1944 m. Normandija. Sąjungininkų pajėgos išsilaipina krante. Įveikiamas pasipriešinimas ir užtikrinamas teritorijos saugumas tolimesniam desanto išsilaipinimui. Eilinis kareivis išsitraukia iš kuprinės indelį, su užrašu „Prancūzija“, pasilenkia prie žemes ir pasemia saują smėlio. Akimirkai sustoja. Dar kartą paliečia žemę rankomis ir įsideda gabalėlį Prancūzijos atgal į kuprinę greta ten esančių indelių su užrašais „Italija“ ir „Afrika“… (Epizodas iš filmo „Gelbstint eilinį Rayaną“)
Iš pirmo žvilgsnio atrodo absurdiška vadinti turistais kareivius, atliekančius daugybę misijų pačiuose įvairiausiuose pasaulio regionuose. Žvelgiant paviršutiniškai, distinkcija tarp žodžių „karas“ ir „turizmas“ atrodo visiškai natūrali, tai skirtis tarp mirties ir pramogos. Globalaus saugumo studijų diskurse karas ir turizmas yra atsiriboję tiek laike, tiek erdvėje, kitaip tariant, saugumas ir pavojus glaudžiai siejami atitinkamai su turizmu ir karu. Tačiau būtent neįprastas ir intriguojantis šių žodžių junginys – „karo turizmas“ – dažnai tampa pačia taikliausia sąvoka, paaiškinančia visuomeninius reiškinius postmodernioje epochoje.
Atostogos kare
Supažindinimą su karo turizmo sąvoka galima pradėti pačiu paprasčiausiu pavyzdžiu – kaip žinia, Jungtinės Amerikos Valstijos, vykdydamos karines operacijas Irake ir Afganistane, susilaukė sąjungininkų paramos, tačiau akivaizdu tai, jog kai kurių šalių įnašas yra veikiau simbolinis. Pavyzdžiui, Kazachstanas į Iraką atsiuntė 25 karius. Akivaizdu, kad iš tokio mažo jų skaičiaus tikrai nėra didelės naudos, todėl mažesnių šalių pajėgas stengiamasi dislokuoti ramesniuose rajonuose, siekiant išvengti nesusipratimų. Tuo tarpu pačiuose pavojingiausiuose taškuose dažniausiai kovoja amerikiečiai, kuriems neretai tenka saugoti ne tik vietinius civilius, bet ir JAV sąjungininkų karius.
Be to, valstybės yra nustačiusios taisykles, kurios gana griežtai reglamentuoja, ką gali ir ko negali daryti karinėse misijose dalyvaujantys kariai. Pavyzdžiui, Vokietijos Konstitucija neleidžia kareiviams malšinti riaušių, o šios šalies parlamentas uždraudė kištis į vietinių gyventojų reikalus. Taip vokiečių kariai, kurie yra vadinamųjų provincijos atkūrimo komandų, turinčių palaikyti tvarką ir stabilumą įvairiuose Irako miestuose, dalis, tampa bejėgiai, nes pagal galiojančias nuostatas negali imtis jokių priemonių prieš nelegalią narkotikų prekybą ar vietinių karo vadų savivalę.
Taigi yra kareivių, kuriems, galima teigti, tenka turistų vaidmuo. Tik formaliai dalyvaudami karinėse operacijose, realiai jie nesusiduria su jokiomis rimtesnėmis grėsmėmis arba paprasčiausiai negali kištis į pavojų keliančius konfliktus. Toks fenomenas paprastai vadinamas karo turizmu.
Pavojingi žaisliukai
Yra ir kita, kur kas įdomesnė karo turizmo forma – tai karinių bazių pavertimas savotiškais pramogų parkais. Ši atrakcija atsirado dar šaltojo karo metais, tačiau išpopuliarėjo XX amžiaus pabaigoje. Pavyzdžiui, Ukrainos miškuose, į šiaurę nuo Kijevo, šalia Vyšegrado, yra sovietmečiu įkurtas Dysnos poligonas, kuris vis dar veikia. Jo personalą sudaro apie 10 000 kareivių, karininkų ir kariūnų.
Kadangi valstybinis Dysnos poligono finansavimas yra ribotas, o lėšų trūksta, bazė papildo savo biudžetą gana originaliu būdu: pinigingas turistas gali pasivažinėti kariniu tanku T-80, pašaudyti iš prieštankinio pabūklo, išmokti išardyti ir surinkti „kalašnikovą“, pasitreniruoti naikinti judančius taikinius ir, jei to negana, paskraidyti naikintuvu MIG – kitaip tariant, pažaisti karą.
Žiūrint mirčiai į akis
Dar vienas turistų pamėgtas užsiėmimas yra karo nusiaubtų vietų lankymas. Žmonės važiuoja ne tik į saugias rekreacines zonas, bet ir noriai renkasi kur kas pavojingesnius regionus.
Pavyzdžiui, šiuo metu nemažai turistų plūsta į Afganistaną ir Iraką. Čia galima pasivaikščioti po kai kuriuos rajonus, pamatyti sugriautus pastatus, sienose įstrigusias kulkas. Be abejo, didžiausia dalis tokių „turistų“ yra žurnalistai, tačiau neretai laisvalaikį taip leidžia ir aštresnių pojūčių ieškantys kiti piliečiai. Sunku pasakyti, ką mąsto žmonės, jausdami mirties alsavimą greta, tačiau faktas vienas – smalsumas nugali baimę.
Ypatingą skonį turinčių karo turistų akys krypsta į Nevadoje (JAV) įrengtą atominių ginklų bandymų vietą, dar žinomą 51-os zonos vardu (angl. Area 51). Toje bazėje 1951 – 1992m. buvo susprogdinta daugiau kaip tūkstantis atominių ginklų, iš jų – maždaug šimtas atviroje atmosferoje. Tai laikoma labiausiai užteršta vieta žemėje. Vis dėlto per mėnesį atsiranda apie keturiasdešimt norinčių autobusu pasivažinėti po vietą, Šaltojo karo metais buvusią viena slapčiausių pasaulyje. Nors rizika būti paveiktam radiacijos šiandien yra gerokai mažesnė, visgi organizatoriai pataria čia vykti tik turistams, neplanuojantiems daugiau turėti vaikų. Nepaisant to, nemažai jų susivilioja galimybe pajausti Šaltojo karo dvasią, pabūti ten, kur JAV prezidentai stebėdavo atominį „grybą“.
Esminiai pokyčiai
Karo turizmo fenomeno atsiradimui įtakos turėjo keletas veiksnių. Pirmiausia – sparti technikos pažanga. Lyginant šiuolaikinius karinius konfliktus Irake ar Afganistane su Antruoju pasauliniu karu, kurį atspindi straipsnio pradžioje pateiktas epizodas iš filmo, nesunkiai galime įžvelgti milžiniškus pasikeitimus. Anksčiau karas vyko frontuose, niekam į galvą nebūtų atėję karo sieti su pramogomis, o dabar, pasitelkiant aukštąsias technologijas ir „protingus ginklus“, įmanoma nuspręsti viso ginkluoto konflikto pabaigą keliais mygtukų paspaudimais, net nestatant savo gyvybės į pavojų. Jau nebestebina nepilotuojami lėktuvai ar juvelyriškai tikslios sparnuotosios raketos. Karas jau nebūtinai tiesiogiai susijęs su nesaugumu, jei esi kur kas technologiškai pranašesnėje kariaujančioje pusėje. Netgi priešingai – karas gali tapti tam tikra turizmo forma arba laikinomis atostogomis.
Kitas svarbus veiksnys – globalizacija ir liberalių vertybių sklaida. Pasaulis „postmodernėja“, dėl to kinta žmonių požiūris į moralę, įvairias normas ar kažkada galiojusius tabu. XX a. pradžioje tiesiog negalėjo egzistuoti toks reiškinys kaip karinių bazių – pramogų parkų lankymas, nes jų paprasčiausiai nebuvo. Be to, tokios „pramogos“ kaip savanoriškas apsišvitinimas radioaktyviomis medžiagomis būtų buvę vertinamos kaip amoralios, nenormalios ar net absurdiškos.
Tačiau laikai keičiasi ir lieka konstatuoti faktą, kad postmodernizmas naikina bet kokias ribas. Ilgą laiką galiojusi karo ir turizmo priešprieša, susidūrus su paklausos-pasiūlos modeliu, veikiančiu visur ir be išlygų, taip pat nyksta.
Ignas Paukštys
Na tema yra ne pati maloniausia… Bet yra kaip yra. Kiekviena turizmo rusis savaip idomi ir turi savo privalumu ir trukumu. Vieniems norisi vykti i Vietnama rinkti „gilziu“, kitiems kopti i kalnus, dar kitiems plaukti prie Titaniko skendimo vietos ir lysti gilumon, kad tai pamatyti. Na ir galiausiai kitiem ilsetis, dziaugtis vaizdais, geretis gamta ir sakyti:“Kaip grazu…“
Zmogus turi teise, pasirinkti ko jis nori… Sekmes paieskose
Na o kaip Jus ziurite i Kosmoso turizma???