Teatras kaip socialinis atspindys

Eugene Atget Porte dItalie 1912 e„Teatras kaip socialinis reiškinys“ – šis žodžių junginys Lietuvoje dažnai skambėjo 2005 m., kai Vilniaus „Sirenų“ teatro festivalis visą savo programą dedikavo socialiniam teatrui. Tąkart nemažai kritikų savo viešuose pasisakymuose kalbėjo, kad lietuviai dar nėra savyje išsiugdę ar atradę, ką toks teatras reiškia. Jiems esą socialinis teatras asocijuojasi su socialistiniu, o tokios asociacijos maža teduoda naudos tiek žmogui, tiek pačiam teatrui. Vakarų kultūrai socialinis teatras seniai nebėra svetimas, o pas mus – vis dar gana neaiškus ir nesusiformavęs reiškinys, prie kurio festivalio metu labiausiai priartėjo Rimo Tumino „Trys seserys“ ir Oskaro Koršunovo „Vaidinant auką”.

Dėl Lietuvos kultūrinio išprusimo galima ginčytis, tačiau pirmiausia, kalbant apie socialinį teatrą, derėtų apsibrėžti sąvokas. Pats teatras neįsivaizduojamas be trijų elementų: aktorių, emociškai ir psichologiškai į veiksmą įsitraukusių, tačiau jame nedalyvaujančių žiūrovų ir, žinoma, vaidinimo metu perteikiamo konflikto.

Teatro socialumas

Ką šiame kontekste reiškia „socialinis“? Siaurąja prasme socialinis teatras perteikia įvairias socialines problemas, kurių vaizdavimo šaknis aptinkame dar Antikoje, kai V a. pr. Kr atsirado ditirambas, arba unisoninis himnas, giedamas vyno dievo Dioniso garbei. Choro dalyviai, apsigaubę ožių kailiais, vyrai su kaukėmis konkuruodavo tarpusavyje dėl geresnės pjesės ar puikesnio vaidinimo pripažinimo. Visa tai tapo pagrindu graikų komedijai ir tragedijai atsirasti. Taip atėniečiai švęsdavo tris dienas, per kurias atskleisdavo kitiems polio gyventojams, tai, kuo alsavo to meto kasdienybė: karus, vaikų, kenčiančių už tėvų nuodėmes, istorijas, neištikimybę ir panašias problemos, tapdavusias konflikto židiniais, pasakojimais, perteikusiais santykį tarp žmogaus ir dievo, gėrio ir blogio.

Kasdienių aktualijų vaizdavimas, prasidęs jau senovės Graikijoje, tebesitęsia iki šiol. Visgi dabar ne visi spektakliai yra persismelkę socialine tematika. Ar teatrą, kaip reiškinį, galima vadinti socialiniu? Atsakymas būtų teigiamas, jei kalbėtume apie teatrą plačiąja prasme.

Pastaruoju atveju kiekviename vaidinime yra užkoduota socialinė terpė: teatras yra tikrovės atspindys – to, ką mes regime gatvėje, parduotuvėje, būdami tarp draugų ar nepažįstamųjų. Kiekvienas spektaklis yra socialus nes tuo jis ir gyvas. Jo egzistencija ir visas žavesys kyla iš to, kuo mes gyvename, ką jaučiame ir matome. Jei nepastebime – po Gero Spektaklio turime progą atmerkti akis, kadangi tik toks spektaklis pajėgus sujaudinti ir priversti suklusti.

Režisierius, statydamas spektaklį, negalvoja, kaip sukurti socialinį reiškinį – tai vyksta organiškai, natūraliai, nes tokia teatro prigimtis. Mąstymas apie būsimo kūrinio socialumą būtų dirbtinis dar negimusio spektaklio konstravimas į abstrakčius rėmus, konteksto siaurinimas.

Visi spektakliai yra savotiška žinutė, kurią režisierius, padedamas aktorių, nori pasiųsti kitiems. Tai jungtis tarp aktoriaus ir žiūrovo, atsirandanti teatre išprovokuotos žmonių gyvenimo refleksijos, išorinio ir vidinio pasaulio įvykių atvaizdavimo, jų išraiškos, kylančios iš žmogaus aplinkoje tvyrančių dirgiklių bei jo paties išgyvenimų ir vėl atgal į jį sugrįžtančios. Šis uždaras-atviras ratas išlieka mistiškas, iki galo nesuprantamas ir galbūt dėl to veikiantis kaip trauka – į sceną, į sales, į užkulisus ar grimerines.

Vadinasi, teatrą galima apibūdinti dviem būdais. Pirmuoju jo socialumas priklauso nuo spektaklių pobūdžio, antruoju jis yra visada socialus, kadangi kyla iš pačių žmonių bei jų veiklos. Tad kalbėdami apie „Sirenų“ festivalio temą teisūs buvo visi – ir tie, kurie džiaugėsi, kad pagaliau lietuviams bus parodyti socialiniai spektakliai, ir tie, kurie kritikavo ir neįžvelgė jokios logikos festivalio pavadinime, nes, pasak jų, teatras visada yra socialus.

Gyventi spektakliu

Nors bėgant šimtmečiams teatras vis keitėsi, jo socialumas ir gaivališkumas sugebėjo išlikti. Antikoje žmonės plūdo į vaidinimus, kad išsivaduotų ir pasijuoktų iš savo vargdienių. Mūsų problemos transformavosi, bet esmė išliko ta pati – žmogus ir jo gyvenimas. Perfrazuojant Antoine‘ą de Saint Exupery, kiekvienas maitinasi, kad gyventų, gyvena, kad pasiektų, pasiekia, kad grįžtų ir atsiduotų apmąstymams ir, ilgėdamasis tyloje, pajustų, jog jo širdis tapo didesnė. Visą šį žmogaus raidos kelią vaizduoja teatras. Jis tampa lyg lakmusas, diena iš dienos, spektaklis po spektaklio padedantis atpažinti save, ir per kurį žiūrovas ilgisi tyloje, kad pajustų.

Eugene Atget, 1927Egzistuoja besąlygiškas betarpiškas ryšys, užtikrinęs teatro amžinumą, kylantį iš pamatinio dviprasmiškumo. Jis unikalus tuo, kad yra tikrovės atspindys ir pati tikrovė vienu metu. Žiūrovai veržiasi į sales, nes žiūrėdami spektaklį mato save. Teatras yra tarsi savotiška „dvasinė optika“, aprašyta XX a. filosofo Emanuelio Levino, padedanti pažvelgti į save per kitą žmogų. Tik žiūrėdami į kitą, mes gebėsime pažinti save, savo tikrąjį „aš“ – tik stebėdami aktorius, mes suprasime, kokie iš tikrųjų esame, kaip elgiamės, kokius mus mato kiti.

Žmonės gužiasi į spektaklius, nes trokšta bent akimirksniui sustingti, nustebti, pasijuokti, pamąstyti. Spektaklis esti lyg kino filmas. Pastarajam artėjant prie kulminacinio įtampos taško, dažnas žiūrovas save ramina – „tai tik filmas, tai netikra“. Jei šmėsteli tokių minčių, vadinasi, filmas ar spektaklis atliko savo vaidmenį: aktoriai privertė patikėti situacijos realumu. Čia ir slypi visas genialumas, nes veiksmas scenoje yra tik imitacija, simuliakras, jis dviprasmiškas.

Pasak E. Levino, žmogus niekada nėra faktas, jis yra Begalybė. Norint ją pažinti, reikia žiūrėti į kitą žmogų, jo veidą. E. Levino filosofijoje veidas visada yra atviras ir apnuogintas, nes palaiko ryšį su Kito veidu. Veidai išreiškia emocijas: liūdi, pyksta, niršta, šypsosi. Abstraktūs jausmai atveria mums Begalybę ir leidžia prie jos priartėti. Tokiu būdu mes galime pažinti kitą žmogų ir save. Jei nebūtų kitų, mes nežinotume, kas esame. Kiti žmonės yra mūsų veidrodžiai, padedantys mums susiorientuoti aplinkoje, kurioje gyvename.

Tokią misiją atlieka ir aktorius – jis nerodo kelio, kuriuo turėtume eiti, bet nukreipa dėmesį į tą kelio ruožą, kuriame esame dabar. Aktoriui spektaklis yra gyvenimas, o ne žaidimas. Rimtais dalykais nežaidžiama, nes jie konstruoja žiūrovų mąstymą. Žmogus ateina į teatrą ir tampa neatsiejama spektaklio dalimi, kaip ir jo reakcija, įprasminanti visą spektaklį. Be jos teatras – miręs. Vaidindami aktoriai ištirpsta medžiagoje, režisūroje, o žiūrovas nugrimzta į spektaklį, kurį stebėdamas atpažįsta jį gaubiančią aplinką. Per aktorius, per kalbinį spektaklio kodą bręsta grįžtamoji reakcija, kuri kyla iš mūsų ir vėl į mus sugrįžta. Ji nesibaigia ties vienu vaidinimu – ją perima kitas režisierius, savaip interpretuoja ir tokiu būdu neleidžia ratui sustoti.

Rugilė Trumpytė, Augustė Meškytė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.