Akmenys ir politika

„Ką gali padaryti akmuo?“, – klausia kultūros antropologas Hughas Rafflesas, besidomintis daiktų gyvenimu. Akmuo gali iškęsti, jis gali pakeisti, gali pakenkti, gali ir gydyti. Jis gali paversti tave turtingu, gali tapti tavo priešu, gali tapti mokytoju. Jis gali nešioti savyje žmonių svajones ir prisiminimus. Akmuo gali pastatyti imperijas ir užversti miestus. Akmuo gali atskleisti Visatos istoriją. Akmuo gali kurti harmoniją, grožį, supratimą apie meną.

Būtent akmuo tapo 1620 m. sukurto paveikslo „Dantė ir Vergilijus keliauja į pragarą” inspiracija. Meistriškai išpjovęs ir nušlifavęs kalkakmenį darbo autorius Francesco Lagozzis jame įžvelgė įstabiausią gamtos peizažą. Jam beliko pridėti liepsnas, ąžuolo lapus, Dantę ir Vergilijų bei keletą velnių ir gimė šedevras.

Šiuo darbu sužavėtas siurrealistas ir akmenų kolekcionierius Rogeris Cailloisas teigia, kad Ligozzi darbuose susijungia tapytojo genialumas ir geologinės fantazijos. Akmuo tarsi iššaukia kūrinį, taip prisidėdamas prie žmogaus estetinio suvokimo formavimosi proceso. Galiausiai Cailloisas padaro išvadą, kad tokie akmenys – tai gamtos dovanoti paveikslai, proporcijų ir grožio principų pirminės gairės.

Mokslininkams, nagrinėjantiems daiktų gyvenimus, toks akmenų romatizavimas tikriausiai sukeltų šypseną. Nepaisant to, Cailloiso apmąstymuose slypi viena pagrindinių naujojo materializmo srovei priskiriamų antropologų idėjų. Jie teigia, jog ne tik mes, žmonės, kuriame daiktus, bet ir daiktai inspiruoja mūsų kūrybą. Daiktai taip pat turi savo gyvenimus ir gali daug papasakoti apie mus pačius.

apie maištaujančius naujuosius materialistus

Kolonializmo košmarą dar kartas nuo karto susapnuojanti antropologija gyvena naujos tapatybės paieškomis. Į daiktus atsigręžusi grupelė mokslininkų teigia suradusi vaistą ne tik antropologijai, bet ir kaimyninėms socialinio lauko disciplinoms, tarp jų  ir politikos mokslams.

„Ontologinis posūkis“, arba minėtasis naujasis materializmas – taip dažnai savo sukurtą mikstūrą vadina antropologai-maištininkai. Jie teigia, kad tarp antropologų istoriškai susiklostęs siekis pasaulį aiškinti per kultūros ir prigimties santykį yra tiesiog dar viena visuotinai prigijusi pasaulio suvokimo schema, reikalaujanti kritiško įvertinimo. Naujųjų materialistų pasiūlytas receptas mus verčia iš naujo ieškoti atsakymo į hamletiškąjį antropologų klausimą, ką reiškia būti žmogumi. Įdomu, kad šie ilgą laiką „pankuojančiais” laikyti akademikai vis solidžiau įsitvirtina socialinio mokslo lauke:  JAV nepaliaujamai dygsta naujųjų materialistų kuruojami mokslo ir technologijų studijų departamentai, kai kurie skaičiuojantys jau ne vieną ir ne du dešimtmečius.

Naujieji materialistai oponentų dažnai yra kritikuojami dėl daiktų ir objektų fetišavimo, jų primygtinio kišimo į aiškinamų procesų epicentrą bei socialinių santykių nustūmimo į antrą planą. Maištaujantys antropologai savo ruožtu teigia, jog, atvirkščiai, net ir patys liberaliausi socialinių mokslų atstovai yra linkę diskriminuoti visus kitus socialinės tikrovės veikėjus išskyrus žmones, taip nejučiomis, aiškina jie, prisidėdami prie ontologinės hierarchijos įtvirtinimo. Bet ką tai reiškia praktikoje ir kokius pavyzdžius pateikia naujojo materializmo šalininkai?

prakeiktas hidraulinis durų pritraukiklis

„Durų pritraukiklis streikuoja. Dėl Dievo meilės, palikite duris uždarytas!“ – skelbia geltonas lapelis ant vienos sociologijos katedros durų. Tokiose įstaigose kaip sociologijos katedra durų pritraukikliai yra itin reikalingi. Skubantys akademikai ir išsiblaškę studentai dažniausiai net nesusimąsto apie duris – jas tereikia pastumti į priekį, o  užsidaro jos pačios.

Viskas būtų gerai, jei vieną dieną be jokio užmokesčio vietoje durininko kantriai dirbęs hidraulinis durų uždarymo mechanizmas nebūtų sulūžęs. „Prakeiktos durys!“ – sušunka pirštus prisivėręs profesorius. Išties, juk taip dažnai prisimename mus supančius daiktus-pagalbininkus tik jiems sugedus. Šiuosyk tarsi iš numirusių prisikėlęs durų pritraukiklis nė nemirktelėjus pradeda orkestruoti katedros gyvenimą ir kelti sumaištį. Ne veltui geltonas lapelis skelbia, jog durų pritraukiklis „streikuoja“ – jis iš tiesų įgyja antropomorfinių, žmogiškų savybių, taip tapdamas tikrų tikriausiu socialinio pasaulio veikėju.

Anot prancūzų kultūros sociologo-antropologo ir vieno iš naujojo materializmo tėvų kūrėjų Bruno Latouro, šis elementarus pavyzdys yra tiesiog iliustracija, kad žmonės, daiktai, gyvūnai ir kiti mus supantys objektai yra susieti kompleksiniu ryšiu. Mes sąveikaujame su aplinka, o aplinka sąveikauja su mumis. Žmogaus sukurti daiktai, kaip demonstruoja hidraulinio durų uždarymo mechanizmo atvejis, neretai pradeda gyventi ir keisti socialinį gyvenimą savarankiškai.

Nebeveikiantis daiktas mums gali pridaryti tokių problemų, apie kurias jį kuriant net nebuvo pagalvota. Pavyzdžiui, išmesti pasenę elektroniniai prietaisai netikėtai tampa rimta ekologine problema. O durų pritraukiklis gali lemti, kokie žmonės įžengs į sociologijos katedrą: kartais pirmą kartą su juo susiduriančių ir nežinančių, kad durys pačios užsidarys, kelionė baigiaisi sutrenktos nosies skausmu.

Bet kokiu būdu šis sudėtingas ryšys tarp žmonių, daiktų ir kitų mus supančių objektų gali tapti naudingu įrankiu politikos analizei?

daiktai ir politinės atsakomybės klausimas

Politikos mokslų srityje naujųjų materialistų įžvalgos praverčia bandant išnarplioti sudėtingas situacijas, kuriose sąveikauja daug skirtingų veikėjų. Viena tokių – garsiai nuskambėjusi „Maximos“ tragedija Rygoje, kurios istorijoje iki šiol ieškoma kaltų. Tyrimo metu krito ne vieno valdininko galva, buvo netgi surastas žmogus, klastojęs parašus ant statybų dokumentų. Visgi politinės atsakomybės klausimas taip ir liko iki galo neišspręstas. Remdamiesi naujųjų materialistų idėjomis galime teigti, kad jis niekada ir nebus išspręstas, jei nepakeisime savo požiūrio į pačią problemos esmę.

Ontologinį posūkį propaguojantys mokslininkai „Maximą“ veikiausiai traktuotų ne tik kaip socialinį fenomeną, ne tik kaip persipynusių rolių ir atsakomybių tinklą, bet ir kaip betono gabalą tiesiogine to žodžio prasme. Nagrinėdami tragedijos priežastis, jie tikriausiai klaustų ne tik kas projektavo pastatą, turėjo tikrinti jo būklę ar pasirašinėjo dokumentus, bet svarstytų ir kitų tinklo dalyvių, tokių kaip varžtų, pastolių, ant stogo suvežtų žemių, vėjo ar lietaus įtaką įvykių eigai. Žinoma, galima ginčytis, kad šie negyvi objektai neveikia vieni ir kad jų poveikį buvo galima numatyti iš anksto. Galbūt ir taip, tačiau neįtraukus jų į analizę tampa sunku holistiškai žvelgti į problemą. Imant demėn ir šiuos istorijos dalyvius, sumažėja pagunda tikėtis atrasti tą vienintelį visa ko kaltininką.

Šiek tiek užmerkę akis prieš tradicinę-moralinę atsakomybės sampratą, naujieji materialistai ją paskirstytų tarp daugelio skirtingų veikėjų, užuot mėgindami suversti kaltę ant vieno konkretaus asmens pečių. Žinoma, šie samprotavimai nepaneigia to, jog būdami itin svarbi ir aktyvi tinklo dalis, „Maximos“ atstovai privalėjo prisiimti bent dalinę atsakomybę.

aplinkinio pasaulio vertinimas iš tinklo perspektyvos

Bet kodėl mes visų šių veikėjų nepastebėjome anksčiau? Ar šis ontologinis lūžis nėra tik dar viena mokslo pasaulį ištikusi karštinė? Kaip žmogus gali vertinti pasaulį iš gyvų ir negyvų veikėjų sudaryto tinklo perspektyvos? Ar nors ir nenuginčijamai svarbi daiktų būtis nėra esmiškai kitokia nei žmonių? Ką mums galėtų papasakoti su deguonimi reaguojantis pastato konstrukcijos varžtas?

Iš tiesų daiktų gyvenimo peripetijos nėra lengva, o tuo labiau įprasta užduotis mokslininkams. Bene vienintelis prieinamas įrankis šį iššūkį priėmusiems – mūsų vaizduotė, metaforos iš žmogiškojo pasaulio ir truputis tiksliųjų mokslų žinių. Reikalui esant, daiktais besidomintieji lenda net iki atomų sąveikos lygmens. Toks mikroskopinis žvilgsnis į pasaulį – priminimas, kad problemos priežastis gali glūdėti ne tik plika akimi matomuose dalykuose. Tačiau ne mažiau svarbu tuo pat metu matyti ir bendrą vaizdinį, sudarytą iš skirtingo lygmens sąveikų tarp tinklo dalyvių. Šių mikro ir makro ryšių žemėlapis, anot naujųjų materialistų, ir yra nagrinėjamo fenomeno šerdis.

Juk Paryžius nėra tik vaizdas iš Eifelio bokšto ar metro schema. Paryžius – tai ir žiūronai antrajame bokšto aukšte, ir šviesoforai, reguliuojantys eismą, ir žmonės, planuojantys traukinių grafikus, miesto vandentiekio sistema, merijos darbuotoja, užsakanti kabinetus susitikimams, prietaisai, matuojantys miesto užterštumą, balandžiai ant Notre Dame katedros stogo. Be visų šių ir daugelio kitų nematomų miesto sudėtinių dalių ir jų atitinkamos konsteliacijos Paryžius nebūtų Paryžius. Kaip be tam tikros proporcijos miltų, kiaušinių, vandens, mielių, kumpio, sūrio ir daržovių, laiku pašautų į krosnį, nebūtų jūsų mėgstamiausios picos. |