Šiuolaikinėje epochoje žodis valstybininkas asocijuojasi su įtakingais valstybės tarnautojais ar patarėjais, kartais ir aukščiausio rango politikais, kurie savo politinėje veikloje užtikrina valstybės interesus. Dažniausiai jie dirba diplomatinėje tarnyboje arba žvalgyboje. Tarp garsiausių valstybininkų pavyzdžių galima išskirti Zbigniewą Brzezińskį, Henry Kissingerį, Winstoną Churchillį, Petrą Klimą, kunigaikštį Adomą Jurgį Czartoryskį, o prisiminus senesnius laikus reikėtų paminėti kardinolą Richelieu ar Anglijos karalienės Elžbietos I patarėją Francį Walsighamą. Šie žmonės geriausiai atspindi šiuolaikinio valstybininko sąvokos turinį.
Tačiau pats valstybininko terminas nėra naujas. Jis buvo apmąstomas nuo pat pirmųjų politinių bendruomenių susikūrimo ir jo reikšmė skyrėsi nuo šiandieninės. Vienas iš svarbiausių skirtumų buvo išdėstytas Platono „Valstybininko“ dialoge: valstybininkas nebūtinai turi dalyvauti politikoje ir tiesiogiai dalyvauti viešajame gyvenime. Pritaikius šį teiginį moderniems laikams, galima teigti, kad valstybininkas nebūtinai turi būti valstybės tarnautoju. Palyginus senąją ir moderniąją valstybininko sampratas įmanoma pagrįstai klausti, ar šiais laikais valstybininko sąvoka nėra pernelyg siaurai suvokiama?
Kadangi valstybininkų menas yra glaudžiai susijęs su praktika, atsakymo į šį klausimą reikia ieškoti joje. Ar galima moderniaisiais laikais rasti valstybininkų už valdžios aparato ribų? Galima ir šis straipsnis pristatys tokį atvejį. Tai – vienas iš įtakingiausių XX a. Rytų Europos publicistų, ilgametis žurnalo „Kultura“ (liet. „Kultūra”) redaktorius, padaręs milžinišką įtaką šiandieninės Lietuvos geopolitiniam likimui – Jerzy Giedroycas. Jį galima vadinti vienu iš pačių ryškiausių valstybininko-intelektualo pavyzdžių.
Pagrindinis Jerzy Giedroyco intelektualinis kūrinys yra ULB koncepcija. Ji buvo išdėstyta „Kulturos“ žurnale 1974 m., kai Juliuszas Mieroszewskis paskelbė straipsnį, kuriame jis teigė, kad po komunizmo žlugimo Lenkija turi pripažinti Lietuvai Vilnių, Baltarusijai – Gardiną, Ukrainai – Lvovą ir remti šių šalių nepriklausomybę, nes tai stiprina Lenkijos suverenitetą ir kuria pagrindą susitaikymui tarp Lenkijos ir demokratinės Rusijos. Jei Lietuvą, Baltarusiją ir Ukrainą (būtent iš šių šalių pavadinimų kilo trumpinys ULB) valdys Rusija, tai kels tiesioginę grėsmę Lenkijos nepriklausomybei.
Šiandien ši mintis skamba labai banaliai. Tačiau reikėtų į ją pažvelgti iš 1974 m. perspektyvos. Nuo II pasaulinio karo, kurio metu vyko daug kruvinų etninių konfliktų tarp lietuvių, lenkų, ukrainiečių ir baltarusių, nebuvo praėję nė 30 metų. Dėl to daug lenkų nenorėjo nieko girdėti apie susitaikymą su lietuviais, baltarusiais ar ukrainiečiais. Nemaža dalis Lenkijos inteligentijos ir politinės klasės, ypač emigracijoje, laikė Vilniaus, Gardino ir Lvovo atėmimą iš Lenkijos neteisėtu ir tikėjosi po komunizmo griūties iškelti šių teritorijų grąžinimo Lenkijai klausimą. Lenkijos vyriausybė išeivijoje iki 1989 m. laikė šias teritorijas nusikalstamai atimtas iš Lenkijos. Tuo tarpu ULB koncepcijoje slypėjo Molotovo-Ribentropo pakto ir Jaltos konferencijos nustatytų sienų pripažinimas. Komunizmas tvirtai laikėsi visoje Rytų Europoje, o apie SSRS subyrėjimą ir Lietuvos, Baltarusijos bei Ukrainos nepriklausomybę tuo metu galvojo tik vienetai. Maža to, ULB idėją iškėlė intelektualas emigracijoje. Tad tuometinėje perspektyvoje visa ULB koncepcija atrodė kaip nerealios dviejų intelektualų fantazijos.
Bet praėjus 15-kai metų, kai Lenkijos valdžią perėmė „Solidarumas“, tos fantazijos pradėjo pildytis. Kas lėmė, kad straipsnis, iškėlęs nerealias idėjas, tapo nepriklausomos Lenkijos užsienio politikos doktrina?
Pirmiausia svarbu pabrėžti, kad Jerzy Giedroycas buvo politinis mąstytojas. Jis pats save mėgo vadinti „politiniu gyvūnu“. Tai nereiškia, kad Giedroycas tiesiog svarstė ir rašė politinėmis temomis. Tai reiškė, kad jis neatsiribojo nuo praktinės politikos ir savo leidybine bei publicistine veikla siekė pakeisti politinę tikrovę. Pagrindinis Giedroyco svarstymų objektas ir tikslas buvo Lenkijos valstybė. Jis norėjo sugriauti komunizmą ir įkurti demokratinę, laisvą, nepriklausomą Lenkiją. Šioje vietoje svarbu pastebėti, kad ULB koncepcija atskiria lenkų tautos interesus nuo Lenkijos valstybės interesų. Galbūt lenkų tautai būtų geriau, jei visi lenkai gyventų Lenkijoje, bet bandymas sugrąžinti buvusias Lenkijos rytines žemes sukeltų naują regioninį karą ir baigtųsi pražūtimi Lenkijos valstybei, todėl ji privalo jų atsisakyti.
Jerzy Giedroycas taip pat pasižymėjo realizmo pojūčiu. Tai reiškia ne ribų nepaisančių raison d’état vaikymąsi, o sugebėjimą pripažinti politinę tikrovę ir perprasti, kurie faktai yra negrįžtami. Giedroycas dar prieš ULB koncepcijos pristatymą suprato, kad pokomunistinė Lenkija nebus tokia pati kaip prieškario Lenkija. Jas skirs ne tik skirtinga kultūra, ekonomika ir visuomenė, bet ir teritorija. Tad buvo svarbu pripažinti, kad nepriklausomos Lenkijos teritorija sutaps su komunistinės Lenkijos teritorija. Šalia to, Giedroycas pripažino, kad Lvovas ir Vilnius yra ginčytinos žemės, o ne Lenkijos teritorijos dalys ir kad Lenkijos rytinių sienų klausimas nebuvo iki galo išspręstas.
Kita Giedroyco savybė, padėjusi jam realizuoti savo viziją, buvo drąsa. Už ULB koncepcijos slypi ne tik drąsa atsisakyti istorinių sentimentų ir išeiti iš etnocentristinio mąstymo, bet ir pripažinimas, kad lenkų nacionalizmas, kuris gali įgauti ir imperialistinių atspalvių, kelia grėsmę tarptautiniam saugumui (tas pats galioja ir kitiems nacionalizmams, įskaitant ir lietuviškąjį). Lenkijos ankstyvasis modernus nacionalizmas pripažino tik lenkų ir rusų tautas, o tarp jų esančias tautas laikė fikcijomis arba silpnomis tautomis, kurioms lemta išnykti. Be to, Lenkijos nacionalistai puoselėjo viltį, kad Lenkija galėtų sudaryti sandorį su Rusija tarp jų esančių teritorijų ir tautų sąskaita. Giedroycas suprato, kad tai yra neįmanoma ir paverstų Lenkiją Rusijos vasale. Jis pripažino lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių tautas lygiavertėmis lenkų tautai. Būtent ši prielaida ir ULB koncepcijos įgyvendinimas turėjo pažaboti lenkiškąjį nacionalizmą. Šalia to, Jerzy Giedroycas tikėjosi, kad panašų žingsnį žengs ir rusai. Dėl to jis daug dirbo su rusų disidentais ir rusų politine emigracija tikėdamasis, kad jie pripažins baltarusius ir ukrainiečius kaip nepriklausomas tautas.
Visi išvardinti faktoriai įrodo, kad Giedroycas stengėsi paveikti komunistinę Lenkiją ir joje gyvenančių žmonių, ypač inteligentijos, mąstymą. Giedroycas siekė, kad jo žurnalai ir leidžiamos knygos pasiektų komunistinę Lenkiją ir būtų joje skaitomi. Šalia to, Giedroycas skatino jaunus, gabius mokslininkus ir studentus iš tuometinės Lenkijos keliauti stažuotis į Vakarų universitetus. Dažnai tam tikslui jis jiems parūpindavo stipendijas ir kviesdavo apsilankyti „Kulturos“ redakcijoje Paryžiuje. Giedroycas taip pat vedė nepaprastai platų korespondencijos tinklą su žmonėmis iš Lenkijos, lenkų emigracija, ukrainiečių, rusų ir kitų šalių intelektualais. Šie žmonės tapo Giedroyco tarpininkais, kurie skleidė Lenkijoje jo idėjas. Visa tai lėmė, kad „Solidarumas“ perėmė Giedroyco užsienio politikos koncepciją. Jai pritarė praktiškai visos Lenkijos politinės grupės: kairieji intelektualai su Adamu Michniku priešaky, dešinieji ir jų vedlys Grzegorzas Kostrzewa-Zorbas, Romos Katalikų Bažnyčia ir net jaunieji komunistai, ypač Aleksandaras Kwaśniewskis. Be to, Giedroyco ULB koncepcija ilgainiui susilaukė teigiamo atsako iš Lietuvos ir Ukrainos politinio elito bei intelektualų.
Galiausiai Giedroycui labai padėjo, kaip jis pats teigė, „žemaitiškas užsispyrimas“. Gan ilgai Giedroycas negalėjo pasigirti dideliu šalininkų būriu. Už savo idėjas jis buvo vadinamas Lenkijos išdaviku ir anti-lenku. Giedroycas ilgą laiką dirbo su labai siauru žmonių ratu ant finansinio bankroto, fizinio išsekimo ir moralinio pasidavimo ribos. Tačiau jis buvo užsispyręs ir tikėjo, kad jo idėjos ir veikla atitinka Lenkijos valstybės interesus, ir tai leido jam sulaukti tinkamo momento, kada jis galės realizuoti savo viziją.
Jerzy Giedroyco mąstymas, veikla ir pasiekimai įrodo, kad jis buvo Lenkijos valstybininkas. Jis mielai būtų veikęs pagal tipinį šių laikų valstybininkų modelį, kuris jam buvo arčiau širdies. Tačiau istorinės aplinkybės lėmė jam tapti vienu iš ryškiausių Europos modernių valstybininkų-intelektualų. Giedroycas niekada neužėmė jokio svarbaus posto politikoje ar valstybės tarnyboje. Tačiau jo pavyzdys rodo, kad valstybininku galima būti net pačiose tam nepalankiausiose sąlygose, neužimant svarbių pareigų. Tam reikia dviejų dalykų. Pirmiausia, tai yra mąstymas apie valstybę ir asmeninis pasišventimas dirbti jai. Antra – taktinis originalumas siekiant paversti savo idėjas tikrove. Šias savybes galima laikyti kertinėmis visiems valstybininkams. Visos kitos veikimo sąlygos priklauso nuo epochos aplinkybių, kurios tikriems valstybininkams niekada nebus problema. ☒
Jerzy Giedroycas (lietuvių kartais vadintas Jurgiu Giedraičiu) buvo lietuvių kilmės lenkų politinis mąstytojas ir publicistas. Giedroycas gimė 1904 m. Minske ir buvo tiesioginis vienos iš seniausių ir garsiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Giedraičių giminės palikuonis. 1924 m. baigė gimnaziją Varšuvoje. Vėliau mokėsi teisę ir istoriją Varšuvos universitete, veikė studentų korporacijose, domėjosi Lenkijos tautinių mažumų, ypač ukrainiečių, problemomis. Po studijų dirbo valstybės tarnautoju ir leido laikraščius. II pasaulinio karo pradžioje dirbo Lenkijos ambasadoje Rumunijoje. Vėliau persikėlė į Palestiną, kur įstojo į Savarankišką Šaulių Karpatų Brigadą ir kovojo prieš nacius Šiaurės Afrikoje. Po karo atsidūrė Romoje, kur 1946 m. įkūrė Literatūros Institutą, o po jo perkėlimo į Paryžių 1947 m. pradėjo leisti mėnraštį „Kultura“, kurį redagavo iki savo mirties 2000 m.
Ilgainiui „Kultura“ tapo vienu iš įtakingiausių žurnalų ne tik tarp lenkų emigracijos ir pačioje Lenkijoje, bet ir visoje Rytų Europoje. „Kulturoje“ spausdinti daugybės garsių rašytojų, mokslininkų ir publicistų iš Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, tuometinės Čekoslovakijos, Vengrijos, Rumunijos, Ukrainos, Baltarusijos straipsniai, joje buvo publikuota daug garsių Vakarų autorių tekstų. Be to, „Kultura“ taip pat užsiėmė knygų leidyba. Per daugiau nei 50 metų leistame žurnale buvo sugeneruota daugybė idėjų, kurios smarkiai paveikė ne vienos Rytų Europos šalies kultūrinį ir politinį gyvenimą.