Militarizmas – valstybės šerdis senovės pasaulyje

Karas ir karinės struktūros, militaristinė ideologija bei imperialistinė politika visada buvo neatskiriami civilizacijos istorijos palydovai. Tačiau suvienodinti šalių pagal šį kriterijų negalime. Reikėtų atskirti valstybes, kuriose karo politika yra viena iš daugelio strategijų bei ideologijų, ir tas, kuriose valdymo struktūra ir politikos pobūdis daugiausia yra paremti militarizmu.

—

Žinoma, kad pastarojo tipo valstybių tradicijų ištakų turėtume ieškoti senovės imperijų bei mažesnių teritorinių darinių įvairovėje. Neabejotina, kad faktiškai visos senovės valstybės (turimas omeny laikotarpis nuo pirmųjų civilizacijų atsiradimo iki Vakarų Romos imperijos žlugimo) turėjo karui, ekspansijai ir gynybai skirti gana daug dėmesio. Tačiau galima išskirti šios srities „lyderes“, t.y. labiausiai militarizmo dominavimu politikoje pasižymėjusias bei gana ilgai (300 ir daugiau metų) taip „išgyvenusias“ valstybes. Štai jos: pirmoji pasaulyje didi imperija Asirija, Spartos miestas-valstybė bei galingoji Roma.

Militarizmo “lopšys”

Asirijos imperijos oficialia įkūrimo data laikomi 1120 metai pr. Kr., kai karaliaus Tiglath-Pileser I vadovaujama asirų armija peržengė Eufratą ir įveikė Hetitų valdovus. Ši valstybė, kartais dar vadinama Neo-Asirų imperija, iki pat žlugimo VI a. pr. Kr. išlaikė griežtai militaristinę struktūrą bei agresyvų politikos pobūdį (tai buvo pirmoji tokio tipo šalis).

Asirijoje skirtis tarp armijos ir civilių valstybės pareigūnų faktiškai neegzistavo. Patys karaliai beveik visada vadovaudavo kariuomenei žygių ir mūšių metu, o sostinę valdyti palikdavo kronprincui arba didžiajam viziriui. Kadangi politinį elitą sudarė bei aukščiausius postus šalies valdyme užėmė karo vadai, karas bei „griežtos rankos“ politika buvo imperijos varomoji jėga. Pažymėtina, kad imperija turėjo didžiausią tuo metu armiją Vidurio Rytuose ir Viduržemio jūros regione.

Akivaizdu, kad asirai kariavo daugiausia iš ekonominių paskatų. Visų pirma, privertus pasiduoti naują teritoriją, valstybės iždas bei pareigūnai žymiai praturtėdavo žygyje „įsigytais“ turtais. Be to, asirai gana racionaliai išnaudojo nukariautas tautas. Imperijos struktūra buvo trinarė: asirų etninės žemės, provincijos bei vasalinės valstybės. Pastarosios nuo provincijų skyrėsi tuo, kad jose nebuvo įvestas tiesioginis asirų valdymas; tačiau ir vienos, ir kitos privalėjo mokėti duoklę. Imperijos elitas taip pat „išrado“ naują būdą pagerinti ekonominę padėtį bei išspręsti maištų problemą – perkeldavo tautas iš jų etninių žemių į kitas, kuriose darbo jėga labiau praversdavo. Taipogi imperijos armija pasižymėjo gana dideliu žiaurumu. Odos nudyrimas gyvam žmogui buvo laikoma įprasta maišto malšinimo ir prevencijos priemone.

Įdomu, kad Asirijos militaristinė politika turėjo ir stiprų religinį atspalvį. Šaltiniai nurodo, kad pagal oficialią imperijos ideologiją dievas Ašuras buvo vyriausias iš visų dievų ir jiems vadovavo, o tvarka žemėje turėjo atspindėti tvarką danguje. Asirijos karalius buvo laikoma Ašuro atstovu – šventu tarpininku, turinčiu ją įvesti ir įtvirtinti imperijos pranašumą. Taigi, agresyvus imperijos militarizmas buvo pateisinamas teologinėmis ir moralinėmis normomis.

Pažymima, kad Asiriją sužlugdė militaristinių pagrindų susilpnėjimas bei agresyvi politika. Didžiuliai resursai, skiriami armijai, ir vis brangesnės karinės kampanijos nuskurdino imperiją ir leido sustiprėti Babilonui bei Medų karalystei (625 m. pr. Kr. abi paskelbė nepriklausomybę nuo Asirijos). Įdomu, ar, griaudami tuometinę imperijos sostinę Nineviją, minėtų šalių vadai prisiminė Calaho miesto rūmų audiencijų menėje matytus piešinius? Asirai mėgo bauginti kaimyninių šalių valdovus bei ambasadorius karo scenų freskomis, kurios pabrėžė imperijos militaristinę didybę.

Sparta: karinės valstybės idealas?

Žlugus Asirijos imperijai, pasaulyje jau egzistavo kita karinės ideologijos „šventovė“ – Sparta. Šis legendinis Graikijos polis, įkurtas VIII a. pr. Kr ir galutinai praradęs galią IV a. pr. Kr., iki šiol minimas kaip klasikinis militaristinės valstybės pavyzdys.

Kai kurie mąstytojai (pvz., musulmonų mokslininkas Harun Yahya) Spartoje įžvelgia net fašizmo šaknis. Tai nėra stebėtina – Spartos valstybės aparatas ir socialinė struktūra buvo išskirtinai militarizuoti. Piliečiais, taigi ir valdymo organų nariais, galėjo tapti tik ilgą karinio rengimo laikotarpį praėję žmonės. Silpnesni kūdikiai buvo nužudomi; nuo septynerių metų berniukai buvo atskiriami nuo tėvų ir treniruojami tapti kareiviais.

Nenuostabu, kad ši aukščiausioji piliečių kasta Spartoje niekada nebuvo gausi Istorikų teigimu, polio klestėjimo apogėjuje gyveno tik devyni tūkstančiai hoi homoioi (t.y. „panašieji“ – taip buvo vadinama karių klasė). Daugumą gyventojų sudarė helotai – pavergtųjų tautų žmonės, kurie neturėjo jokių teisių, tik pareigą dirbti spartiečių žemėse. Valstybės ekonominėje sferoje taipogi labai svarbūs buvo Perioikoi („pakraščių gyventojai“) kastos atstovai – laisvi kraštinių Spartos poliui pavaldžių teritorijų žmonės, kurie daugiausia užsiėmė prekyba bei galėjo tarnauti armijoje, tačiau neturėjo piliečio teisių.

Kadangi Spartoje vyravo militaristinė ideologija, karas buvo pagrindinė valstybės politika tiek išorinėje, tiek vidinėje sferose. Valstybė formavimosi pradžioje Sparta nukariavo kaimynines teritorijas (pirmiausia Mesėniją), ir iš jų gyventojų buvo suformuota žemdirbių-vergų helotų kasta. Taip buvo užtikrintas ekonominis stabilumas ilgesnėje perspektyvoje (tikrieji Spartos gyventojai – „panašieji“ – nedirbo, žymią gyvenimo dalį pašvęsdami karui). Polio istorijoje neužfiksuojamas net trumpas taikos periodas – spartiečiai iki pat polio žlugimo vykdė agresyvią užsienio politiką.

Valstybės lygmenyje stabilumas bei pageidautina sistema buvo išlaikoma taip pat militaristinėmis, brutaliomis priemonėmis. Paminėtini du Spartos vidinę politiką atspindintys momentai. Pirmasis – organizacija Krypteia („Slaptasis reikalas“), kurioje tarnavo jauni kandidatai į „panašiuosius“. Jos veikla buvo orientuota į kuo nors išsiskiriančių (protu, grožiu, ambicijomis) helotų persekiojimą ir naikinimą. Taigi Spartos ekonomikos gamybos pagrindas – helotai – gyveno nuolatinėje baimėje. Valstybė jų atžvilgiu visada buvo paskelbusi slaptą karą. Antrasis pavyzdys – įvykis, kai pastarosios kastos atstovams buvo liepta atrinkti du tūkstančius atstovų, labiausiai nusipelniusių Spartai. Žadėta jiems suteikti laisvę – tačiau iš tikrųjų šie „polio didvyriai“ buvo paaukoti dievams. Tokiomis priemonėmis spartiečiai užtikrindavo nulinę maišto galimybę.

Pažymėtina, kad, panašiai kaip Asirija, Sparta žlugo daugiausia dėl valstybę persmelkusio ortodoksiško militarizmo. 371 m. pr. Kr. polis į Leuktros mūšį su Tėbais gebėjo pasiųsti tik iš 700 „panašiųjų“ ir 1600 kitų kastų atstovų sudarytą kariuomenę. Mažas karių skaičius buvo tiesiogiai susijęs su tuo, kad kariuomenėje turėjo dominuoti aukščiausia kasta. Tačiau, kaip buvo minėta, dėl selekcijos ji visada buvo gana neskaitlinga, o Peloponeso karas nors negausią, bet itin profesionalią armiją gerokai praretino. Taipogi prieš Spartą atsisuko jos vidinė politika, paremta helotų darbu ir represijomis. Tėbai, laimėję mūšį išvadavo Mesėniją, kurioje gyveno dauguma šios klasės atstovų. Žinoma, buvę vergai ne itin norėjo toliau sieti savo egzistenciją su fašizmo protėviais, ir įkūrė naują laisvą valstybę. Žymiai susilpnėjus ekonomikai, Sparta nebesugebėjo išlaikyti militaristinių tradicijų ir virto „antrarūšiu“ poliu.

Karingieji respublikonai

Prasidėjus mūsų erai, Spartos teritorija, kaip ir visas Graikijos pusiasalis, jau sudarė vieną iš Romos imperijos regionų. Pastaroji dažnai minima kaip vienas pagrindinių respublikos tradicijų ir civilizacijos ištakų centrų senovės pasaulyje. Tačiau istorikai įžvelgia ir kitą medalio pusę: Roma buvo gana griežtai militarizuota. Armija egzistavo kaip kone reikšmingiausia valstybės institucija, o karai – įprasta ir reikalinga valstybei užsienio politikos priemonė.

Paminėtina, kad prieš pradėdami politinę karjerą – cursus honorum – Romos piliečiai privalėjo būti atitarnavę dešimtyje karinių kampanijų. Stebėtina, tačiau visi valstybės, garsėjusios savo respublikinėmis tradicijomis, politikai ir magistratai yra buvę kariai. Taigi šiuo atžvilgiu Roma mažai tesiskyrė nuo Spartos.

Agresyvi Romėnų ekspansionistinė politika, disciplinuota armija, Viduržemio jūros regiono nukariavimai yra nupasakojami kiekviename istorijos vadovėlyje. Kitaip tariant, Roma savo galybę įtvirtino pabrėžtinai naudodama karą kaip pagrindinę valstybės politikos priemonę.

Įdomus kitas, mažiau eskaluojamas imperijos istorijos aspektas. Nepaisant daugumos Romos piliečių sąsajų su armija, ši karinė struktūra iki mūsų eros, t.y. visą respublikos periodą, neturėjo žymesnės politinės galios kaip institucija. Tačiau, kaip mini istorikas Hugh Thomas, antrojo amžiaus pabaigoje „pagrindiniu klausimu Romoje tapo problema, kaip kontroliuoti „taikos kontroliuotojus“, t.y. armiją. Galios struktūrą tuometinėje Romoje puikiai atspindėjo gynybiniai fortai. Juose gyvendavo apie 20 000 karių, pastatai buvo išdėstomi kvadrato ar stačiakampio forma, o viduryje stūksodavo didingas generolo štabas, simbolizavęs karinę imperijos didybę.

Karo politikos dominavimas valstybės viduje gali būti iliustruotas keliais pavyzdžiais. Štai pavyzdžiui nuo 193 m. iki 280 m. imperinė sargyba (devynios pretorionų kohortos, dislokuotos Romoje ir kituose Italijos miestuose) faktiškai valdė imperiją, nužudydama neparankius veikėjus bei Senato pasiūlytus kandidatus į imperatoriaus sostą. Žinoma, politinių pretenzijų turėjo ir kitos armijos dalys. Antrajame amžiuje įvyko sekinantis nepertraukiamas karas tarp dviejų galingiausių armijos sparnų – prie Reino ir Dunojaus išdėstytų legionų (jų buvo 16), ir Rytų legionų, kurie buvo dislokuoti netoli Eufrato.

Nors politinė karinių struktūrų galia smarkiai išaugo, militaristinė galia ir efektyvumas žymiai sumažėjo. Armijos disciplina palaipsniui smuko, imperijos sienas darėsi vis sunkiau apginti. Tai buvo viena pagrindinių Romos žlugimo priežasčių.

Taigi galima teigti, kad militarizmo ideologija senovėje Asiriją, Spartą ir Romą pakylėjo į galios olimpą. Tačiau tokioje šalių strategijoje buvo „užprogramuotas“ smukimas. Akivaizdu, kad karo kaip pagrindinės valstybės politikos dominavimas nukreipia dėmesį nuo kitų svarbių reikalų, mobilizuoja, bet palaipsniui išeikvoja galios resursus. Tai būtų kaip pamoka militarizmo ideologams ir praktikams: karas ne tik yra sunkiai pateisinamas moralinėmis normomis – ilgainiui jo naudojimas atsisuka prieš patį naudotoją.

Mažvydas Jastramskis