Informacijos karas: Rusijos požiūris

Informacinio karo ir informacinës erdvės saugumo klausimai tapo ypač aktualūs į valdžią atėjus V. Putinui.

Informacinio karo ir informacinës erdvės saugumo klausimai tapo ypač aktualūs į valdžią atėjus V. Putinui.

Rusijos požiūryje į informacinį karą bei informacinės erdvės saugumą įsišakniję Sovietų Sąjungos naudotos propagandos ir kontrpropagandos metodai. Per Šaltąjį karą Sovietų Sąjungoje buvo sukurtas plataus masto propagandos mechanizmas, kurį naudojant pasaulyje buvo skleidžiama komunistinė ideologija. Šią veiklą vykdė daug civilių ir karinių specialistų.

Sovietų Sąjungos palikimas

Civilinėje srityje įsitvirtino „juodos“, „pilkos“ ir „baltos“ propagandinės veiklos metodai. Buvo sukurtas didžiulis valstybinis aparatas bei naudojamos milžiniškos lėšos (per metus nuo 3 iki 4 milijardų USD). Sovietų Sąjungos vadovybės išlaidų niekas nekontroliavo: nei į valdžią išrinkti vadinamieji „liaudies atstovai“, nei pati liaudis. Sovietų Sąjungos informacinės politikos metodus geriausiai apibūdina „aktyviųjų priemonių“ fenomenas. „Aktyviųjų priemonių“ esmė – klaidinimas bei apgaulė, ir jos dažniausiai, bet nebūtinai, buvo naudojamos slaptai. Už tai buvo atsakingas KGB padalinys – Tarnyba A, o jas remdavo ir vykdydavo visos sovietų agentūros ir atstovybės užsienyje. Tokia politika atitinka M. Kunczik pateiktą „juodos“ propagandos apibrėžimą: „informacijos skleidėjas yra nežinomas, o pati informacija yra klaidinga“.

Karinėje srityje buvo diegiama maskuotės samprata. Sovietų Sąjungos karo strategai išskyrė tris maskuotės tipus: strateginė maskuotė – veikla, vykdoma politiniu lygiu siekiant suklaidinti priešą dėl politinių tikslų, karinių planų ir karinio pasirengimo, o tam naudojamos diplomatinės, ekonominės ir kitokios priemonės; operatyvinė maskuotė – kariniu lygiu (karo fronte) vykdoma veikla, siekiant, kad priešas klaidingai įsivaizduotų karinių pajėgų skaičių, jų pozicijas bei judėjimą; taktinė maskuotė – per tiesioginę kovą atliekami veiksmai, kuriais kariniai daliniai siekia įvykdyti konkrečias puolimo ar gynybos užduotis.

Boriso Jelcino prezidentavimo laikotarpiu į informacinį karą buvo žiūrima kaip į kitą propagandos etapą. Rusijos įsitikinimu, šaltojo karo metu vyravęs propagandos mechanizmas turėjo būti įgyvendinamas ir ateityje, tik naudojant naują valdžios struktūrą, institucijas bei modernesnes priemones.

Informacinio karo ir informacinės erdvės saugumo klausimai tapo ypač aktualūs į valdžią atėjus V. Putinui. Įvyko labai svarbūs pokyčiai: 2000 m. rugsėjo 9 d. patvirtinta Rusijos Federacijos informacinio saugumo doktrina leidžia imtis prevencinio pobūdžio priemonių prieš informacines atakas iš užsienio.

Rusijos informacinis karas – realybės modelio konstravimas

Vienas svarbiausių pokyčių vykstant antrajam Čečėnijos konfliktui sietinas su Rusijos požiūriu į informacinį karą. Visų pirma, atsirado aiškus suvokimas, kad šis konfliktas vyksta globalioje informacinėje erdvėje, ir informacijos kontrolė čia turi lemiamą reikšmę sėkmingai konflikto baigčiai. Antra, Rusija, pasimokiusi iš pirmojo karo klaidų, iš naujo įvertino savo psichologinių operacijų strategiją. Be to, kaip pabrėžiaC. W. Blandy, šiame konflikte imta naudoti kur kas pažangesnes technologijas.

Pagrindinė pamoka, Rusijos perimta iš JAV, A. Arbatovo manymu, yra ta, kad pergalę moderniuose konfliktuose lemia koncentruota kampanija žiniasklaidoje ir griežta informacijos apie karą kontrolė. Todėl Rusija šio konflikto metu daug dėmesio skyrė strateginei maskuotei, t.y. suvokė, kad visuomenės parama karo veiksmams yra gyvybiškai svarbi.

Antrasis Čečėnijos konfliktas yra pateikiamas kaip antiteroristinė kampanija. Buvo vykdoma atitinkama informacijos politika, kurioje galima skirti kelis aspektus. Pirma, televizijose prasidėjo kampanija, kai ištisai buvo rodomos čečėnų laikomų įkaitų kankinimo ir žudymo scenos. Antra, buvo eskaluojama teroristinių antpuolių Dagestane ir sprogimų didžiuosiuose Rusijos miestuose (dėl jų žuvo daugiau kaip 300 žmonių) tema. Be to, žiniasklaidoje atsirado pranešimų, kad Š. Basajevas ir Khatabas yra tiesiogiai susiję su garsiausiu tarptautiniu teroristu Osama bin Ladenu. Taigi Putino valdoma Rusija ėmėsi realybės modeliavimo.

Nuo pat karo veiksmų pradžios Rusija susirūpino santykiais su žiniasklaida. Buvo įkurta vieninga institucija, atsakinga už informacinę politiką – Informacijos centras, kurio vadovu tapo buvęs B. Jelcino atstovas spaudai S. Jestržemskis. Be to, nuo 1996 m. Rusijoje labai išsiplėtė ryšių su visuomene ir kitų paslaugų, skirtų daryti poveikį viešajai nuomonei, sritis. Ypač gerai didelę ryšių su visuomene bei reklamos galią parodė B. Jelcino pergalė prezidento rinkimuose.

Kitas ryškus pokytis, palyginti su pirmuoju Čečėnijos karu, įvyko žiniasklaidos rinkoje. Po to, kai NTV valdymą perėmė „Gazprom“, Rusijoje iš esmės nebeliko nepriklausomos žiniasklaidos. Ją kontroliuoja arba tiesiogiai valdžia (pvz., pagrindinius Rusijos televizijos kanalus), arba valdžiai artimi oligarchai (pvz., pagrindinius dienraščius). Informacinių operacijų efektyvumo požiūriu Rusijos pozicija yra kur kas geresnė nei pirmojo per Pirmąjį Čečėnijos karą.

Realybės modeliavimo strategija, išbandyta Čečėnijos kare, taikytina ir taikos metui. Turint puikiai organizuotą organizacinę informacinio karo vykdymo struktūrą, pilnai kontroliuojant žiniasklaidos priemones Rusijoje ir buvusios Sovietų Sąjungos įtakos sferoje, kaimyninių šalių informacinėje erdvėje galima kurti atitinkamus realybės modelius, tikintis sau palankaus visuomenės elgesio.

Rusijos informacinės erdvės saugumas

Potencialų Rusijos elgesį informacinėje erdvėje atskleidžia ir tai, kaip ši valstybė žiūri į savo informacinės erdvės saugumą. Putinui atėjus į valdžią, 2000 m. Rusija peržiūrėjo savo Nacionalinio saugumo koncepciją, priėmė naują Karinę doktriną bei patvirtino Rusijos Federacijos informacinio saugumo doktriną. Pastarasis dokumentas apibendrina Rusijos gynybinio informacinio karo sampratą. Šioje doktrinoje JAV laikomos pagrindine grėsme Rusijos informaciniam saugumui. Tokią išvadą galima daryti Informacinio saugumo doktriną analizuojant Nacionalinio saugumo koncepcijos ir Karinės doktrinos kontekste. Pastarieji dokumentai akcentuoja gynybos nuo Balkanų tipo karo svarbą. Be to, Karinėje doktrinoje pabrėžiama, kad dabartinei karinei-politinei situacijai pasaulyje daro įtaką informacinis karas. Būtent per Kosovo krizę JAV efektyviai pritaikė savo informacinio karo koncepciją, todėl gynyba nuo tokių veiksmų tampa Rusijos saugumo prioritetu.

Rusijos Informacinio saugumo doktrina yra Nacionalinio saugumo koncepcijos tęsinys informacinėje srityje. Tačiau ši doktrina yra labiau deklaratyvi. Ji, ne taip kaip JAV mokslinės gynybos tarybos ataskaita Gynybos departamentui, nepateikia konkrečių rekomendacijų ar strategijų, ko Rusijai reikėtų imtis siekiant užsitikrinti informacinį saugumą. Vis dėlto šio dokumento paskirtis iš esmės yra formuoti valstybės politiką informacinio saugumo srityje, tobulinti teisinę bazę bei skatinti kurti tikslines programas. Minėta doktrina nurodo kryptis bei prioritetus, bet neteikia konkrečių rekomendacijų dėl informacinio saugumo.

Informacinio saugumo doktrinos teiginys, kad „Rusijos nacionalinis saugumas iš esmės priklauso nuo informacinio saugumo, o tobulėjant technologijoms ši priklausomybė tik didės“, patvirtina, jog Rusijos požiūris į informacinį karą yra prioritetinis. Be to, naujojoje Karinėje doktrinoje iš išorinių grėsmių atskirai išskirtos informacinės (techninės bei psichologinės) atakos, nukreiptos prieš Rusiją ar jos sąjungininkes.

Rusijos Federacijos informacinio saugumo doktrinoje nurodomi potencialūs informacinio karo taikiniai – valstybės nacionaliniai interesai, kurie skirstomi į interesus ekonomikos, vidaus politikos, užsienio politikos, mokslo ir technikos, kultūros, komunikacinėje, karinėje, teisinėje srityse. Rusija iškelia būtinybę apsaugoti nacionalinius interesus informacinėje srityje.

Minėta doktrina skiria keturias tokių interesų grupes. Pirmoji apima Rusijos kultūros paveldo, žmonių patriotizmo ir vertybinių nuostatų apsaugą. Antroji – efektyvų oficialiosios Rusijos politikos įvairiais klausimais pristatymą savo visuomenei ir tarptautinei bendruomenei. Trečioji – modernių informacinių technologijų plėtojimą ir diegimą Rusijoje. O ketvirtoji apima informacinių sistemų apsaugą.

Taigi pirmieji du informacinės srities nacionaliniai interesai, Rusijos manymu, yra potencialūs psichologinių operacijų taikiniai, o kiti du gali būti pažeidžiami techninio lygio informacinio karo koncepcijos modelio priemonėmis. Todėl doktrinoje šioms grupėms taikomos atitinkamos apsaugos priemonės. Antai teigiama, kad efektyvų oficialiosios Rusijos politikos pristatymą gali užtikrinti nuoseklus vyriausybinių žiniasklaidos priemonių plėtojimas bei kūrimas. Todėl nereikėtų stebėtis, kad, siekiant Rusiją „efektyviai pristatyti“ pasauliui, nepriklausomos žiniasklaidos priemonės yra nuperkamos arba jų veikla nutraukiama.

Potencialūs grėsmių šaltiniai Informacinio saugumo doktrinoje skirstomi į vidinius ir išorinius. Pirmieji doktrinoje atsirado, matyt, dėl Čečėnijos karų patirties. Išoriniais grėsmių Rusijos informaciniam saugumui šaltiniais yra laikomos užsienio politinės, ekonominės, karinės, žvalgybos ir informacinės struktūros. Rusijos informacinio saugumo sampratoje dominuoja teisinės priemonės, kurios turėtų reguliuoti šį reiškinį ir neleisti informacinio karo priemonių panaudoti prieš Rusiją.

Doktrinoje teigiama, kad grėsmę kelia kai kurių valstybių siekis dominuoti globalioje informacinėje erdvėje, taip pažeidžiant Rusijos interesus. Taip pat minima, jog kai kuriose valstybėse kuriamos informacinio karo koncepcijos, pagal kurias numatoma taikyti priemones, turinčias pažeisti kitų valstybių informacines sritis. Iš esmės taip doktrinoje yra daroma nuoroda į JAV, tiesiogiai neįvardijant šios valstybės.

Vertinant tokią informacinio saugumo politiką reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tokiu dokumentu besivadovaujanti Rusija nugrimzdo į cenzūros ir suvaržymų jūrą. O siekiant „efektyviai pristatyti“ šios valstybės politiką, nepriklausomos žiniasklaidos priemonės Rusijoje tampa valstybinėmis arba atitenka į valdžiai artimo kapitalo rankas.

Nerijus Maliukevičius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.