Dažniausiai Sąjūdis yra suprantamas kaip judėjimas, įkūnijęs valstybės nepriklausomybės siekį. Įdėmiau įsigilinus į faktus nesunku pamatyti, kad toks požiūris yra pernelyg supaprastintas ir Sąjūdis į nepriklausomybę orientuotu judėjimu tapo tik vėliausioje savo stadijoje. Iš tiesų, pasak V. Radžvilo, Sąjūdis, viena vertus, buvo reakcija į M. Gorbačiovo „perestroiką“, atvėrusiai tam tikras naujas galimybes. Kita vertus, jis buvo reakcija ir į kelias pagrindines tuometinės Lietuvos problemas, kurios buvo visiškai akivaizdžios ir į kurias vienaip ar kitaip reaguodavo skirtingos grupės. M. Gorbačiovo „Pertvarka“ sudarė galimybę laisviau reikštis visuomenei, o problemos, kurias visuomenė ir ypatingai išsilavinusioji jos dalis išryškino, paskatino aktyviai naudotis atsiradusiomis (žinoma, labai nedidelėmis) galimybėmis ir ieškoti būdų atlaisvinti visa apimančios sustabarėjusios sistemos varžtus. Kalbant sąjūdiečio A. Buračo žodžiais, Sąjūdis tapo „alternatyva technokratiniam pamišimui“.
Jessica Dismorr, “Superimposed Forms”. 1938 m.
Pagrindinės trys problemos, skatinusios visuomenę naudotis „Pertvarkos“ galimybėmis, V. Radžvilo teigimu, buvo kalbos, kultūros ir apskritai tautos, kaip kultūrinio darinio, ateities klausimas, ekologija bei kultūros paveldo naikinimas. Kaip atsakas būrėsi žmonių judėjimai, pasiryžę šias problemas spręsti. Dažnai tokie judėjimai buvo oficialiai neužregistruoti, o narystė juose nebuvo griežtai reglamentuojama. Šiame straipsnyje bus pamėginta įdėmiau pažvelgti į vieną iš jų – Vilniaus paminklosaugos sąjūdį, išprovokuotą sostinės kultūros paveldo naikinimo.
Tilto g. 6
Anot R. Ozolo, paminklosaugos judėjimas išsirutuliojo iš stichiškų veiksmų, skirtų pasipriešinti kokioms nors valdžios akcijoms, pavyzdžiui, garažo statybų senamiestyje arba automagistralės per Rasų kapines tiesimo atvejais. Keleto sąjūdiečių teigimu, įvykiu, suteikusiu atspirties tašką šiam judėjimui, reikėtų įvardyti Tilto gatvės namo Nr. 6 griovimą ir jo sukeltus atgarsius 1986 metais, kai valdžia savavališkai nusprendė, kad autentiškas senojo Vilniaus namas nebeatitinka modernaus miesto poreikių. R. Ozolas savo interviu pažymi, kad po pasipriešinimo Tilto gatvės namo griovimui žmonės perėjo iš tik paminklosauginių bei stichinių pasipriešinimų į tikslinius. Pasak V. Čepaičio, tas namas buvo riba, kuomet visuomenė pagaliau pasakė „gana“ valdžios siautėjimui, prisiminusi visas Lietuvos kultūrai padarytas žaizdas: paverstas sandėliais bažnyčias, suniokotą Vilniaus senamiestį, suardytą istorinę atmintį. Tai buvo pirmasis toks atvejis, kai jam aptarti spaudoje, būtent „Vakarinėse naujienose“, buvo paskirta skiltis diskusijoms apie šį įvykį bei Vilniaus senamiesčio likimą. V. Čepaitis teigia, jog tada jau vien pats kultūros paminklo griovimo paviešinimas buvo revoliucija. Anksčiau vykusios paminklų gelbėjimo akcijos, kaip taisyklė, neiškildavo į viešumą. Jei valdžia ir atsisakydavo savo užmačių, ji tai padarydavo „kabinetų tyloje“, o protestas likdavo žinomas tik jai ir protestuotojams, bet ne plačiajai visuomenei. Dabar į protesto akciją įsijungė ir tie, kurie anksčiau laikydavosi nuošalyje. „Vakarinių naujienų“ korespondentė I. Tiškutė šias diskusijas apibendrinančiame straipsnyje rašė, kad vilniečių laiškai apie senamiestį viršijo visus rekordus.
„Specialistai“ prieš „mylėtojus“
Po šio įvykio spaudoje prasidėjo atviras ir viešas karas tarp dviejų grupių, kurias A. Bumblauskas ir A. Kulakauskas savo 1988 metų straipsnyje „Kultūros baruose“ įvardija kaip „specialistus“ ir „mylėtojus“. Šiuos terminus jie vartojo greičiau ironiškai, norėdami pabrėžti valdžios bandymą paminklų griovimo priešininkus parodyti kaip perdėtai emocingus ir nieko nesuprantančius. Valdžiai visai neblogai pasisekė įvelti paminklosaugininkus į tokį diskursą. Apie tai galima spręsti iš spaudoje tuo metu pasirodžiusių Vilniaus gyventojų laiškų, teigiančių, kad paminklų „mylėtojai“ nori paversti senamiestį „muziejumi po atviru dangumi“ ir taip trukdo padaryti senamiestį patogesniu gyventojams. Vėliau savo straipsniuose tokią priešpriešą tarp tik emocijomis paremto kultūros išsaugojimo ir miesto patogumo bandė ištrinti R. Ozolas, Č. Kudaba, V. Čepaitis ir kiti paminklosaugos sąjūdžio aktyvistai. Galbūt labiausiai tai padaryti savo pasisakymais padėjo broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, kurie buvo visuomenėje gerbiami architektai bei palaikė istorinių paminklų „mylėtojų“ pusę. Jie teigė, jog tą „aistrų vulkaną“ dėl Vilniaus senamiesčio niokojimo galima pateisinti ir suprasti. Anot Nasvyčių, vietose, kuriose naujosios architektūros invazija į senamiestį buvo įgyvendinama, ji nepasisekė.
„Talka“ ir Jaunimo paminklosaugos klubas
Šiam suaktyvėjusiam istorinių paminklų „mylėtojų“ judėjimui į apibrėžtus darinius, t.y. klubus, organizuotis labai padėjo TSRS Kultūros fondo įkūrimas 1986 metais bei jo padalinio Lietuvoje įkūrimas kitų metų pavasarį. Lietuvos kultūros fondo (LKF) įkūrimas suteikė galimybę visuomenei burtis į klubus, susijusius su kultūriniais reikalais, o visuomenės pasipiktinimas tik sustiprino tokį žmonių norą. Todėl 1987 metais prie Kultūros fondo susikūrė klubas „Talka“, kurio tikslas buvo „tvarkyti ir globoti materialinės ir dvasinės kultūros bei gamtos paminklus“. Šio klubo susikūrimui valdžia bandė priešintis „iš viršaus nuleisdama“ sąrašą žmonių, turėjusių tapti LKF Taryba Vilniaus mieste, tačiau LKF vadovams (iš kurių pagrindinis buvo Č. Kudaba) paprieštaravus, pasiūlytas sąrašas Taryba netapo. Taryba būtų turėjusi teisę koordinuoti LKF veiklą Vilniaus mieste, taigi ir „Talkos“ veiklą. Greitai nuo „Talkos“ atskilo Jaunųjų paminklosaugininkų klubas, kėlęs labai panašius tikslus. Šie du klubai ir jų nariai turėjo didelę įtaką Sąjūdžio susikūrimui. „Talkai“ vadovavo G. Songaila, o Jaunimo paminklosaugos klubui – N. Puteikis, vėliau aktyviai veikę Sąjūdyje. Abu klubai organizavo talkas, susirinkimus bei įvairias paminklų saugojimo akcijas Vilniaus mieste ir apylinkėse – gynė kultūros paveldą nuo sistemos. Paminklosaugos sąjūdis tapo viena iš pasipriešinimo technokratinei, nužmoginančiai, antikultūrinei sistemai srovių, kurios sąjunga su kitomis kovos prieš sistemą srovėmis davė pradžią Sąjūdžiui.
Mantas Pupinis