Antano Smetonos valdymo laikotarpio ir Tautos vado vertinimas šiandien gali įžiebti aršias diskusijas tiek tarp istorikų, tiek tarp eilinių žmonių. Tačiau apie Antaną Smetoną beveik visada kalbama tik kaip apie politiką. Ar teisinga jį vertinti tik taip? Dalis Antano Smetonos raštų yra, be abejo, ideologiniai. O jam užėmus valdžią, stiprios asmenybės ir autoriteto temai šiuose apmąstymuose natūraliai teko labai svarbi, jei ne pati svarbiausia, vieta – teoriškai natūraliu autoritetų iškilimu buvo bandoma grįsti visą valstybės organizavimą.
Antano Smetonos ideologinių svarstymų užuomazgų galima rasti publicistiniuose straipsniuose, kuriuose reiškiama kritika liberalizmui ir tarpukario seimokratijai. Visų pirma, akcentuojamos liberaliosios demokratijos ydos, jos neveiklumas ir neryžtingumas, partijų inicijuojama klasių kova, kai kiekviena partija atstovauja tik savo rinkėjų materialiniams interesams. Taip pat teigiama, jog liberalizmui būdingas tautos skaldymas tiek religiniais, tiek moraliniais pagrindais, „nebėra bendros moralės, tik partinė“. Štai krikdemams laisvamanis ar pagonis yra tarsi mažiau ar blogesnis lietuvis, negu krikščionis. Antra, teigiama, kad liberalioji santvarka yra ne lietuviška, o angliška. Lietuvoje funkcionuojanti demokratija įvardijama kaip veikianti mechaniškai, bet ne natūraliai kylanti iš lietuviško mentaliteto – reiškia, ji niekada gerai ir neveiks. Antanas Smetona vadovavosi antikosmopolitine idėja, jog universaliai tobula santvarka išvis neegzistuoja, tačiau kiekviena tauta turi savo dvasią, kurią išreiškia sukurdama savitą santvarką. Kalbėdamas apie kitas autoritarines to meto santvarkas Antanas Smetona pabrėžė, kad nereikia įsivaizduoti itališkos padangės virš Lietuvos – kaip angliško liberalizmo kopija buvo nevykusi, taip ir itališkas fašizmas Lietuvoje neveiktų.
Sukritikavęs liberalizmą ir svetimas ideologijas, Antanas Smetona pradeda lietuviškos ideologijos paieškas. Kaip sukurti tokią santvarką, kuri atitiktų lietuvių tautinę dvasią ir vienytų tautą? Čia iškart iškyla autoriteto svarba. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog tik stiprus vadas gali suvienyti tautą, „suteikti jai tikėjimą“, kai liberalizmas užsiūbuoja ją begalinėse vidinėse kovose. Tačiau šį gana elementarų teiginį tautininkai išplėtoja iki autoritetinės santvarkos idėjos. Tai iš esmės reiškia partinės sistemos pakeitimą į sistemą, kurioje vadovauja ne Seimo rinkimus laimėjusios partijos, bet natūraliai iškylantys autoritetai. Tiksliai šią idėją apibrėžia Vytautas Alantas: „Vado principą reikėtų taikyti ne tik grynai politikoje, bet ir juo grįsti visuomeninį organizavimą, kultūrinį ir bent iš dalies ekonominį gyvenimą.“
Kad tokia sistema išliktų organiška ir nevirstų totalitarine, kurioje valdžia nuleidžiama iš viršaus, labai svarbu, kad autoritetų iškilimas vyktų ne tik aukščiausiu, bet ir žemiausiu lygmeniu. Regionų bendruomenės, studentai, darbininkai, įvairių profesijų atstovai turi turėti savo autoritetus, kurie vėliau atliktų dvi funkcijas: pirma, rinktų autoritetų autoritetą – valstybės galvą, antra, atstovautų savo interesams ne per politines partijas, o tiesiogiai, susitikdami su valstybės vadovu. Šia permaina siekiama panaikinti susiskaldymą ir nereikalingus konfliktus tarp visuomenės grupių. Tautos Vadas, priešingai negu ministras pirmininkas ar tiesiogiai renkamas prezidentas, turi atstovauti ne kurios nors vienos klasės interesus, bet išklausęs visas puses priimti kompromisinį sprendimą, kuris geriausias tautai, taip užkirsdamas kelią tautos susipriešinimui.
Tokią sistemą galima kritikuoti kaip menkinančią individą ir asmeninę laisvę. Tautininkai atsako, jog asmuo save visiškai realizuoti gali tik savitoje tautos santvarkoje, o, siekiant užtikrinti nepriklausomybę ir tautišką santvarką, galima iškelti valstybę ir jos valdžią – autoritetą – virš individo laisvės. Kritika liberaliam individualizmui praplečiama teigiant, jog jis, kaip ir marksizmas, dirbtinai sulygina žmones. Liberalizmas pripažįsta žmonių nelygybę ekonominėje srityje, kurią lemia skirtingi gabumai ir pastangos, įdėtos siekiant įgyti turtą, tačiau teigia, kad politine-teisine prasme visi žmonės yra lygūs, kaip ir jų vertybės yra lygios. Todėl tautininkai prieina prie išvados, jog ne autoritetinė sistema menkina asmenybę, o būtent liberalizmas – šis visus sulygina, individui nesuteikia šanso įrodyti savo moralinio pranašumo. Pranašesniu liberalioje santvarkoje gali būti tas, kuris sugeba įgyti daugiau turto – tik taip leidžiama siekti pranašumo. Tačiau įrodyti moralinių vertybių ar dvasinių idėjų pranašumo tokioje sistemoje neįmanoma, nes visos vertybės pripažįstamos vienodomis, tiesiog toleruotinomis, kol nepažeidžia kitų individų laisvės.
Autoritetinėje sistemoje, kurią projektavo Antanas Smetona, siekiama idealo, tikima, jog įmanoma jį atrasti, todėl tautininkams ir rūpi „ne kas yra tauta, o kuo ji turėtų būti“. Vytautas Alantas praplečia šią Antano Smetonos mintį teigdamas: „kokia šviesuomenė, tokia tauta bei valstybė.“ Todėl autoritetams tenka pareiga ieškoti ir nustatyti, kas yra idealas. Antanas Smetona pripažino, kad tautinė ideologija dar ne visai brandi, todėl Tautininkų sąjungos suvažiavime kreipiasi į inteligentus: „tegu dirba, galvoja, tegu daugiau skaito, tegu rašo teoriniais politiniais klausimais, kurie mūsų kraštui rūpi“. Galbūt, tokie skatinimai filosofuoti tarpukariu lėmė sąlyginę žodžio laisvę – šiuo požiūriu Antano Smetonos režimas kartais net pavadinamas „liberaliu“ (lyginant su kitais to meto režimais).
Kritiškai žvelgiant galima paklausti, ar virto Antano Smetonos idėjos realybe, ar tik tarnavo kaip propagandinis įrankis valdžios užgrobimui pateisinti? Ar tai nėra tik naivi idealios tautinės valstybės idėja? Siekiant sukritikuoti Antano Smetonos valdymą, visų pirma derėtų atkreipti dėmesį į įdomų paradoksą – nors partinę sistemą turėjo pakeisti organiška autoritetinė, o politinių partijų egzistavimas buvo uždraustas, Tautininkų sąjungos „partija“ visgi egzistavo visu tarpukariu. Šis faktas įrodo, kad teorija praktikoje nebuvo iki galo pritaikyta – juk teoriškai buvo siekiama visiškai panaikinti tautą skaldančias partijas!
Tautos Vado (autoritetų autoriteto) rinkimai, vykstantys keliais etapais, praktikoje buvo įgyvendinti tik iš dalies. Valsčių, apskričių ir miestų taryboms iš tiesų buvo suteikta teisė rinkti Tautos atstovus, kurie vėliau rinko prezidentą. Tačiau vien renkant šias tarybas rinkėjams galiojo turto ir amžiaus cenzai, o kandidatams – dar ir išsilavinimo. Galbūt taip buvo siekiama sukurti sistemą, kurioje balsuoja ne visi, bet tik visuomenėje gerbiami asmenys (pirmojo lygmens autoritetai). Istorikai linkę manyti, kad taip tiesiog buvo manipuliuojama rinkimais, o jų kritiką paremia faktas, kad tautininkams nepatogios tarybos galėjo netekti teisės rinkti tautos atstovus. Taip pat tauta buvo suskirstyta tik į regionus, o tautiška, korporacinė ideologija reikalavo, kad ir profesijų atstovai turėtų savo atstovus renkant aukščiausią valstybės vadovą. Autoritetų autoriteto rinkimus, kurie įvyko 1931 ir 1938 metais, būtų galima ir pasmerkti kaip farsą, ir idealizuoti kaip bandymą ieškoti naujo būdo išrinkti valdžią, tautos nesuskaldant į kairę ir dešinę. Teisybės turbūt derėtų ieškoti kažkur per vidurį.
Visgi praktikoje iš tiesų buvo įvykdytas siekis ugdyti asmenybes, stiprinti ir kurti naują elitą (autoritetus). Dar ir šiandien kartais girdimi posakiai, jog „Smetonos laikų mokytojai buvo šis tas“. Vytautas Alantas netgi teigė, kad smetoniškas mokytojas kaime buvo didesnis autoritetas ugdant vaikus, negu tėvai. Taip pat tarpukariu visiems moksleiviams buvo suteikiami filosofijos pagrindai, o mes šiandien kartais svarstome, ar neperlenkiame lazdos versdami filosofijos mokytis net ir tiksliųjų mokslų studentus.
Nors ir buvo judama teorijos pritaikymo praktikai keliu, tik dalis Antano Smetonos idėjų įgyvendintos. Galbūt vidinį valstybės sustabarėjimą lėmė ketvirtajame dešimtmetyje vis aštrėjanti geopolitinė situacija, nukreipusi visų dėmesį į tarptautinę areną. Tačiau Antano Smetonos ideologinis palikimas, liberalizmo kritika ir svarstymai apie autoritetinę sistemą išlieka aktualūs ir šiandien. Lietuvai išsivadavus iš Sovietų Sąjungos gniaužtų vis dar sprendžiami klausimai, kokia gi šios nepriklausomybės prasmė, koks yra Lietuvos valstybės idealas, ko siekiama, ir kuo gi turėtų būti tauta? Antano Smetonos svarstymai apie idealią lietuvišką autoritetinę santvarką galėtų tapti pradžios tašku šioms diskusijoms arba net vienu iš galimų atsakymų. ☒