Tai yra labai svarbu

gauguinThe Vision After the Sermon1888(Jacob Wrestling with the Angel) eŽiūrėti filmus, vartyti laikraščių ir internetinių portalų puslapius mums tapo įprasta duokle, kurią atiduodame kasdienio gyvenimo rutinai. Vis dėlto reikia pastebėti, kad tokia „masinės savišvietos“ manija reiškia kai ką daugiau: pasikeitusią epochą, o kartu ir visuomenės sąmonę. Informacinėje rinkoje juntamas nuolatinis „itin svarbių“ temų alkis. Į tą sūkurį įtraukiami ir religinio turinio klausimai, kurių didėjanti „apyvarta“ viešojoje erdvėje nuprasmina paties tikėjimo pamatus. Šio straipsnio tema – religijos tematika masinėse medijose.

Universali estetika

Televizijos atsiradimą tapatindami su pasikeitusia epocha ar tos naujosios epochos katalizacija, turime omenyje, kaip pasikeitė reiškinių tvarkos suvokimas. Iki-moderniaisiais laikais žmonės svarstė ir diskutavo religinius klausimus tradiciniuose moralės rėmuose. Tuo tarpu romantizmo ideologai, vadovaudamiesi principu „žmogus pats save kuria“, visuomenės sąmonės dėmesį kreipė pagal naują humanistinės refleksijos dimensiją. „Šviežiausia“ socialinės inžinerijos išdava – estetika – reikalauja iš mūsų dvigubos refleksijos: dabar mus domina nebe objektas, bet tai, kaip apie tą objektą kalbama. Todėl iš esmės pats šis straipsnis yra estetizacijos produktas – esame priversti kalbėti apie tai, dėl ko iki Švietimo epochos gyvenę žmonės nesuko sau galvos.

Estetikos elementai persismelkia į daugumą gyvenimo sričių, pavyzdžiui, politiką, filosofiją, netgi mokslą. Kalbėti apie religiją mene mokslinėse konferencijose taip pat tapo beveik kasdienybe. Postmodernizmas į religijas leidžia pažvelgti iš įvairiausių žanrų perspektyvos – nuo komedijos ir siaubo iki visiškos beprotybės. Todėl toks universalus religinės tematikos eksploatavimas skirtingose medijose veda prie rezultato, kurį apibendrino Jeanas Baudrillardas ir kiti sociologai – prasmių infliacijos.

Apie religiją kalba visi: nuo teroristo, laikančio pirštą ant raketos paleidimo pulto, iki wikipedijoje skilties apie save nusipelniusio menininko, vaizduojančio Paskutinės vakarienės scenas kaip orgijų vakarėlį (Alfredo Hrdlickos darbų paroda „Religion, Flesh and Power“ Vienos katedroje). Kita straipsnio dalis atskleis šių laikų informacinės rinkos plėtros ypatybes ir galimas/esamas pasekmes.

Ekranizuotas tikėjimas

Žiniasklaidos tikslas yra pateikti kuo daugiau informacijos apie kuo daugiau įvykių, reiškinių. Su stipriu emociniu užtaisu skleidžiama informacija tampa žmonių kasdienių pokalbių ir diskusijų objektais. Diskutuojama ne pranešimo turinio prasmingumo klausimais, greičiau pokalbiai tampa nuomonių apsikeitimo apie eilinį žiniasklaidos pranešimą konvejeriu. Milžiniški informacijos kiekiai verčia žmogų mėginti susigaudyti ne prasmėse, bet šimtų straipsnių, begalinių kalbų, vaizdo elementų labirinte. Tai iš principo neįmanoma, todėl atsirandantis nežinojimo jausmas skatina kapstytis dar giliau. Tokiu būdu žmogus įsukamas į begalinį ratą, kuriame netikrumo nuojauta nesibaigiančiame informacijos sraute katalizuoja dar didesnį informacijos poreikį.

Religijos vaizdavimas ar kalbėjimas apie ją meno, žinių perteikimo medijomis verčia kelti klausimą, ar autonominė individo tikėjimo sritis tampa to masinio mechanizmo dalimi. Taigi reikia išsiaiškinti, kaip intensyviai religinės temos „įsukamos“ į informacinę rinką.

Pradėjus kurti religinį kiną, tai nebuvo masinis produktas. Materialaus ir informacinio deficito kontekste Krzysztofo Kieslowskio filmai Lenkijos visuomenėje vis dar atliko kitą, konstruktyvią funkciją. Lenkų režisierius tapo legenda, kurių po Berlyno sienos griūties randasi vis mažiau. Šiandien filmus gali kurti bet kas, net barbariškais pasisakymais pagarsėjęs Melas Gibsonas. Jo filmas „Kristaus kančia“ puikiai atspindi religinių prasmių infliaciją, nulemtą informacijos pertekliaus ir manipuliavimo ja. Įspūdingai atrodo šio filmo reklaminė kampanija.

Dar gerokai prieš pasirodant M. Gibsono siaubo filmui, apie jį kalbėjo visi: nuo eilinių kino teatrų lankytojų iki Vatikano durų varstytojų. Kilo neva visuotinis ažiotažas, begalinės diskusijos, kurios, žinoma, buvo perteikiamos masinėmis infomedijomis. Nors filmo turinys naudoja religinę fabulą, jos turinio čia ne ką daugiau nei „Terminatoriuje“. Tokiu būdu diskusijose tarsi kalbama apie religinių dogmų ir šiuolaikinio pasaulio santykį, bet argumentai apsiriboja paviršutiniškais, iš fragmentiškų kontekstų paimtais teiginiais ir visiškai primityvia Biblijos interpretacija. „Kristaus kančioje“ akcentuojamos ne Jėzaus nukryžiavimo scenos metaforiškos prasmės, bet tai, kokiu žiauriu būdu jis buvo nudaigotas. Tai, atrodo, sąmoningas šio ir kitų, mažiau dėmesio susilaukusių filmų, režisierių sumanymas, kuris leidžia neva gilius tikinčiųjų jausmus primityviai pajungti pelno siekimui. Žiūrovas specialiųjų efektų pagalba neva išgyvena Kristaus kančią, patogiai sėdėdamas minkštame kino teatro krėsle.

Religinė info-rinka

Prie visų informacijos srautų prisideda ir disputas „Bažnyčia versus Sekuliarus pasaulis“. JAV netyla kalbos apie seksualinių mažumų teises į tarnystę Dievui. Diskusijos, panašu, neturi bendros krypties, todėl masinės informacijos srautas pasidalina į skirtingomis kryptimis orientuotus polius. Kalbama apie gėjų galimybes tapti kunigais ir tai, kokią diskriminaciją iš oficialiosios Bažnyčios jie patiria. Vis dėlto dar daugiau esama pranešimų apie kunigų pedofilijos ir kitokio pobūdžio smurto paplitimą. Tokie įvykiai imami svarstyti religinių tiesų kontekste, todėl šiuo atveju objektyviosios prasmės ne tik devalvuojamos viešojoje erdvėje, bet ir „lygiomis teisėmis“ imamos lyginti pačios prasmės ir jų raiškos formos.

Kunigai vis dažniau pasirodo viešose televizijos ir radijo pokalbių laidose. Religinių bendruomenių atstovų pasisakymai reprezentuojami kaip ypač svarbių asmenų mintys apie visiems svarbius reiškinius. Žiniasklaidoje stimuliuojamas naujienų „aktualumas visiems“, o toks krūvis ir tų pranešimų inertiškas cirkuliavimas viešumoje, kaip sako J. Baudrillardas, „tradicinę instituciją paverčia jos negatyvu.“ Ši išvada padaroma šiek tiek užbėgant už akių, bet tą argumentų trūkumą galima nesunkiai užpildyti: pavyzdžiui, viešai kalbantys katalikų šventikai tiesiog negali naudoti kitokio, kaip tik „visiems paprastiems žmonėms suprantamo“ žodyno. Biblija parašyta metaforomis, už kurių paslėptos gilesnės prasmės, tačiau žiniasklaidos vadybininkai kratosi bet kokio teologinio žodyno, todėl kalbėti apie materialias Bažnyčios institucijas ir pasakos žanru šnekėti apie tikėjimo tiesas tampa daug patraukliau.

Kitaip tariant, tai panašu į reiškinį, kai žmonės ima pirkti prekę labiausiai vertindami jos pakuotės estetinį patrauklumą, bet ne tai, kas jos viduje. Todėl informacijos erdvė jau yra panaši į prekybos centrą, kuriame stovi šimtai reklaminių stendų, reklamuojančių vienodas prekes, o vadybininkams belieka žmonių srautus nukreipti prie pageidaujamo stendo ir šalia sudėtų prekių. Pasitelkiant tuos pačius metodus, religinis turinys įvelkamas į dramos žanrą ir tokiu būdu tampa įmanoma informacijos vartotojus vilioti neva religinio turinio emocionaliomis istorijomis.

Psichoterapijos amžiuje manipuliavimas informacija, jos begalinis dauginimas ima keisti visuomenės sąmonę. Toks nesibaigiantis „labai svarbių“ žinių srautas sumažina objektų idėjinį krūvį, prasmės imamos painioti su jų raiškos formomis ir galiausiai prasmių paieška pasirodo besanti tik kapstymasis informacinių žinučių bedugnėje. Tokiomis aplinkybėmis atsiranda įvairaus pobūdžio religinių sektų, kurių tikėjimo pagrindas gali būti lengvai sutapatinamas su tokios sektos mėnesinio nario mokesčio dydžiu. Taigi vienas iš Dekalogo priesakų „Netark Dievo vardo be reikalo“ šios temos kontekste įgauna nemažą aktualumą.

Karolis Šaduikis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.