Nepavyks pabėgti nuo Škirpos

Kazys Škirpa (1895-1979)

Kazys Škirpa (1895-1979)

Kai Juozo Ambrazevičiaus 1941 m. birželio 22 d. paklausė, ar jis sutinka vadovauti Lietuvos laikinajai Vyriausybei, jis atsakė, kad sutinka, kol „Škirpa išlips iš tanko, pasiekusio Kauną“.

Laikinoji Vyriausybė, sukilimas ir Lietuvių aktyvistų frontas, kurio vadovu buvo pripažintas Kazys Škirpa, gali būti tiriami tik drauge. 1941 m. vasarą vokiečiams įsiveržus į Sovietų Sąjungą, Lietuvoje nesėkmingai bandyta atkurti savarankiškumą, o naciai, padedami lietuvių bendrininkų, pradėjo žydų žudynes.

Škirpa turėjo vadovauti iš Vilniaus ir Kauno LAF štabų sudarytai Vyriausybei, besiremiančiai sukilėliais ir iš sovietų armijos išsilaisvinusia Lietuvos kariuomene. Prieš sukilimą naujosios Lietuvos ideologiją rašė LAF ideologijos komisijai vadovavęs Antanas Maceina, o tauta buvo pasirengusi kovoti už laisvę. Neįmanoma sužinoti, ar šis planas iš tiesų galėjo būti įgyvendintas, bet visiškai aišku, ko siekė naciai ir sovietai.

Karui prasidėjus, Škirpa buvo uždarytas į namų areštą Berlyne, o NKVD suimta Vilniaus LAF štabo vadovybė jau švilpiant vokiečių naikintuvų kulkoms traukinio vagone buvo išvežta mirti į rytus. O 1941 m. gruodį Škirpa jau feldmaršalo Keitelio prašė iš Dachau išlaisvinti sukilimo Kaune vadą Leoną Prapuolenį.

xxx

1941 m.  „Į Laisvę“

1941 m. „Į Laisvę“

Kas buvo Škirpa? Patogiausia būtų tokio klausimo nekelti, o Škirpą palikti istorijos paraštėse. Škirpa pralaimėjo. Jis siūlė jau 1939 m. kaip vokiečių sąjungininkams pulti Lenkiją ir laukė karo prieš Sovietų Sąjungą. Škirpa buvo provokiškas, bet planas eiti su vokiečiais neišdegė. Patys vokiečiai nebuvo Lietuvai numatę jokio kvislingo, todėl sunku Škirpą apibūdinti kaip jų marionetę.

Vincas Trumpa, komentuodamas „Sukilimą“, aprašė Škirpą kaip didybės manijos apsėstą naivų svajotoją, kuris nematė akivaizdžių vokiečių kėslų ir aklai mėtė žirniais į sieną. Pasak Trumpos, spontaniškas sukilimas prieš besitraukiančius sovietus būtų įvykęs ir be Škirpos vadovavimo.

Vis tik Škirpą nuo sukilimo atskirti sunku. LAF Berlyno centras egzistavo kartu su Vilniaus ir Kauno centrais. Škirpa organizacijos vadu pasiskelbė ne savavališkai, bet buvo paskirtas LAF steigiamajame susirinkime, o įgaliojimus tapti Ministru Pirmininku gavo 1941 m. birželio 22 d. iš Lietuvos Tautinio Komiteto, sudaryto Lietuvos diplomatų pasitarime Romoje 1940 m. rugsėjį, pirmininko Ernesto Galvanausko. Sukilėliai laikėsi LAF scenarijaus užimti įstaigų kontrolę prieš vokiečių įžengimą, suformuoti vyriausybę ir taip pastatyti juos prieš įvykusį faktą. Kada prasidės karas, tiksliausiai atsakyti irgi galėjo tik LAF centras Berlyne. Jis jau 1941 m. kovą siuntė nurodymus Lietuvai išlaisvinti.

Nei sukilėliai, nei Vyriausybė, nei Škirpa neatsiribojo nuo antisemitinių pareiškimų LAF vardu platintuose atsišaukimuose. LAF programos 16 punktas atšaukė svetingumą žydams, o nurodymuose Lietuvai išlaisvinti formuluojamas tikslas – „priversti visus žydus bėgti iš Lietuvos drauge su raudonaisiais rusais“. Pagal Laikinosios Vyriausybės 1941 m. rugpjūčio 1 d. patvirtintus „Žydų padėties nuostatus“, jie turėjo persikelti į getus ir nešioti Dovydo žvaigždę.
Baigdama veiklą Vyriausybė neatšaukė iš darbo lietuvių administracijos, kuri vėliau dalyvavo naikinant žydus, apie žydų padėtį neužsimenama ir LAF 1941 m. rugsėjo 21 d. memorandume, dėstančiame nusiskundimus Vokietijos vadovybei.

xxx

Sukilėlių pašto ženklas, 1941 m.

Sukilėlių pašto ženklas, 1941 m.

Kokį santykį su Škirpa turi lietuviai šiandien? Tai nepatogus veikėjas. Jį sudėtinga heroizuoti, nepaisant kelių gatvių pavadinimų Vilniuje, Kaune ir Pasvalyje. Nėra kaip ir pasmerkti žmogaus, kuris pirmasis iškėlė Lietuvos trispalvę ant Gedimino bokšto 1919 m. sausio 1 d., o savo bendradarbiavimą su vokiečiais užbaigė Bad Godesbergo koncentracijos stovykloje, į kurią pateko 1944 m. įteikęs Vokietijos vyriausybei memorandumą dėl nepriklausomos Lietuvos atstatymo.

Škirpą šiandien linkstama palikti kur nors paraštėse. To nepavyks padaryti. Sukilimas ir su vokiečių okupacija prasidėjusios žydų žudynės yra pagrindas, ant kurio toliau vystosi Lietuva. Lietuva negali gyventi su nutrūkusia istorija ir tiesiog ignoruoti to, kas įvyko. Negalima atskirai nagrinėti sukilimo prieš sovietus ir tą pačią vasarą vykusio žydų šaudymo.

Heroizuojantys sukilimą yra teisūs, vadindami jį tautos sukilimu. Toks buvo lietuvių pasirinkimas ir jis buvo grindžiamas trokštama sąjunga su Vokietija. Bepigu po karo samprotauti, kad bendradarbiavimas su vokiečiais buvo iš anksto pasmerktas. Antanas Smetona nepalaikė sukilimo? Smetona net „Kybartų aktų“ nesugebėjo pasirašyti – jį galima vadinti ne įžvalgiu o greičiau neveikliu. Net Lietuvos diplomatai, 1942 m. gegužę susitikę Šveicarijoje, nebuvo apsisprendę, ką remti – anglosaksus ar vokiečius. 1941 m. vienintelis išsigelbėjimas nuo sovietų buvo vokiečiai.

Sukilimą galima pavadinti didžiuoju lietuvių planu. Tai buvo visuotinis nacionalinis pasipriešinimas. Sukilimo mastas pranoksta kitus ginkluoto pasipriešinimo pavyzdžius Lietuvos istorijoje. Jis parodė, kad sovietai ateityje Lietuvoje galės kliautis tik jėga ir prievarta, ir nulėmė būsimas kovas per antrąją sovietinę okupaciją.

Sudėtingomis sąlygomis lietuviams savo planą pavyko realizuoti tiek, kiek priklausė nuo jų pačių. Daugelį miestų, kaip ir planuota, sukilėliai užėmė anksčiau už vokiečius, spėjo suformuoti vyriausybę ir ją paskelbti viešai. Per kelias dienas žuvo 600 sukilėlių, o kovose dalyvavo 16 000 – 30 000 lietuvių. (Nepriklausomybės kovose 1918-1920 m. prieš bolševikus, bermontininkus ir lenkus žuvo apie pusantro tūkstančio karių. Vokiečių armija užimdama Lietuvą 1941 m. prarado per 3 000 kareivių.)

Lietuviai prieš sovietus 1941 m. būtų ėję su pačiu velniu. Po 1945 m. jie panašiai laukė Vakarų karo su Sovietų Sąjunga. Sukilimas sujungė lietuvius ir vokiečius į „ginklų draugystę“, kaip Škirpa įvardino savo laiške dėl Prapuolenio išlaisvinimo. Ši „draugystė“ apsunkino atsiribojimą nuo nacių nusikaltimų.

1941 m. įvyko sunkiai suvokiamas lūžis, Holokaustą Lietuvoje nustūmęs į paralelinę Lietuvos istoriją. Iki šiol nepavyksta kartu apmąstyti ir bendradarbiavimu su vokiečiais grįsto sukilimo, ir tą pačią vasarą vykusių Lietuvos piliečių žydų žudynių, kuriose dalyvavo Lietuvos policijos batalionai ir nemažai sukilimo dalyvių. Šie reiškiniai, nors abu grindžiami faktais, masinėje sąmonėje įsitvirtinę kaip atskiri, o kartais net kaip alternatyvios ir konkuruojančios istorijos versijos.

xxx

1941 birželio 23 sukilimo pastatytos Laikinosios Vyriausybės posėdis. Posėdžiui pirmininkauja prof. Juozas Ambrazevičius, ėjęs ministro pirmininko pareigas. Kairėje J. Matulionis, finansų m., J. Senkus, informacijos dir., B. Vitkus, žemės ūkio m., P. Vainauskas, valst. kontr. ir prekybos m., V. Žemkalnis – Landsbergis, komunalinio ūkio m., K. Vencius, sveikatos m., V. Grudzinskas, maisto tiekimo valdytojas; dešinėje: J. Šlepetys, vidaus reik. m., St. Raštikis, apsaugos m., A. Damušis, pramonės m., J. Pajaujis, darbo m., A. Novickis, susisiekimo m., L. Prapuolenis, Aktyvistų Fronto įgaliotinis prie Vyriausybės, M. Mackevičius, teisingumo m.

Lietuviams teks grįžti prie 1941 m. vasaros Lietuvoje. Jiems reikės apsibrėžti savo asmeninį santykį su to meto įvykiais ir istorikai čia padės tik iš dalies. Tai viršija jų galimybes. Iš šiandienos perspektyvos nebeįmanoma priimti nuosprendžio ir suskirstyti veikėjų į gerus ir blogus, suversti kaltę LAF ir Škirpai. Tai lieka mąstančio sąžinei, nes kalba eina ne apie lokalų įvykį ar apsisprendimą, bet apie vieną iš svarbiausių Lietuvos istoriją formuojančių veiksnių. Kartu tai yra karštų istorijos politikos mūšių laukas.

Sukilimas buvo visuotinis. Galima spekuliuoti, ar jis būtų įvykęs be LAF, bet LAF buvo loginė grandis, atvedusi Sukilimo vardu kalbančią vyriausybę. Škirpa buvo pripažintas LAF vadu ir pats būtų sudaręs vyriausybę, jei ne vokiečių pasipriešinimas. Tik atsitiktinumas, kad Ministru Pirmininku tapo Juozas Ambrazevičius. Tai buvo LAF Vyriausybė.

Negalime remtis Laikinąja Vyriausybe, bet atsiriboti nuo LAF ir Škirpos. Todėl vėl ir vėl teks grįžti prie 1941 m. vasaros Lietuvoje. Škirpa buvo Lietuvos atstovas ir daugiau negu diplomatinis atstovas. Jeigu jis iš tiesų buvo naivus, provokiškas nacionalistas, tai gali būti pavadintas tuometinių lietuvių simboliu. Ne pabėgęs Smetona ir ne Vakaruose karo pabaigos laukę Lietuvos diplomatai, bet būtent Škirpa tuo metu ir toje vietoje tiksliausiai atstovavo tuometinių lietuvių užimtai pozicijai.

Lietuviai pabandė neįtikėtinu būdu pakreipti savo istoriją, perimti iniciatyvą, tapti subjektu, pasiūlydami sąjungininkų paslaugas tuo metu galingiausiai pasaulio valstybei. Žinant apie pasibaisėtiną Holokaustą Lietuvoje, mėginimas kliautis vokiečių malone šiandien atrodo siaubinga klaida, bet 1941 m. lietuviai gyveno kitoje realybėje. Yra galimybė juos nuteisti, bet ir toliau gyvensime ant Škirpos ir jo bendražygių suręstų pamatų. ☒

1919 m. sausio 1 d., Vilnius. Iškėlėme Lietuvos trispalvę Gedimino bokšte.

1926 m. lapkritis, Vilnius. Šiandien vėl pagal sutartį teko, kaip Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo viršininkui, teikti sovietams informaciją apie Lenkijos, Latvijos ir Estijos karines pajėgas.

1938 m. kovo 19 d., Berlynas. Pasiūliau nepriimti Lenkijos ultimatumo, bet Kaune mano kitaip.

1939 m. rugsėjo vidurys. Siūlau Smetonai ginklu atsiimti Vilnių, kaip ragino Vokietijos URM.

1940 birželio 30 d., Berlynas. Grįžau iš okupuotos Lietuvos, kur Krėvės-Mickevičiaus kvietimu nuvykau birželio 25 d. Visi išsigelbėjimą mato tik vokiečių ir rusų karo atveju. Gerai, kad Krėvė perspėjo apie Pozniakovo prašymą užlaikyti mane Kaune ir spėjau išvykti.

1940 m. lapkričio 17 d., Berlynas. Mano iniciatyva šiandien įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas, skirtas sutelkti visas tautos jėgas kovai prieš SSRS vykdomą Lietuvos okupaciją. Tapau organizacijos pirmininku.

1941 m. sausio 25 d., Berlynas. Kad visi pasikalbėjimai su vokiečiais neliktų tuščiais žodžiais, suformulavau raštišką nepriklausomos Lietuvos atstatymo planą ir įteikiau jį pulk. ltn. Graebei.

1941 m. birželio 22 d., Berlynas. Karas prieš rusus prasidėjo, Tautinio komiteto pirmininkas Ernestas Galvanauskas pakvietė sudaryti Lietuvos vyriausybę, „jai vadovauti bei atstovauti, pasiremiant 1938 m. vasario 11 d. Lietuvos Konstitucija“.

1941 m. birželio 25 d., Berlynas. Buvau Gestapo izoliuotas naminiu areštu.

1941 m. balandžio 13 d. Gavau Ministerijos Rytų Kraštams raštą dėl numatomo Leono Prapuolenio paleidimo iš  Dachau kaceto.

1944 m. birželio 10 d. Už memorandumą dėl nepriklausomos Lietuvos atstatymo atgabeno į politinių kalinių stovyklą.

1948 gruodžio 17 d., Dublinas. „The Irish Independent“ pasakoja ir apie labdaros mugėje mano pardavinėtus prancūziškus kvepalus, kuriuos gaunu iš pulk. Juozo Vėbros, chemijos profesoriaus. Tikiuosi jau greitai išvykti į JAV, o lėšų iš rusų kalbos dėstymo Dublino universiteto koledže nepakanka.

1973 m. Kalėdos, Vašingtonas. Šiemet pagaliau pateikiau tautai raportą apie atliktą darbą – 2000 egzempliorių tiražu išėjo „Sukilimas“.

 

9 atsiliepimai apie straipsnį “Nepavyks pabėgti nuo Škirpos

  1. Nors ne su visais K.Škirpos veiklos vertinimais sutinku (tačiau, dėl to tik džiaugiuosi, nes ateityje bus galima pratęsti polemiką apie šią asmenybę), vis dėlto, labai malonu, kad pasirodė sakyčiau išties sąžiningas ir objektyvus straipsnis apie šio žmogaus veiklą ir nuopelnus. Dėkui autoriui už darbą.

  2. I `ve gotten "Born wi&tkdcquoe; for my birthday and I have finished it in one night. It is absolutely amazing. I am looking forward to read the next book, but it`s such a long time waiting until june. What a pity, that I live in Germany and can´t visit the events. Will you come to europe, too?

  3. Dėl raudonųjų nacių suaktyvėjimo Panevėžyje – susidorojimo su tremtiniu Panevėžio teisme procesas.Žydų tautybės nusikaltėlius,raudonuosius nacius, gina HOLOKAUSTO INDUSTRIJOS monstras.

    KALTINIMAI „ANTISEMITIZMU“, NUTYLINT, NEIGIANT ŽYDŲ TAUTYBĖS „RAUDONŲJŲ NACIŲ“ VYKDYTĄ LIETUVIŲ IR KITŲ TAUTŲ GENOCIDĄ, YRA NUSIKALTIMAS, BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS OBJEKTAS.

    LIETUVIU TAUTOS BUDELIAI – žydų tautybės sovietų saugumo karininkai, raudonieji naciai – lietuvšaudžiai, po 1945 metų vadovavo sunaikinant okupuotoje Lietuvoje per milijoną lietuvių.

    Štai kas organizavo lietuvių tautos naikinimą:
    1. Berkovičius Levas Lazarevičius – saugumo papulkininkis, MGB Vilniaus valdyba.
    2. Bidinskis Michailas Grigorjevičius – saugumo kapitonas, MGB A valdyba.
    3 Blochas Gilelis – saugumo majoras, MGB 2N valdyba (kovos su partizaniniu judėjimu), gimė Biržuose 1908 m.
    4. Breneris Moisiejus, gimė 1909 m. Utenoje, MGB tardytojas.
    5. Demba Icikas, gimė 1901 m. Pumpėnuose, NKGB 2 sk.
    6. Dušanskis Nachmanas, gimė 1919 m. Šiauliuose. MGB 2N sk. Patrauktas atsakomybėn už lietuvių tautos genocidą – SLAPSTOSI IZRAELYJE.
    7. Faktorauskas Volfas, saugumo majoras, NKVD finansų viršininkas.
    8. Feigelsonas Grigorijus, NKGB A skyrius.
    9. Finkelšteinas Leonas, g. 1922 m. Kaune, NKGB operįgaliotinis.
    10. Frenkelis Chaimas, g. 1921 m. Kybartuose, MGB Šiaulių sr. valdybos 2 sk.
    11. Gamzė Chanonas, saugumo kapitonas.
    12. Goldbergas Isakas, g. 1900 m. Vilniuje, saugumo kapitonas.
    13. Grožnikas Giršas, g. 1918 m.Trakų apskr., NKGB polit.skyrius.
    14. Kaplanas Maksas, saugumo majoras, MGB Kauno m.valdyba.
    15. Karpis Nachemija, g. 1902 m. Merkinėje, NKVD administracijos sk.
    16. Kerbelis Samuilas Abramovičius, saugumo papulkininkis MGB Kauno m. valdyba.
    17. Klipaitė-Livinzonaitė Šeina, NKGB slaptasis skyrius.
    18. Komodaitė Judita, g. 1906 m. Kėdainiuose, viena iš pirmųjų jau A.Sniečkaus vadovaujamo VSD darbuotojų. 1940 m. liepos mėn. grupės, parengusios vėliau nužudytų krikščionių demokratų sąrašą, vadovė.
    19. Leščinskis Isakas, saugumo majoras.
    20. Levitacas Faivas, g. 1913 m. Žagarėje, NKGB 4 sk.
    21. Piščikas Borisas, saugumo kapitonas.
    22. Plotkinas Leivikas Movševičius, saugumo leitenantas.
    23. Rozauskas Eusiejus, saugumo papulkininkis, NKGB tardymo sk.viršininkas.
    24. Slavinas Aleksandras, saugumo papulkininkis.
    25. Štarkmanas Markas, saugumo papulkininkis MGB B skyrius.
    26. Šulga Isakas, saugumo papulkininkis, MGB 5 skyrius.
    27. Švarcmanas Danilas, NKVD 3 sk.
    28. Todesas Danielius, saugumo papulkininkis.
    29. Todesas Ruvinas, g.1917 m. Utenos apskr,. saugumo leitenantas. 1944.12.07 Lietuvos partizanų nukautas.
    30. Vicas Jakovas, pulkininkas, NKVD Šiaulių apskr.viršininkas, trėmimų komisijos narys.
    31. Vildikanas Kasrielis, NKVD slaptasis skyrius.
    32. Vilenskis Moisiejus, NKGB tardymo dalies virš. pav.
    33. Zaidenvurmas Izrailis Lazarevičius, saugumo leitenantas.

    ………………….

    Čia pateikta tik maža dalis išgamų-lietuvšaudžių pavardžių.

    Pagarbiai Arvydas Damijonaitis.

  4. Skaiciau savo triju dedziu bylas KGB ir visi ju tardytojai kankintojai buvo zydai.Ka tai reiskia?Su Dusanskiu teko dirbti ,kai jis jau buvo pensijoje.Tada jo nuopelnu“as nezinojau.Bjauru,kaip dabar zydai rekia,dergia visus musu zmones,patrijotus Reikia neapsileisti,nes uzlips ant galvos

  5. Klausimėlis apie vien iš žydų sudarytą NKVD mitą skiedžiantiems šūdmaliams – išvardinkite Lietuvos TSR NKVD skyriaus darbuotojų tautybes procentais (na kokios tautybės atstovų buvo daugiausia ir kiek procentų, kokios mažiau, kokios mažiausia)?

  6. Informacija po Andriaus Kulikausko šmeižikiško straipsnio apie Škirpą: „Kulikauskas Jonas 1908 Novasoduose (Kapsuko raj.) – 1941.VII.28; revoliucinio judėjimo dalyvis. Nuo 1935 metų komunistų partijos narys. Pogrindinį darbą dirbo Gižuose (Vilkaviškio rajonas). 1940 LKP Gižų valsčiaus komiteto narys, dirbo liaudies milicijoje. 1941 m. LKP Gižų vls. komiteto sekretorius. Hitlerininkų nužudytas“ – jaunasis Kulikauskas yra minėjęs, jog jo senelis žuvo 1941 m. Jei šis įrašas MŽLT enciklopedijoje apie raudonųjų okupantų kolaboranto nuopelnus, „įamžino“ Kulikausko senelį, tai anūkui, o ir jo tėveliui, reikėtų pradėti atgailauti už senelio nuodėmes ir prisidėti prie sovietinių okupantų ir jų vietinių kolaborantų-komunistų nusikaltimų Lietuvai demaskavimo.

  7. Čia yra daug klaidų: 1. Vokiečiai VISIŠKAI nematė Škirpos kaip Kvislingo todėl jį iškart areštavo, o SS Štalekeris iš Berlyno į Kauną atskraidino Raštikį, kaip galimą oponentą Škirpai. 2. Škirpa pradėjo rengti sukilimą dar 1940 metais liepos mėn. TADA SOVIETŲ SĄJUNGA IR NACIŲ VOKIETIJA BUVO SĄJUNGININKĖS. 3. Minėtames LAF atsišaukime, kurį mini Kulikauskas yra PRIMYGTINAI neminima frazė, perspėkit žydus „…“ kad nebūtų reikalingų aukų, iš Lietuvos 1941 06 22 pasitraukė 30 000 žydų, kurie paklausė LAF perspejimų. 4. Škirpa (ambasadorius Lenkijoje ir Vokietijoje) ir Lietuvos diplomatinė tarnyba išgelbėjo dešimtis tūkstančių Lenkijos ir Vokietijos žydų davę leidimus patekti į Lietuvą, šiems žydams Sugihara vėliau davė Japonijos vizas. T.Y žydus gelbėjo Lietuva. 5. K. Škirpa buvo OFICIALUS Lietuvos įgaliotas ambasadorius Vokietijoje, kurią valdė naciai. Prikišti jam kažkokį bendravimą yra infantilu, nes jo darbas toks (kas kaltina kalėjimo departamento darbuotojus dėl buvimo kalėjime?)6. LAF nebuvo antisemitinė organizacija ir 1941 06 22-06 28 išgelbėjo politinius kalinius žydus iš sovietinių kalėjimų. 7. LAF rėmėsi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Statuto Karo padėties įstatymais, kurie įsigaliojo nuo 1941 06 23 10 val. atstačius nepriklausomą Lietuvą. Ir bausmes bolšveikams vykdė pagal Lietuvos įstatymus žr. okupuotų teritorijų įstatymas, vakstybės išdavimas ir karo komendanto teisės ir t.t. 8. Nei Kauno nei Vilniaus LAF NIEKADA neplatino jokių antisemitinių atsišaukimų, IŠVIS neplatino atsišaukimų dėl konspiracijos. 9. Pulkininkas Škirpa išnaudodamas 1918 metų vasario 16 pavyzdį kada išnaudojant vienos kariuomenės atsitraukimą ir kitos puolimą susikūrė Nepriklausoma Lietuva padarė lygiai tą patį ką padarė Daktaras Jonas Basanavičius , tik nepriklausomybės išlaikyti nepavykos. 10. Porgromus 25 d, Kaune 27d. Kauno garaže surengė Reicho ypatingoji grupė A (vadas Štalekeris) ir ten dalyvavo lietuviškai kalbantys vokiečiai iš Kybartų tokie kaip SS Šturmfiureris Richardas Šveiceris (kuris ir yra garsusis blondinas su strypu) iki 1941 02-03 56000 Lietuvos vokiečių pasitraukė į reicha ir stojo į vermachta bei ss.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.