Mylėk žaidimą, nekęsk verslo! Arba ką byloja maištas prieš modernųjį futbolą?

Pasaulis paaiškina futbolą ir per futbolą gali būti paaiškintas mus supantis pasaulis.

O Clássico: Benfica vs Porto

O Clássico: Benfica vs Porto

„Kai kurie žmonės tiki, kad futbolas yra gyvenimo ir mirties klausimas. Aš esu labai nusivylęs tokiu požiūriu. Galiu jus užtikrinti, kad futbolas yra žymiai svarbiau nei tai“, – štai taip kalbėjo „Anfield“ stadiono, kuriame rungtyniauja „Liverpool“ futbolininkai, legenda Billas Shankly. Panašių teiginių būtų galima rasti ir daugiau. Pavyzdžiui, britų rašytojas Nickas Hornby knygoje „Aikštės karštinė“ (angl. „Pitch Fever“) rašo, kaip jis absoliučiai visą darbotvarkę derindavo prie savo palaikomos Londono „Arsenal“ komandos tvarkaraščio ir nesvarbu, ar tai būtų paprastas vakarėlis, ar draugų gimtadienis, ar vestuvės. Futbolas yra taip giliai susipynęs su žmonių kasdienybe, su miestų, regionų ir ištisų valstybių gyvenimu, kad per jį būtų galima papasakoti visą bent jau XX a. istoriją. Bandymų į futbolą pažvelgti platesniame, o ne tik tribūnomis apsuptos aikštės kontekste, jau būta ne vieno. Verta paskaityti kad ir Davido Goldblatto „The Ball is Round: A Global History of Football“, Jonathono Wilsono „Behind the Iron Curtain: Travels in Eastern European Football“, Simono Kuperio „Football against the Enemy“ ar Davido Winnerio „Brilliant Orange: the Neurotic Genius of Dutch Football“.

Tad ką gi mums apie šiandienos pasaulį byloja maištas prieš modernųjį futbolą? Įveskite šį žodžių junginį į paieškos sistemą ir netrukus gausite gausybę rezultatų, aiškinančių, kuo blogas yra modernus futbolas, kaip jis griauna šį gražų žaidimą. Ištikimiausi klubų sirgaliai kasdien stoja į kovą su futbolo komercializacija. Ši kova gali reikštis įvairiai – nuo paprasčiausio neprielankumo klubo politikai demonstravimo iki klubo rungtynių boikotų ar atviros kovos su klubo valdžia. Pavyzdžiui, Mančesteryje po Glazerių šeimos atėjimo dalis ištikimiausių fanų įkūrė klubą „United of Machester“, kuris, anot jų, ir tęsia senąsias „Manchester United“ tradicijas. Modernusis futbolas viską suveda į vienintelį – piniginį – kriterijų, tuo tarpu tam nepritariantys teigia, kad yra šis tas daugiau ir svarbiau nei pinigai – tradicijos, istorija, ištikimybė.

Aišku, modernus arba, kitaip tariant, komercializuotas futbolas nepatinka ne visiems, o tik tai daliai, kuriai šis sportas yra daugiau nei paprasčiausia pramoga, kuri negali taikstyti su tuo, ko netenkama paverčiant sportą tik preke. Ryškiausiai čia išsiskiria vadinamieji ultros – ištikimiausi sirgaliai, kurie visą gyvenimą lieka ištikimi vienai komandai, kurie, kiek tik gali, ją palaiko tiek namuose, tiek toli vykstančiose rungtynėse – ir ne skystais pašūkavimais, o nesiliaujančiomis skanduotėmis, vėliavomis, plakatais ir pirotechnikos šou. Būtent ištikimiausi fanai stovi kovos priešakyje, o jų elgesio priežastys yra šios.

Priežastis Nr. 1. Viskas turi savo kainą arba ko negali dideli pinigai, gali tik dar didesni pinigai. „Žigolo, kuris išnaudoja prostitutę. Klubas jam duoda viską, ko reikia norint žaisti futbolą ir mėgautis žaidimu, o jis dar mat nori užsidirbti pinigų? Neleisiu to „Flamengo“ klube. Profesionalus sportas smukdo žmogų“ – štai tokią kategorišką nuomonę XX a. pirmoje pusėje išsakė „Flamengo“ ekipos prezidentas Rivadivia Meyeris. Šiandien tokie jo žodžiai skamba gana juokingai, ypač jei turėsime mintyje, kokias milžiniškas sumas uždirbo tokie kažkuriuo savo karjeros metu „Flamengo“ rungtyniavę žaidėjai kaip Bebeto, Adriano, Julio Cesaras, Romario ar Ronaldinho. Tačiau R. Meyeris buvo įžvalgus, jis numatė, kas laukia sporto, kuriame pagrindinį vaidmenį ima vaidinti pinigai. Galima tik paklausti, kiek šiandieninių futbolininkų lieka viename klube visą savo karjerą arba bent jau didesnę jos dalį? Labai retas. Pinigai, o ne istorija, ne ištikimybė klubui, net ne titulai tampa pagrindiniu faktoriumi, galinčiu išlaikyti žaidėją. Pinigai gali tapti paskata net ir peržengti raudoną liniją – pereiti į mirtinų priešininkų gretas. Visko įkainojimas paprasčiausiai reiškia, kad nebėra dalykų, kurių negali nupirkti. Preke tampa ne tik patys žaidėjai, tačiau ir klubai, besistengiantys įpiršti save sirgaliams. Dalis jų net sutinka išsižadėti dalies savo tapatybės, pašalinti rėmėjų nepageidaujamus ženklus, kaip kad nutiko su kryželiu „Barcelona“ ir Madrido „Real“ klubų herbuose. Pirmieji Šv. Jurgio – Katalonijos globėjo – kryžių pašalino nuo marškinėlių, pardavinėjamų kai kuriuose arabų kraštuose, tokiuose kaip Alžyras ar Saudo Arabija. Tuo tarpu antrieji kryžiaus, simbolizuojančio karaliaus globą ir leidžiančio „Real“ vadintis karališkuoju klubu, atsisakė statant teminį vandens pramogų parką Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

Sirgaliai taip pat tampa tiesiog vartotojais, kuriems geriausi pasaulio klubai siūlo pasišildyti jų šlovės spinduliuose ir vilioja pamiršti ištikimybę savo gimtajai vietos komandai. Lygiai  taip pat viskas suprekinama ir šiandieninėje postmodernioje visuomenėje, kurioje nebelieka objektyvių orientyrų, o žmonės yra viliojami kurti patys save. Natūralu, kad tokioje aplinkoje greitai atsiranda prekijų, siūlančių tiek įvairiausias „new age“ filosofijas, tiek komandą, kurią turėtum palaikyti.

Priežastis Nr. 2. Tapatybių niveliacija ir Schmitiško mąstymo pabaiga futbole. Kalbant apie futbolą, neretai yra pasitelkiamos karinės metaforos: šūvis į vartus, vartų apgultis, lemiamas šturmas. Ir iš tiesų futbolas ilgą laiką reiškė ne tik paprastą dviejų komandų susitikimą, tačiau ir skirtingų tapatybių, kurias įkūnydavo tos komandos, susidūrimą. Čia galima kalbėti apie tautinę ir religinę tapatybę: tarkime, Škotijos Glazgo mieste „Celtic“ buvo įkurtas kaip airių imigrantų katalikų klubas, o „Rangers“ – kaip škotų protestantų atsakas jam. Galima kalbėti apie regionines tapatybes, kaip kad baskus reprezentuojantis Bilbao „Athletic“ ar katalonų atstovai „Barcelona“. Šios komandos ne veltui itin aršiai kovėsi su Madrido „Real“, įkūnijančiu centralizuotos Ispanijos viziją. Galima kalbėti apie klasinę kovą, kuri, pavyzdžiui, Prahoje pasireiškė aštria konkurencija tarp „Slavia“ komandos, atstovavusios liberalią aukštesnę klasę, ir „Sparta“ vienuolikės, buvusios darbininkų klasės atstove. Galima kalbėti apie politinius-ideologinius nesutarimus, kaip, tarkime, Italijoje, kurioje „Livorno“ yra radikalių kairiųjų, o Romos „Lazio“ – radikalių dešiniųjų klubas. Tai tėra tik keli pavyzdžiai, kurių būtų galima pririnkti gausybę. Tačiau šiandien tos tapatybės futbole nyksta, o kartu nyksta ir tradicinė priešprieša, kuri dažnai yra palaikoma tik dėl komercinių tikslų. Jei pažvelgsime į šių tapatybių koliziją, tai suprasime, kad ilgą laiką futbole kova vyko pagal Carlo Schmitto nukaltą draugo ir priešo skirtį. Trumpai tariant, kad žinotum, kas esi, turi žinoti, kas yra tavo priešai. Kova prieš priešą telkė, stiprino kolektyvinę tapatybę, tačiau šiandien regime ir tai, ką pats C. Schmittas įvardijo kaip neutralizaciją, t.y. tų konfliktinių tapatybių išstūmimą. Futbolas vis labiau tampa viduriniosios klasės pramoga, o patys klubai ir federacijos deda visas pastangas, kad paprasčiausiu vartotoju paverstas sirgalius negailėtų pinigų už išdailintą, spalvingai įpakuotą prekę. Anksčiau principiniais buvę susitikimai praranda savo reikšmę, nes jie nėra įsišakniję nei dažniausiai iš kitur atvykusių, supirktų žaidėjų, nei vartotojiškai nusiteikusių sirgalių sąmonėje. Principinės kovos šydas palaikomas tik reklaminiais tikslais siekiant padidinti susidomėjimą ir taip pakelti prekės vertę.

Priežastis Nr. 3. Globėjiška valstybė, arba Didysis Brolis stebi tave. Ilgą laiką tos prekės įpakavimą ar „brendą“ gadino tai, kas yra žinoma kaip angliškoji liga – futbolo chuliganizmas. Fanai nevengdavo savo komandą palaikyti ne tik skanduotėmis ar pirotechnika, tačiau ir kumščiais. Klubams, kurie siekė pritraukti kuo daugiau kuo pinigingesnių potencialių klientų, prisireikė išspręsti šią „įpakavimo problemą“. Buvo keliamos bilietų kainos, įvedami vardiniai bilietai, tribūnose įrengiamos stebėjimo kameros, naikinamos stovimos tribūnos, iš aršiausių fanų atimama teisė lankytis stadione. Dalis priemonių buvo tikrai reikalingos, kad pažabotų chuliganus. Tačiau dalis priemonių vis tik yra abejotinos – tarkime, stovimų tribūnų panaikinimas ar kameros tribūnose. Visa tai yra atspindys to, kas įvardijama kaip globėjiška valstybė, kuri ima kištis ir reguliuoti visuomenės gyvenimą. Valstybė iš žmogaus perima atsakomybę už jį patį. Tai teisinama tvarkos ir gerovės siekiu, tačiau kyla natūralus klausimas: o kaipgi laisvė?

Piniginė praraja. Pirmasis trijų skaitmenų sumos žaidėjo persikėlimas į kitą klubą įvyko 1893-aisiais, kai škotų puolėjas Willie Groves iš Vest Bromičo „Albion“ išvyko į Birmingamo „Aston Villa“ už 100 svarų sterlingų. Praėjus 120 metų, 2013-aisiais, Madrido „Real“ už Gareth Bale Londono „Tottenham Hotspur“ paklojo 100 milijonų eurų.
Pinigai prieš principus. FC „Barcelona“ išsiskyrė iš didžiųjų klubų tuo, kad komanda daugiau nei 100 metų atsisakė vaizduoti rėmėjų logotipą ant komandos marškinėlių. Kai 2006-aisiais mėlynai granatinius marškinėlius papuošė UNICEF emblema, sirgaliai pykti negalėjo: klubo biudžeto tai nepapildė, o pati „Barcelona“ ne tik reklamavo, bet ir skirdavo lėšų organizacijos projektams. Spėjama, jog tai buvo tik strateginis vadovybės žingsnis pripratinti žiūrovus prie „antikūnių“, mat 2011-ais metais UNICEF simbolį pakeitė „Qatar Foundation“ logotipas. Save vadindama paramos organizacija, „Qatar Foundation“ už emblemos nešiojimą „Barcelona“ iždą kasmet papildė 30 milijonų eurų, tapdama brangiausio tokio sandorio dalyve futbolo istorijoje. Galiausiai ant „Barcelona“ marškinėlių atsirado komercinis „Qatar Airways“ prekės ženklas, galutinai sugriaudamas klubo „švarių marškinėlių“ politikos mitą.
Paruošė „Post Scriptum“ redakcijos narys Vytautas Brazaitis.

Priežastis Nr. 4. Kieno yra klubas? Rodosi atsakymas į šį klausimą yra paprastas –  klubo savininkų. Tačiau ištikimiausi sirgaliai gali paprieštarauti. Savininkai ateina ir išeina kaip ir atvyksta ir iškeliauja žaidėjai, tuo tarpu ištikimiausi sirgaliai lieka. Kurgi šiandien būtų Vilniaus „Žalgiris“, jei ne ištikimiausi klubo fanai iš „Pietų IV“? Būtent jie išgelbėjo komandą, kai ją į prarają nustūmė komandos savininkai. Tie patys sirgaliai kadaise priminė ir buvusiam komandos savininkui Januszui Lopučiui, kad yra dar dalykų, prie kurių kišti nagų nedera. Vienas tokių – klubo spalvos. Kadaise jis buvo nusprendęs pakeisti klubo spalvas iš žaliai-baltos į juodai-baltą. Tai sukėlė ištikimiausių sirgalių protestą ir J. Loputis buvo priverstas suprasti, kad ne viską galima keisti pagal savo ar rėmėjų užgaidas.

Panaši istorija nutiko ir Zagrebe, kur Kroatijos prezidentas ir tuometinis Zagrebo „Dinamo“ klubo prezidentas Franjo Tudjmanas nusprendė pervadinti komandą iš pradžių į „HAŠK Gradanski“, o po to į „Croatia“. Sprendimą jis motyvavo tuo, kad „Dinamo“ yra socialistinį Jugoslavijos režimą menantis pavadinimas. Su tuo nesutiko ištikimiausi „Dinamo“ fanai iš „Bad Blue Boys“ grupuotės. Šios grupuotės nariai kovėsi kare su serbais, o greta „Maksimiro“ stadiono Zagrebe dar ir šiandien stovi paminklas, teigiantis, kad 1990 metų gegužės 13 dieną „Dinamo“ fanai šiame stadione pradėjo karą su Serbija ir aukojo savo gyvybes kaudamiesi už tėvynę. Aišku, tai yra išpūstas mitas ir karas prasidėjo tikrai ne stadione. Vis tik akivaizdu, kad „Bad Blue Boys“ „Dinamo“ traktavo ne kaip kažkokį buvusio režimo reliktą, o kaip esminę kroatiškos tapatybės dalį. Tad po klubo pavadinimo pakeitimo ne tik ženkliai sumažėjo stadiono lankomumas, tačiau F. Tudjamano partija pralaimėjo Zagrebo savivaldos rinkimus, o fanai dar padegė ir stadiono ložę, kurioje rungtynes dažniausiai stebėdavo prezidentas.

Šios kelios istorijos atspindi potencialią įtampą tarp ištikimiausių klubo fanų ir savininkų. Kiek hiperbolizuojant galima klausti, ar ši įtampa neatspindi ir šiandien mūsų valstybėje vykstančio žymiai svarbesnio ginčo dėl to, kas turi tarti lemiamą žodį svarbiausiais klausimais – politinis elitas ar tauta? Arba, kitaip tariant, kam priklauso valstybė?

Problema Nr. 5. Pilietybė kaip prekė arba tautinės valstybės pabaiga. Sporte ir ne tik futbole regime, jog pilietybė neretai tampa preke, mainų objektu, padedančiu prisivilioti reikiamą sportininką. Pilietybė jau nebereiškia ypatingo santykio su valstybe, juolab su tauta. Krepšinyje tai galbūt netgi ryškiau matoma nei futbole, ir tai – tautinės valstybės pabaigos simbolis. Šiandien natūralizuotų žaidėjų skaičius nacionalinėse rinktinėse vis dar  ribojamas, tačiau galima tik prognozuoti, jog ilgainiui ši riba bus vis plečiama motyvuojant tuo, kad pačiam asmeniui turi būti suteikiama visiška laisvė spręsti, kam jis nori atstovauti. Pinigai, taip neatsiejami nuo modernaus sporto, čia vaidins nemažą vaidmenį – kaip veikiausiai ir titulų troškimas.

Visa tai yra tik kelios priežastys, skatinančios protestus prieš modernų futbolą ir sportą apskritai. Protestuojama prieš tai, prieš ką protestavo ir Rivadivia Meyeris – pinigų įsigalėjimą, kuris naikina tradicinius tapatybės saitus, suprekina santykius. Problema tik ta, kad pats maištas dažnai tampa tik preke, tik „brendu“. Šiandien gausu įvairių svetainių, siūlančių atributiką su kovos prieš suprekintą futbolą simbolika. Ironiška, juokinga, graudu… Kaip „Spektaklio visuomenėje“ rašė Guy Debordas, kapitalistinė sistema yra pajėgi viską suprekinti: iš pradžių maištas nukenksminamas, o po to jį saugiai galima paversti geidžiama preke, kuri tik prisidės prie esamos sistemos stiprinimo, o ne griovimo ar bent jau keitimo, kaip kad naiviai buvo tikimasi. Štai iš čia ir spektaklio visuomenė, paverčianti žmogų iš anksto sukurptų vaidmenų atlikėju, pasyviu, nekenksmingu vartotoju, kuris nuoširdžiai tiki savo maištu. |

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.