969 – U Wirathu pradėtos
budistų kampanijos prieš
musulmonus ženklas
Balandį lankydamasi Jangone ir Hpa-an mieste autobusuose, ant automobilių, motociklų, parduotuvių, užeigų iškabų, net gatvės maisto prekystalių mačiau lipdukus su budistinėmis spalvomis ir bamariškais skaitmenimis 9691. Tai anksčiau laiko iš kalėjimo paleisto nacionalisto budistų vienuolio U Wirathu praėjusių metų pabaigoje pradėtos kampanijos ženklai – atkirtis Korano pirmąją eilutę simbolizuojančiam skaičiui 786, kuriuo seniai žymimi halal maisto restoranai ir parduotuvės. Etniškai ir religiškai marguose Mianmaro2 miestuose ir miesteliuose turgaus prekiautojams ir kitų parduotuvėlių savininkams budistams dalijami lipdukai turi jų pirkėjus užtikrinti, jog čia užeidami jie neremia musulmonams priklausomų verslų. Ar tai neprimena 1933 m. Vokietijoje, kai pirkėjai buvo skatinami boikotuoti žydų parduotuves?
bamaras = budistas
Birmos musulmonų arbatinė Mae Sot, Tailando mieste pasienyje su Mianmaru, kuriame etninę daugumą sudaro išeiviai iš Birmos
Remiantis valstybine statistika, budistai Birmos gyventojų tarpe sudaro 89.2% (krikščionys 5%, musulmonai 3,8%, gamtos dvasių garbintojai 1,5%). Birmoje budistų vienuoliai sulaukia tiek dėmesio, kiek Europoje populiarūs muzikos atlikėjai ar aktoriai. Oficialioji Mianmaro valdžios istorijos versija teigia, jog budizmas galiausiai būtų suvienijęs visus dabartinės Birmos gyventojus, jeigu ne europiečių – krikščionių – kolonialistų įsikišimas, užkirtęs budizmo plėtrai kelią iš centrinių lygumų į periferijos aukštumas.
Aukštumose tarp etninių mažumų išties smarkiai pasidarbavo krikščionių misionieriai, kurių pastangomis didelė dalis činų, kačinų, kareni (kaja) ir s‘go karenų (kajinų) dabar yra baptistai, adventistai, anglikonai ar katalikai. Pora mano kalbintų vyresnio amžiaus, misionierių mokyklas baigusių s‘go karenų iš Birmos man aiškino, jog budistai karenai – jokie ne karenai, jie jau kaip bamarai, asimiliuoti. Požiūris „bamaras = budistas, o karenas = krikščionis“ primena, kad britų kolonializmas Birmoje turėjo šiandien primirštą, bet svarbų religinės priešpriešos aspektą – „civilizuojanti“ krikščionybė prieš „atsilikusį“, „despotišką“ budizmą.
musulmonas = kalar
Nors dėl religinių teisių suvaržymų Mianmare įtampos tarp krikščionių ir budistų vis dar pasitaiko, šiandien aktualesnė religinė nesantaika tarp absoliučios budistų daugumos ir engiamos musulmonų mažumos: rašant šį straipsnį, mane pasiekdavo naujienos apie vis naujus išpuolius prieš musulmonų bendruomenes centrinėje šalies dalyje.
Hpa-an, Kajinų (Karenų) valstijos sostinės, centro panorama su mečete
Birmos musulmonai paprastai kilę iš Indijos, dauguma jų atsikraustę britų administracijos metais, kai dabartinė Indija, Birma, Pakistanas ir Bangladešas buvo viena kolonija. Po 1948 m. paskelbtos nepriklausomybės dėl nacionalistinės premjero U Nu politikos indų statusas visuomenėje smuko. Dabar ši vis dar dėl menko maišymosi su gyventojų dauguma tamsesniu gymiu išsiskirianti grupė paniekinamai vadinama kalar.
Į kalar kategoriją patenka ir vakarinėje Rakhaing valstijoje prie sienos su Bangladešu gyvenanti rohindžia (Rohingya) mažuma, kalbanti bengalų tarme (skirtingai nei valstijos rakhaing budistinė dauguma, vartojanti bamarų dialektą). Rohindžia arba bengali, kaip juos vadina Mianmaro valdžia, laikomi atvykėliais iš kaimyninio Bangladešo, taip pat atsikrausčiusiais pax Britannica metais.
britų skaldančios etninės politikos tąsa
Nepaisant jos neigiamo požiūrio į kolonialistinį palikimą, Mianmaro vyriausybė tebenaudoja britų sudarytą gyventojų skirstymą į 135 „nacionalines rases“. Skirtingai nei iš periferinių regionių kilę šanai, karenai, monai, kareni, kačinai, činai ir daugybė kt., į šią klasifikaciją nepatenka nei miestuose įsikūrę kinai ar indai, nei vadinamieji bengali.
Minėtas suskirstymas naudojamas ne tik Nacionaliniame muziejuje ar Birmos „Rumšiškėse“ eksponuojamoms lėlėms tautiniais kostiumais pavadinti. Juo grindžiama teisė į Mianmaro Sąjungos Respublikos pilietybę: „nacionalinėms rasėms“ nepriklausantys arba kilmės iš protėvių, iki 1823 m. gyvenusių dabartinėje Birmos teritorijoje, dokumentais įrodyti negalintys individai nelaikomi piliečiais. 1824 m. prasidėjo Birmos kolonizacija, tad tokios sunkiai atsekamos datos pasirinkimas liudija apie tuometinės karinės Birmos valdžios norą paneigti britų kolonializmo palikimą, grąžinti iki jo buvusią etninę sudėtį – be kalar.
šimtus kartų kartojamas melas…
1989 m. Birmą valdžiusi karinė chunta priėmė įstatymą, reikalaujantį valstybę kitomis kalbomis vadinti tik „Mianmaru“. Tas pats įstatymas patvirtino daug naujų vietovardžių bei subamarino ir kai kurių etninių grupių pavadinimus, pvz., karenai pervadinti kajinais, o arakanai – rakhaing.
Tačiau dėl tos įsivaizduojamos pradinės (prieškolonijinės) padėties nesutariama. Prieš 30 m. iš Birmos į Tailandą pabėgęs intelektualus indų kilmės musulmonas žurnalistas man pasakojo, kad patys bamarai ir arakanai (rakhaing) atsikėlė iš dabartinio Bangladešo. Kitas mano pažįstamas – išsilavinęs, NVO vadovaujantis budistas bamaras iš Jangono – Internete putojo, kad rohindžia yra nelegalūs imigrantai, o jų buvimas Mianmaro teritorijoje yra valstybės saugumo klausimas. Pastarasis požiūris, atspindintis oficialiąją liniją, mažne nekvestionuojamas budistų tarpe.
Situacija primena Czesławo Miłoszo „Pavergtame prote“ aprašyto sovietinio mentaliteto simptomus. Net jeigu rohindžia dabartinėje Mianmaro teritorijoje apsigyveno tik XIX a. pabaigoje, kai britai užvaldė dabartinę Rakhaing valstiją, šalyje gimė jau kelios jų kartos. Praeityje rohindžia yra netgi užėmę aukštus postus. Tačiau Birmos gyventojų budistinė dauguma, šiaip jau kritiškai nusiteikusi savo vyriausybės atžvilgiu, dabar yra linkusi manyti, kad ir 100 šalyje praleistų metų nesuteikia jokių teisių. Kitos, pripažįstamos etninės mažumos nereiškia musulmonams simpatijų. Rohindžia neužtarė net ilgus metus moraliniu autoritetu laikyta demokratinės opozicijos lyderė, dabar Parlamento narė Aung San Suu Kyi. Esama ir budistų vienuolių, tokių kaip straipsnio pradžioje minėtas Wirathu, propaguojančių vegetarizmą ir taiką, bet pamokslaujančių apie musulmonų bendruomenės nekontroliuojamą augimą ir būtinybę nuo jos apsisaugoti.
…griauna bendruomenes ir gyvenimus
Jungtinės Tautos rohindžia laiko viena labiausiai diskriminuojamų grupių pasaulyje: jų judėjimas visiškai apribotas, o tam, kad galėtų susituokti, gimdyti, palaidoti giminaitį, jiems tenka mokėti didelius kyšius. Kasdien būriai rohindžia bando laivais patekti į kaimyninį Bangladešą arba jūra – į Tailandą ar Malaiziją, bet ir ten jie yra beteisiai, dažnai nepripažįstami net pabėgėliais, priversti slapstytis arba būti deportuoti. Kaip man sakė vienas iš Rakhaing nelegaliai į Tailandą pabėgęs vaikinas, ir Mianmare, ir užsienyje jie – tarsi belaisviai.
Maža to, 2012 m. Rakhaing valstiją nuniokojo kruvinos riaušės tarp budistų ir musulmonų, manoma, pakurstytos saugumo agentų. Žuvo 190 žmonių ir 100 tūkst. turėjo palikti sudegintus namus ir persikelti į stovyklas. Valstybės institucijos saugumo musulmonams neužtikrina ir šiemetinių prievartos protrūkių centrinėje Birmoje metu. Ir viskas esą dėl noro nuo „ateivių“ iš Indijos ir Bangladešo „apsaugoti“ Budą, dharmą ir sangha. Nes tikras bamaras – budistas.
***
Pernai lapkričio mėnesį Tailando pasienio su Birma mieste Mae Sot arbatinėje (beje, irgi pažymėtoje „786“ ženkliuku) šnekėjausi su pagyvenusiu musulmonu iš Jangono. „Mano šalis labai taiki, – sakė jis, siurbčiodamas Birmoje įprastą saldžią arbatą su pienu. – Ten nėra karo“. Jo žodžiai mane nustebino – juk dar praėjusį mėnesį Rakhaing valstiją buvo nusiaubusi antroji riaušių banga, nekalbant apie užsitęsusį ginkluotą konfliktą šiaurinėje Kačinų valstijoje. Įdomu būtų paklausyti, ką jis apie taiką Mianmare pasakytų dabar, kai religinės prievartos apraiškos jau buvo pasiekusios ir Jangoną.