Apie sėją ir pjūtį spaudoje

Rašytojas, tad didis ar mažas, net labai mažas korespondentėlis, privalo nusimanyti, kad jis – gero ar blogo sėjėjas.

Juozas Tumas – Vaižgantas

Vakaruose. O kas ten kitaip?

Abi straipsnio nuotraukos skirtos iliustruoti Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy viešnagę Jungtinėse Amerikos Valstijose 2007 m. pabaigoje. Nesunku pastebėti, jog jos yra visiškos priešingybės emocine ir įspūdžio prasme. Nuotraukos buvo publikuotos dviejuose nacionalinės Prancūzijos spaudos leidiniuose: pirmoji pateko į Nouvel Observateur, antroji – į Le Figaro.

Greičiausiai nė vienam prancūzui nekiltų didesnių dvejonių, kodėl būtent tokios iliustracijos buvo pasirinktos. Kairiųjų pažiūrų Nouvel Observateur, nesunku nuspėti, Sarkozy viešnagei suteiks negiamą atspalvį, todėl kad jis – priešingų politinių pažiūrų, todėl kad jis – dešinysis. Štai jis – mūsų prezidentas. Nuošaliame didžiojo brolio George‘o Busho šešėlyje. To paties G. Busho, kuris eiliniam prancūzui asocijuojasi su visomis JAV blogybėmis, todėl ir būti jo globoje – ne itin patrauklus įvaizdis.

Visai kitaip elgsis Le Figaro, priskiriamas dešiniosioms politinėms pažiūroms. Dienraštis pateikia nuotrauką, fiksuojančią vizito kulminaciją – Sarkozy ka tik baigė sakyti kalbą, susilaukusią JAV Kongreso aplodismetų, bene taikliausiai apibūdinamų frankofonų naudojamu anglų kalbos skoliniu standing ovation (liet. ovacijos visiems atsistojus). Būtent Kongresas, o ne dabartinis prezidentas, statistinio prancūzo nuomone, yra teigiama amerikietiškos demokratijos pusė, o jo rodoma pagarba – reikšminga ir verta dėmesio.

Šioje situacijoje viskas paprasta ir tiesmuka: mūsų pažiūros sutampa – būsi pagirtas, ne – sukritikuotas. Taip yra todėl, kad minėtieji leidiniai turi aiškias politines pažiūras, jie atstovauja kairei arba dešinei. Tai visiems žinomas ir laikraščių įstatuose atvirai deklaruojamas faktas. Galima sakyti, kad tai neprofesionalu, šališka, kad spauda turi būti objektyvi, pateikti faktus, o ne vertinimus. Kita vertus, vargu ar leistina tai pavadinti nesąžingumu skaitytojų atžvilgiu. Imdami į rankas laikraštį, jie žino, iš kokių pozicijų bus apžvelgiamas įvykis.

Lietuviškos žiniasklaidos laisvė

Prisiminti vakarietiškos žiniasklaidos ypatybes paskatino tvyrantis nepasitenkinimas lietuviškąja. „Freedom House“ skelbiamuose spaudos laisvės reitinguose Lietuvos užimama 15 pozicija (iš 195) iš dalies galėtų byloti apie išsipildžiusias laisvo žodžio galimybes ir lūkesčius. Vis dėlto akivaizdu, jog pozicija reitinguose nekoreliuoja su pasitenkinimu šiandieniniu spaudos vaidmeniu visuomenėje, apie kurį galima spręsti iš organizuotai reiškiamo susirūpinimo esama padėtimi bei keliamų klausimų apie aiškios ir ilgalaikės spaudos politinės identifikacijos trūkumą.

Lietuvoje taip pat daugiau ar mažiau galime numanyti, kurie viešieji asmenys bus palaikomi vieno ar kito spaudos leidinio. Pagrindinis klausimas – ar tai yra nuspėjama remiantis jų užimama pozicija politiniame spektre? Greičiausiai ne. Viešajame diskurse lemiamu veiksniu įprasta laikyti galią ir įtaką, o žinia-sklaidos terminą nesibodima pakeisti žodžiu galia-sklaida, kalbama apie oligarchija gresiantį žiniasklaidos, politikos ir verslo susiliejimą.

Tarp „rimtosios“ ir bulvarinės spaudos besiblaškant

Galima numanyti, jog oligarchinė galia-sklaida ras terpę žiniasklaidos erdvėje, neturinčioje kairės ir dešinės. Siekiant įtakos, galios ar paprasčiausios naudos, mažai turėtų rūpėti ideologinės principinės nuostatos, todėl nenuostabu, jog du didžiausio tiražo nacionaliniai laikraščiai yra bulvarinio tipo leidiniai. „Vakaro žinios“ šeštadieniais pateikia rekordinius 200 tūkst. egzempliorių, o tabloido formatu neseniai pradėtas leisti „Lietuvos Rytas“ – daugiau nei 150 tūkst.

Verta pastebėti, jog šiuo metu dažnai girdimas žodis tabloidas lietuvių kalboje yra nevartotinas ir daugeliui iki šiol yra negirdėtas, o reiškia jis geltonąją, bulvarinę, spaudą, sensacijų besivaikantį laikraštį. Skiriamieji tokios spaudos bruožai – mažas formatas, emocionalus žinių pateikimas, vaizdžios iliustracijos, specifinės antraštės (tabloido sinonimu anglų kalboje dar vartojamas žodis red-top, arba „raudonas pavadinimas“, kokį ir matome pasikeitusio „Lietuvos ryto“ pirmajame puslapyje).

Egzistuoja nuomonė, jog vieno iš svarbiausių nacionalinių dienraščių statuso atsisakymas yra fenomenalus reiškinys, padiktuotas vien finansinės tokios transformacijos naudos. Sudėtinga vienareikšmiškai patvirtinti ar paneigti tokio poelgio priežastis, tačiau norisi iš dalies nesutikti dėl apsisprendimo išskirtinumo.

Formato pakeitimo, t.y. perėjimo nuo „rimtosios“ prie „bulvarinės“ spaudos atvejų, pastaraisiais metais būta ir Vakarų valstybėse – Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje (2004 m. tai padarė The Times, iki tol net 216 metų išbuvęs „didelio formato“ laikraščiu), Danijoje. Tiesa, norint sušvelninti smunkantį įvaizdį, pasikeitę laikraščiai pavadinami „kompaktiškais“, esą referuojant į patogesnį formatą. Vis dėlto derėtų paminėti auditorijos bei pasiūlos skirtumus – Lietuvoje skaitytojų gretos ribotos, todėl per keliolika metų įgijus vieno iš dviejų didžiausių nacionalinių „rimtosios“ spaudos leidinių vardą, atrodo neracionalu jo atsisakyti (analogiškai pasielgę minėtų šalių dienraščiai neturėjo tokios išskirtinės pozicijos ir nesudarė lygiavertės pasiūlos spaudos rinkoje dalies).

Kuo čia dėtos sėja ir pjūtis?

Tad ar verta tikėtis tradicinei „rimtajai“ žiniasklaidai būdingų bruožų, kai vyrauja bulvarinė spauda? Jei žiniasklaida tėra verslo įrankis, o gal verslas savaime, siekiantis kuo didesnio tiražo, vargu ar politinė identifikacija būtų paranki. Tokiu atveju, pozicionavus save kairės-dešinės spektre, būtų prarandama galimybė prisitaikyti prie kintančių aplinkybių, nuolat išlikti perkamu, populiariu ir gauti maksimalią finansinę naudą.

Išvados trivialumas neturėtų stebinti. Būtų be galo sunku rasti naujų įžvalgų aktyviai diskutuojama tema. Šiame straipsnyje tiesiog norėta pateikti vieno pasirinkto aspekto (politinės žiniasklaidos saviidentifikacijos) interpretaciją – kaip yra ir kaip galėtų būti – pateikiant keletą Vakarų valstybių žiniasklaidos, su kuria neretai lyginama lietuviškoji, dėsnių. Jei idealistiškai tikėtume, jog ginti kairę ar dešinę reiškia ginti idėją ir tvarką, kurią manai esant teisinga, tuomet, Vaižganto žodžiais tariant, tai daranti spauda būtų „sėjėja“. Gero ar blogo – kiekvieno reikalas spręsti. Svarbiausia, kad rūpėtų sėti. Blogiausia, kai rūpi ne sėti, ne skleisti idėją ar objektyvų žinojimą, o pjauti naudą.

Laura Tautvaišaitė