomis. Vakarų pasauly visą laiką žmogus buvo vertinamas labiau negu Rytų. Ten, pavyzdžiui, moralei pakelti koks nors turkų sultonas nukerta du šimtus galvų – įprastas dalykas, ir niekas dėl to per daug nesijaudina, nes žmogaus gyvybė nėra vertybė.
P.S.: O kaip dėl patriotizmo? Šiais laikais kuriasi tokios organizacijos kaip NATO, kuriose kareivis kaunasi ne už savo šalį, bet tiesiog vykdo organizacijos misiją. Ar šiuo atveju patriotizmo vaidmuo nyksta, o gal atvirkščiai?
V.R.: Čia yra lietuviams yra didelė problema. Pavyzdžiui, Anglija – ji turi senas kolonijinio karo tradicijas. Ten patriotizmas yra ištikimybė karalienei. Daryk tai, ką tau sako, ir nesuk galvos. Šiuo aspektu jiems yra geriau. Lietuvoje žmonės buvo auklėjami ginti savo tėvynę, ir kai dabar juos siunčia į misijas, jie dažniausiai pasiaiškina, jog eina dėl pinigų, kaip samdiniai, ir dėl galimybės daryti karjerą. Atsiranda nauja motyvacija. Nieko nepadarysi, taip jau yra. Kariaujant toli nuo namų, patriotizmas tampa ne toks svarbus… Nors, kaip aš sakau, kad geriau kariauti Irake negu Švenčionių rajone.
Tačiau kita vertus patriotizmas išlieka. Daugelyje Europos valstybių jis labai stiprus. Pavyzdžiui, Anglijoje, Prancūzijoje pasididžiavimas savo kultūra, savo kraštu yra stiprus… Ir jisai dar sustiprėja pasiekus kokių nors pergalių… Aš manau, kad patriotizmas tebėra, tik gal transformuojasi iš tokio paprasto „tėvynės gynimo“ į tam tikrų valstybės interesų gynimą. Suvokiama, jog vykdoma civilizacijai svarbi misija, o jei dar veikiama pagal kokią nors Jungtinių Tautų rezoliuciją, tai viskas tvarkoje.
Patriotizmas darosi mažiau svarbus todėl, kad dabar dažniau kariauja technika. Nėra to tiesioginio karo, durtuvų mūšio. Dabar dažniausiai sėdima bazėse arba važinėjama tankais. Santykis žuvusių priešų ir savų yra du šimtai penkiasdešimt ir vienas. Kariavimas pasikeitė.
P.S.: Ar galtumėte apibūdinti moters kaip kario vaidmenį. Kaip jis keitėsi?
V.R.: Šiaip karas nuo seno yra vyriškas užsiėmimas. Tai natūralu, kadangi moterys iki XIX amžiaus, kada masiškai pradėtos vartoti kontraceptinės priemonės, didelę savo gyvenimo dalį būdavo nėščios, todėl karui iš principo netinkamos, nes negali nieko kelti, negali lakstyti, galų gale turi vaikus prižiūrėti. Taip ir vyko pasidalijimas. Vyrai kariaudavo, o moterys gimdydavo vaikus, tad tautos išlikdavo net ir labai sunkių karų metu.
O dabar situacija keičiasi. Dabar nebūtinai reikia tampyti nešulius, moterys nebūtinai turi turėt vaikų, ir dėl to iš esmės gali konkuruoti su vyrais. Jau XX a., vykstant pasauliniams karams, moterys pateko į karą. Tiesiog trūko žmonių. Jos atliko vertėjų, mašininkių, štabų darbuotojų funkcijas, kur nėra labai didelių fizinių krūvių. Na, o po Antrojo pasaulinio, vykstant moterų emancipacijai, nyksta skirtumai, ir tai sudaro idėjines sąlygas moterims ateiti į karą. Ir jos ateina.
Šiandien Lietuvos kariuomenėje yra kariūnių, ko anksčiau nebuvo. Bet aš nežinau, ar tai yra įmanoma, kada kalbama apie sunkų karą. Rusijos kariuomenėje buvo moterų aviatorių Yra tokių dalykų, bet kiek tai yra efektyvu ir ar tikrai to reikia? Čia būtų kiekvieno asmeninė nuomonė. O mano nuomone, moterys galėtų dirbti štabuose ir neturėtų būti koviniuose daliniuose, kadangi tai, ką aš matau Karo akademijoj, tuose būriuose, kur yra po vieną merginą ir 18 – 25 berniukus, tai tikrai jos yra vargšės. Jos nėra moterys. Jos yra blogi vyrai. Joms sunkiau pakelti psichologinį krūvį.
P.S.: Kalbant apie požiūrį į vadą, kaip jis keitėsi ir ar keitėsi? Juk dabar bent jau Vakaruose žmogus suvokia save kaip laisvą ir nepriklausomą asmenybę.Ar nėra problemų dėl paklusnumo vienam vadui?
V.R.: Kariuomenėje labai greitai įpratinama klausyti nurodymų ir gerbti juos. Problemų dėl to nėra. Reikėtų kalbėti apie tai, jog pasikeitė valdymo centralizavimas. Dabar pagrindiniai vadai yra vadinamieji „mažieji vadai“. „Didieji vadai“ ,žinoma, yra reikalingi, jie atlieka darbus štabuose, tačiau nuo jų mažai kas priklauso eilinio kario gyvenime. Daug daugiau priklauso nuo kuopos, būrio, bataliono vado. Dabar kare labai didelis valdymo krūvis perkeliamas į mažuosius padalinius. Jie turi didžiulę veikimo laisvę ir gali sprendimą priimti vietoje. Bet viskas vyko palaipsniui.
Napoleonas galėjo vienas valdyti visą kariuomenę, tačiau jis buvo paskutinis toks vadas. Paskui kariuomenės išaugo, daugybė funkcijų pradėta deleguoti. Vienas vadas jau nebegalėjo visko sužiūrėti. Kita vertus, padidėjus šūvio nuotoliui jau nebematai su kuo kariauji, reikia pasitikėti stovinčiais priekyje.
Taigi dabar nauja mada karyboje – kuo daugiau deleguotų funkcijų žemesnio rango vadams ir didžiulis dėmesys jų parengimui. Kadangi jie priima svarbius sprendimus, tai turi būti visai kitaip parengti. Net ir paprasti kapitonai.
Tačiau Lietuvoje dar būdingas rusiškas variantas, kada nurodymų laukiama iš viršaus. Ir tai sunkiai keičiasi, nes yra susiję su tradicijomis, o tradicijos keičiasi tada, kai keičiasi žmonės. Lietuvos kariuomenės kasdienis gyvenimas dar tvarkomas pagal rusišką sistemą, bet būsimi vadai jau rengiami taip, jog patys galėtų priimti sprendimus. Tai evoliucinis procesas.
P.S.: O kaip keitėsi nugalėtojo ir aukos santykis? Ar kada nors buvo liko, ir, jei taip, ar liko “ riterystė” kare?
V.R.: Yra toks dalykas kaip kareivis-riteris. Tokių būna tada, kai kovojančios pusės nėra gyvybiškai suinteresuotos kovos rezultatu ir yra galimybė patekti į vienas kito malonę. Jei kalbėsime, pavyzdžiui, apie viduramžius, ten kovos tikslai dažnai būdavo neypatingai svarbūs, todėl ir riteriai laikėsi tam tikro kodekso, nes kiekvienas galėjo patekti į nelaimę. Bet jei karai vyksta dėl religijos, dėl išlikimo dėl kokių nors labai svarbių priežasčių, jokie kodeksai niekada neveikia. Ypač tada, kai susiduria skirtingų kultūrų žmonės.
Na, o šiais laikais yra karo teisė. Bet jos arba laikomasi, arba ne. Daug priklauso nuo kariaujančių pusių. Pavyzdžiui vokiečiai su prancūzais, kariaudami Antrajame pasauliniame kare, iš esmės laikėsi tų konvencijų, bet vokiečiai, kariaudami su rusais, elgiasi priešingai, tada ir rusai “pamiršo” konvencijas. Belaisvių žudymas buvo visai įprastas dalykas. Labai daug reiškia kultūra. Ypatingai svarbus kultūrinis parengimas.
P.S.: Kaip dėl disciplinos kariuomenėje? Kokie jos užtikrinimo būdai?
V.R.: Disciplina bet kurioje kariuomenėje yra siektinas rezultatas, nes ji įgalina vadą valdyti. Disciplina būna dviejų rūšių. Vidinė disciplina – kai kareiviai motyvuojami “iš vidaus”. Jiems kalbama apie patriotizmą, jie gerbia savo vadą ir taip toliau. Ir yra baimės disciplina, kai žmonės daro kažką bijodami bausmės. Abu būdai vartojami ir abu gana efektyvūs. Labai priklauso nuo žmogaus. Tie, kurie yra mažiau išsilavinę arba visai nemotyvuoti, pavyzdžiui karo belaisviai, suvaldomi tiktai baime, o jei, sakykim, žmonės gina savo kraštą, tai geriau siekti paveikti juos “iš vidaus”, o ne “iš išorės”.
Parengė Ieva Baubinaitė