Krikščioniškoji Arabų pavasario dilema

Protestuotojų rankose – kryžiai, arabiškos trispalvės ir Korano egzemplioriai. Būrys vyrų gyva grandine saugo aikštės viduryje maldai suklupusius musulmonus, o šie vėliau atsidėkoja tuo pačiu krikščioniškų mišių dalyviams. Dviejų didžiausių Egipto religinių bendruomenių sugyvenimo ženklai 2011-ųjų pradžioje stebino visą pasaulį. Tačiau praėjo vos pora metų ir apie Egiptą kalbama kaip apie dar vieną Vidurio Rytų kraštą, kur krikščionims lieka vis mažiau vietos.

Istoriškai susiklostė, kad Egiptas, vienos seniausių pasaulio civilizacijų lopšys, šiuo metu yra tiek daugiausiai gyventojų turinti arabų šalis, tiek ir koptų, didžiausios Vidurio Rytų krikščionių bendruomenės, namai.

Egipto dydis, geografinė vieta (tarp Levanto ir Šiaurės Afrikos, tarp Viduržemio ir Raudonosios jūrų) bei turtinga kultūra lėmė svarbų šalies vaidmenį po Antrojo pasaulinio karo, kai visame regione prasidėjo radikalios permainos. Čia kaitriausiai liepsnojo arabiškojo nacionalizmo ugnis, čia gyveno ir mirė žymiausias džihadinio islamizmo ideologas Sayyidas Qutbas, čia keletą pastarųjų metų vykdomi drąsiausi – nebūtinai gerąja prasme – Arabų pavasario eksperimentai.

Šiuo metu Egipte persekiojami krikščionys ir tai temdo bet kokias kalbas apie demokratines reformas. Religinis nepakantumas tampa priemone griauti sekuliaraus arabiškojo nacionalizmo palikimą – tačiau anaiptol nėra aišku, kas bus pastatyta ant senųjų institucijų griuvėsių.

nuo kariškių prie islamistų

2011-ųjų metų vasarį, praėjus savaitei po krikščionių apsaugotos musulmonų maldos Kairo Tahriro aikštėje, ilgametis Egipto diktatorius Hosni Mubarakas neteko valdžios, o netrukus – ir laisvės. Šalyje prasidėjo neramus pereinamasis laikotarpis, kurį bene geriausiai apibūdina konkurencija tarp H. Mubaraką rėmusių kariškių bei šalininkus mobilizavusių islamistų, religiją naudojusių politiniais tikslais.

Po to, kai šalies prezidentu išrinktas Musulmonų brolijos atstovas Mohammedas Morsi 2012-ųjų metų rugpjūtį atstatydino keletą aukščiausio rango kariškių, sustiprėjo viltis, kad Egiptas išvengs naujos karinės diktatūros. Pirminius nuogąstavimus greitai pakeitė kiti: imta baimintis, kad šalyje gali įsitvirtinti islamistų dominuojamas ir kitaminčiams bei vietos gyventojams krikščionims priešiškas režimas.

Šiuos įtarimus dar labiau sustiprino M. Morsi atsisakymas dalyvauti naujojo Egipto krikščionių koptų popiežiaus Tawadroso (Teodoro) įšventinimo ceremonijoje lapkričio mėnesį ir demonstratyvus krikščionių bei liberalių musulmonų atstovų pasitraukimas iš asamblėjos, turėjusios parengti naująją šalies Konstituciją.

2013-ųjų metų pirmoje pusėje smurtiniai išpuoliai prieš Egipto krikščionių bažnyčias, dažnai viską iš šono abejingai stebint policijos pareigūnams, jau mažai ką stebino. Paaiškėjo, kad šalis prie Nilo, iš pradžių kėlusi bene daugiausiai vilčių dėl musulmonų ir krikščionių taikaus sugyvenimo galimybės, sparčiai tampa panaši į Iraką ir Siriją – šalis, kuriose religinių mažumų išlikimui kyla rimtas pavojus.

islamiškoji tolerancija

Ne taip seniai Vidurio Rytuose gyveno mažiausiai 13 mln. krikščionių – ne taip ir mažai regione, kuris Vakaruose pirmiausiai siejamas su islamo religija. Tačiau 2003 metais prasidėjęs karas Irake, o dabar ir Arabų pavasario sukrėtimai, paspartino tradicinių krikščionių bendruomenių nuosmukį. Vien Irakas galėjo netekti maždaug 1 mln. (dviejų trečdalių) emigracijos kelią pasirinkusių Kristaus pasekėjų, o Sirijoje užsitęsęs pilietinis karas grasina atnešti panašių rezultatų. Prie viso to pridėjus kylančią įtampą Egipte, kurį savo gimtine laiko nuo 6 iki 16 mln. koptų (tikslaus skaičius, panašu, niekas nežino), bendras vaizdas nenuteikia optimistiškai.

Kita vertus, jau vien ta aplinkybė, kad regione, netgi praėjus beveik 1400 metų nuo didžiųjų arabų nukariavimų pradžios, vis dar gyvena milijonai krikščionių, turėtų skatinti gilesnius apmąstymus. Užtenka prisiminti, kad po to, kai XV amžiaus pabaigoje krikščionių valdovai užbaigė Pirėnų pusiasalio rekonkistą (atkariavimą), jame labai greitai sunyko maurų bendruomenės. Panašiai nutiko ir Balkanuose, kur musulmonai per XIX-XX amžius išsilaikė tik tuose regionuose, kuriuose sudarė daugumą gyventojų (dalyje Bosnijos, Albanijoje, Kosove, dalyje Bulgarijos ir Makedonijos). Jeigu giluminė dabartinio krikščionių bėgsmo iš Vidurio Rytų priežastis, kaip dažnai galima išgirsti Vakaruose, yra musulmonams neva nuo seno būdingas nepakantumas kitatikiams, tada ir juos gerokai anksčiau turėjo ištikti Ispanijos ir Portugalijos maurų likimas.

Jeigu vis dėlto pripažintume, jog Vidurio Rytų krikščionims ištisus šimtmečius išlaikyti tvirtus bendruomeninius ryšius galėjo padėti ir tam tikra, tegu ir ribota, musulmonų tolerancija, atsivertų kelias aiškintis, kas sukėlė dabartinę krizę, ir ieškoti išeities iš susidariusios situacijos. Galėtume prisiminti, kad jau VII amžiuje, kai islamo religijos suvienyti arabų užkariautojai pradėjo griauti Bizantijos imperiją, idėja jėga atversti nukariautų kraštų gyventojus į naująją religiją dažniausiai buvo atmetama – ne vien dėl tikėjimo priesakų, tarp jų ir garsios Korano eilutės „religijoje nėra prievartos“ (2:256), bet ir pragmatinio išskaičiavimo.

Pirmaisiais Arabų Kalifato gyvavimo amžiais vyravo aiškus pareigų pasidalijimas: musulmonai vyrai privalėjo eiti karinę tarnybą, o krikščionys ir žydai, daugelyje Korano eilučių įvardyti kaip „ahl al-kitab“ (liet. „Knygos žmonės“), turėjo mokėti mokesčius. „Kitaip nei islamiškos sektos <…>, kurios paprastai buvo persekiojamos sunitų valstybės ir kovojo dėl savo grupinės autonomijos valstybės viduje ar už jos ribų, nemusulmoniškos religinės mažumos sudarė integralią (socialinę ir ekonominę) islamiškosios valstybės dalį“, – pabrėžė egiptiečių kilmės Los Andželo universiteto profesorius Nazihas Ayubi, pavadinęs mažumų išlikimą „ne tiek jų pasipriešinimo, kiek islamiškosios valstybės tolerancijos funkcija“.

Krikščionys galėjo ne tik laisvai praktikuoti savo religiją ir bendruomenės viduje spręsti teisinius klausimus, bet ir siekti turtų bei įtakos musulmonų valdovų rūmuose. Tačiau tolerancija nebuvo beribė: anksčiau ar vėliau karjeros siekę kitatikiai atsimušdavo į savo galimybių lubas. Prievolė mokėti specialų mokestį (džiziją) taip pat skatino išsižadėti krikščionių tikėjimo ir įsilieti į umą (pasaulinę musulmonų bendruomenę). Šie veiksniai lėmė tiek tai, kad arabų nukariautuose kraštuose musulmonai galiausiai tapo dauguma, tiek ir tai, jog didelės egzistencinės grėsmės nepatyrusios krikščionių bendruomenės galutinai nesunyko, o kai kur, visų pirma Libane, Sirijoje ir Egipte, išliko matoma visuomenės jėga.

arabiškojo nacionalizmo pranašai

Padėtį regione pradėjo keisti vakarietiško pavyzdžio modernizacija, įsibėgėjusi XIX amžiuje. 1832 metais krikščionys graikai, remdamiesi Švietimo idėjomis ir Europos šalių parama, iškovojo nepriklausomybę nuo silpstančios turkų Osmanų imperijos. Egipto valdovas Muhammadas Ali buvo vienas pirmųjų, savo valstybėje teisiškai sulyginusių musulmonų ir krikščionių teises.

Regione stiprėjant imperialistinių Vakarų valstybių įtakai, krikščionių vaidmuo taip pat augo – vis daugiau jų siekė išsilavinimo ir aktyviai reiškėsi visuomeniniame gyvenime. Tuo pačiu metu įvairių kraštų arabai, per amžius valdyti skirtingų valdovų, ėmė suvokti priklausantys vienai tautai – ir pradėjo savo tikslu kelti jos suvienijimą.

„Pagal senąją sampratą, musulmonai buvo viena bendruomenė, padalyta į atskiras tautas, tokias kaip turkai, arabai, persai ir kiti. Tačiau pagal naująją sampratą, arabai yra tauta, padalyta į musulmonus ir krikščionis, prie kurių, bent pradžioje, buvo priskiriami ir žydai“, – yra pastebėjęs žymus islamo tyrinėtojas Bernardas Lewisas.

Bendra kalba ir kultūra pirmą kartą po ilgos pertraukos tapo svarbesniu tapatybės kriterijumi nei religija. Daugeliui arabų krikščionių tai reiškė istorinį šansą atsidurti pirmosiose gimstančio nacionalinio judėjimo gretose. Greta sekuliaraus Egipto musulmono Gamalio Abdel Nassero, arabiškojo nacionalizmo istorijoje svarų žodį tarė tokie krikščionys, kaip Siriją iki šiol valdančią „Ba’ath“ partiją įkūręs Michelis Aflaqas bei ilgametis Palestinos liaudies išsivadavimo fronto (PFLP) lyderis George’as Habashas. Konfesinių mažumų atstovams bendros visų arabų valstybės, abejingos tikėjimo klausimams, idėja buvo patraukli, nes leido jiems pasijusti visaverčiais piliečiais ir siekti karjeros aukštumų.

Tačiau iš įvairių kraštų kilusių arabų nacionalistų nesugebėjimas susitarti dėl to, kas turėtų vadovauti bendrai valstybei, gal net labiau nei daugkartiniai arabų šalių pralaimėjimai Izraeliui, diskreditavo modernios valstybės, kurioje religija būtų atskirta nuo politikos, idėją. Manyta, jog vienas iš Izraelio stiprybės šaltinių yra atsigręžimas į religines žydų tautos ištakas. Egipte ir kaimyniniuose kraštuose sparčiai plito radikalios S. Qutbo, 1966 metais nubausto mirties bausme, idėjos.

Netrukus po G. A. Nassero, didžiojo arabų nacionalistų herojaus, mirties 1970 metais, jo įpėdinis Anwaras Sadatas ėmė ieškoti sutarimo su radikalais ir paleido dalį politinių kalinių. Vis dėlto sustabdyti istorinio perėjimo prie radikaliojo islamizmo nepavyko. 1979 metais tai paliudijo islamistinė revoliucija Irane, o 1981 metais A. Sadatas buvo nužudytas karinio parado metu. Netgi kariuomenė, nuo religijos nusigręžusios valstybės atrama, pasirodė besanti užkrėsta islamiškojo utopinio mąstymo idėjomis.

mažumos kaip valstybės Achilo kulnas

A. Sadatą Egipte pakeitęs H. Mubarakas – dar vienas senų pažiūrų kariškis – kiek įstengdamas varžė islamistų veiklos laisvę. Tai leido jam beveik 30 metų išlikti valdžioje, tačiau nepadėjo išsklaidyti didėjančios įtampos tarp šalies musulmonų ir krikščionių. Kaip ir kitur regione, kuriame dominavo korumpuoti diktatoriai ir vienvaldžiai monarchai, stiprėjančios, tačiau nepripažintos islamistų opozicijos atstovų nepasitenkinimas vis dažniau išsiliedavo ant konfesinių mažumų, nepajėgių apsiginti.

„Tai buvo <…> silpnoji vieta (Achilo kulnas), kuri leido pulti valstybę, deklaruojamo sekuliarumo įpareigotą teikti apsaugą visiems piliečiams, – rašė N. Ayubi apie svarbų islamistų grupių motyvą aštrinti prieš krikščionis nukreiptą retoriką – ir vis dažniau imtis smurto. – Mažumų puolimas suteikė patogią galimybę mesti iššūkį valstybei: jeigu valstybė gelbsti krikščionis, ją galima apkaltinti labiau rūpinantis „al-mušrikūn“ („stabmeldžiais“) negu musulmonais. O jeigu valstybei nepavyksta, ima atrodyti, kad ji silpsta, spaudžiama islamistų.“

Akivaizdu, kad su panašia problema susidūrė ir pirmasis demokratiškai išrinktas Egipto prezidentas M. Morsi, iškilęs ant seniesiems autokratams priešiškos Arabų pavasario bangos. Priklausydamas sąlyginai nuosaikiam islamistinio judėjimo sparnui ir priverstas kovoti dėl neturtingai šaliai gyvybiškai svarbios Vakarų valstybių paramos, jis tapo lengvu radikalų grupuočių taikiniu. Pyktis dėl, radikalų nuomone, nepakankamai sparčiai įgyvendinamos islamistinės utopijos Egipte kartais perauga į tiesioginius išpuolius prieš vyriausybės pajėgas. Kita vertus, aiškėja ir tai, jog kur kas patogiau yra pulti izoliuotas krikščionių bendruomenes, be kita ko, raginant atimti iš jų sekuliarios valstybės suteiktas teises.

N. Ayubi tokiems atvejams pateiktas receptas – užtikrinti efektyvią valstybės veiklą. Esą tik pasiekus užsibrėžtų tikslų ekonomikoje ir tarptautinėje arenoje galima tikėtis, kad pradės mažėti priešiškumas valstybei, o kartu ir spaudimas labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms, kurios pernelyg lengvai tampa „atpirkimo ožiais“.

Kol kas to nesugebėjo įgyvendinti nei naftos turtingas Irakas, nei gerokai mažiau resursų turintis Egiptas. Tačiau Vidurio Rytų praeitis, kaip ir ligšioliniai Arabų pavasario pasiekimai, bent jau leidžia tikėtis, kad visuotinis krikščionių egzodas nėra neišvengiama demokratinių eksperimentų baigtis.

2011 metų gruodį Jungtinės Karalystės Parlamento posėdyje iš Indijos kilęs Lordų rūmų narys Bhikhu Parekhas tvirtino, jog nėra kitos išeities, tik pasitikėti demokratija, kuri ne vien iškelia populistus, bet ir juos diskredituoja, suteikdama išbandymų valdžia. „Demokratija pati save koreguoja“, – sakė socialinių mokslų daktaras, atsakydamas į Kenterberio arkivyskupo, Anglikonų bažnyčios galvos, reiškiamą susirūpinimą dėl Egipto ir kitų Vidurio šalių krikščionių likimo.

Telieka tikėtis, kad korekcijų išvysime anksčiau, negu Vidurio Rytuose sunyks paskutinės krikščionių ir žydų bendruomenės. Egipte M. Morsi bandymus vykdyti konservatyvias reformas jau nutraukė kariškių perversmas – o ar pavyks sugrįžti į demokratinį kelią ir užtikrinti mažumų teises, parodys laikas.

---

 

Šalis / Krikščionių sk. % / Krikščionių sk.

Libija / 31-41 % / > 1 mln.

Egiptas / 10 % / ~ 8 mln.

Sirija / 5-9 % / ~ 620 tūkst.

Irakas / 1-2 % / ~ 500 tūkst.

Post Scriptum redakcija