J.Rawlso liberalizmas – medžiaga šiuolaikinėms politinėms teorijoms. Pamąstymai apie šiuolaikinę politikos sampratą

Praėjusiais metais pasitraukęs politinės filosofijos autorius Johnas Rawlsas (1921-2002) dar gyvas būdamas buvo vadinamas liberalizmo klasiku. Vertėtų prisiminti jo darbus, iš kurių garsiausi neabejotinai yra „Teisingumo teorija“ (A Theory of Justice, 1971) ir „Politinis liberalizmas“ (Political Liberalism, 1993), bei pamąstyti apie jų vietą dabartinės liberalizmo doktrinos ir apskritai šiuolaikinių politinių teorijų kontekste. Tokie pasvarstymai galėtų atskleisti, kokia kryptimi plėtojasi nūdienos politikos samprata, į kurios apibūdinimą bandysiu įtraukti ir tokius gana subjektyvius kriterijus kaip požiūris į Švietimo projektą ir su tuo susijęs pesimizmas/optimizmas. Mano manymu, kai kuriais atvejais jie galėtų pakeisti įprastą, bet politinės filosofijos (gvildenančios daugiausia ontologijos, o ne apologetikos klausimus) atveju ne visada tinkamą autorių skirstymą pagal tai, kokią poziciją jie gintų politinio advokatavimo lygmeniu (liberalią, socialistinę ar konservatyvią).

Ideali konstitucija – be moralės priemaišų

Hėgeliško abstraktumo J. Rawlsas palieka įspūdį išmąstytos visuomeninės santvarkos monumentalumu – ji turi remtis tik visai visuomenei priimtina, susikertančio konsensuso palaikoma, moralės srityje atskirų visuminių doktrinų nepažeidžiančia politinio teisingumo samprata. Kalbėdamas apie politinį liberalizmą, J. Rawlsas vaizduoja tam tikrą visuomenės sugyvenimo idealą, universalią valstybės tvarką, beveik panacėją šiuolaikinėms heterogeniškoms politinėms bendruomenėms, kuriuose gyvuoja ir sau teisių reikalauja galybė vertybinių sistemų. Tikrasis liberalizmas – taip teigė J. Rawlsas, knygoje „Politinis liberalizmas“ permąstęs savo ankstesnius argumentus, – negali būti moralinis: tai politinė nuostata toleruoti visas sociume egzistuojančias dorovines pažiūras. Kadangi laisva visuomenė, anot jo, neturi bendrų tikslų, jos negalima mobilizuoti ir bendros moralės pagrindu – taip žmonės nebebūtų laisvi pasirinkti ir dingtų pliuralizmas.

J. Rawlso teorijos pateikta išeitis, rodos, geniali savo minimalizmu – tereikia surasti visiems piliečiams bendrą interesą (politinio teisingumo sampratą) ir tik jo pagrindu įgyvendinti politinę valdžią. Iš tikrųjų – jeigu politika yra bendras ir viešas visų piliečių reikalas, ji turi atsiriboti nuo šališkų, atskiros visuminės doktrinos diktuojamų moralinių nuostatų. Taip politika, kurioje vieninteliu įmanomu požiūriu tampa liberalizmas, griežtai atskiriama nuo moralės sferos, garantuojančios įsitikinimų laisvę.

Taigi jokia dorovės sistema negali būti ir pasaulietinės teisės pagrindu. Kurdamas politinio teisingumo koncepciją, kuri būtų priimtina visiems, J. Rawlsas panaudojo „nematomosios uždangos“ metaforą – šią koncepciją sudaro tokie pamatiniai visuomenės principai, dėl kurių žmonės, nežinodami savo žemiškojo gyvenimo realijų (kilmės, religijos, pajamų, sveikatos būklės… lyties – pridėjo J. Rawlso kritikė feministė M.S.Okin), įstengtų susitarti. Pasak Rawlso, tai būtų prioritetinis lygybės ir antrasis „skirtumo“ (difference) principas, švelninantis nepalankiausioje padėtyje atsidūrusių visuomenės narių dalią.

(Post)liberalistinis J. Gray’aus vertinimas: liberalizmo laidotuvės

Atrodytų, tokie samprotavimai negali nenuteikti optimistiškai – mokykimės tolerancijos, įsisavinkime minėtus teisingumo principus, ir pasaulyje nebeliks net elementarių politinių problemų. Čia ir iškyla esminis klausimas: ar tuomet politika nėra redukuojama iki teisės? Tokia teisingumo samprata yra siektinas, bet praktikoje niekad iki galo nerealizuojamas tikslas, nes, pirma, politika neatskiriama nuo įvairiai suvokiamų vertybių, antra, teisės normas iškreipia socialinė realybė.

Į universalumą pretenduojančią normatyvinę J. Rawlso teoriją savaip pratęsė jo bendravardis Johnas Gray’us, kalbėjęs apie jos įgyvendinimą praktikoje, reiškiantį liberalizmo kaip partikuliarios visuminės doktrinos galą. Anot J. Gray’aus, liberalizmas buvo politinė modernybės teorija, bet šiuo metu kaip politinės filosofijos pozicija yra žlugęs projektas. Jo tradicijoje negalima rasti jokios bendros nustatytos vertybių sistemos (nors tuo dar tikėjo ankstyvasis J. Gray’us). Dabar liberalų pažiūros tapo visuotinai priimta norma vadinamosiose šiuolaikinėse demokratijose, tad nebepatenka į moralės sritį; nebediskutuojamos, tad tarsi ir atsiranda politikos užribyje. Jos jau įkūnytos pilietinės visuomenės institucijose, todėl iš tiesų tampa teisės objektu, ir apie liberalizmo politinę teoriją tegalima kalbėti būtuoju laiku.

Liberalizmas miręs kaip ideologija, bet gyvas praktikoje, kurią autorius ir siūlo mąstyti, paneigdamas Švietimo epochos siekius sukurti racionaliai išprotautą universalią politinę tvarką ir tuo primindamas pragmatišką konservatorių (apskritai J. Gray’us dabar jau linkęs manyti, jog švietėjų niekinti Viduramžiai buvo suradę geresnį visuomenės modus vivendi nei dabartinės demokratijos, juo pasirinkusios liberalizmą).

Pritarimo balsai iš konservatorių ir komunitarų stovyklų:
I. Kristolas ir A. MacIntyre’as

Liberalas J. Gray’us kartu su neokonservatoriumi Irvingu Kristolu kritikuoja racionalistinę liberalizmo vystymosi kryptį, kurią savotiškai vainikuoja J. Rawlso idealizmas. Pasak I.Kristolo, skelbdamas objektyvų pliuralizmą liberalizmas paneigia savo ištakas – juk jis gimė iš konkrečių vertybių (I. Kristolas kaip jo šaknis nurodo biurgeriškąjį protestantizmą, aprašytą M.Weberio, o J. Gray’us ieško dar giliau – netgi iki antikinės bei judėjų-krikščioniškosios tradicijų, sudarančių Vakarų civilizacijos pagrindą) ir tik vėliau, atsisakydamas jas sverti, ėmė garbinti “objektyviausią” – efektyvumą, dėl ko tapo nihilistiniu ekonominiu mąstymu. Tad šiandieninei demokratijai iškilo žūtbūtinis uždavinys suformuluoti konkrečią vertybių sistemą, kas pagal J. Rawlsą reikštų moralinės visuminės doktrinos statuso sugrąžinimą liberalizmui. I. Kristolas vėl „politizuoja“ daugelį gyvenimo sričių ir, svarbiausia, moralei bei religijai sugrąžina politinę reikšmę, tuo itin primindamas konservatizmo tėvą Edmundą Burke’ą.

Komunitaru vadinamas Alasdairas MacIntyre’as politinio advokatavimo nesiima, bet irgi kritikuoja liberalizmą už tai, kad šis kompleksiškai visuomenei primeta individualistinę etiką. Politika, bandydama sustyguoti atskirų individų veiklą, anot liberalų, teturi užtikrinti, kad jie vienas kitam nekenks. A.MacIntyre’as mano, jog visuomenei reikalinga ir bendra gėrio samprata: ginčai dėl priemonių beprasmiai, jei migloti tikslai. J. Rawlsui tikslas atrodė aiškus – politinio teisingumo samprata, – bet A. MacIntyre’o toks atsakymas netenkina. Jis išskiria keturis pagrindinius modernios valstybės politikos požymius: 1) diskusijos ne filosofinio, o veikiau techninio pobūdžio, 2) išstumiami filosofiniai klausimai apie politiką ir gyvenimo būdų vertę; 3) nors šie klausimai nesvarstomi, valdžios veikla remiamos vienos alternatyvos, o ne kitos, 4) politiniai debatai paprastai nei sistemiški, nei gilūs. Tai vadinamąsias šiuolaikines demokratijas prilygina oligarchijoms, kuriose akademikai mąsto, o politikai veikia atskirai vieni nuo kitų.

Sakydamas, kad liberali visuomenė naikina pati save, nostalgiškasis A. MacIntyre’as tampa panašus į I.Kristolą, bet problemą jis galiausiai įvardija ne kaip moralės sistemos, bet jos socialinio konteksto, t.y. bendruomenės, drauge svarstančios įvairias problemas ir pasiekiančios praktinį racionalumą, neįmanomą valstybinės politikos lygmeniu, sukūrimo/atgaivinimo. Būtent kompaktiškos lokalios bendruomenės susitelkimo trūksta šiuolaikinei politinei kultūrai daugelyje kraštų.

Postmodernistų subjektyvizmas ir nihilizmas: R. Rorty ir J. Baudrillardas

Šiandien bet kokiose teoriniuose samprotavimuose tapo tiesiog būtina paminėti ir postmodernizmą. Siekiant kažkaip įprasminti kokybinius pokyčius, reiškiančius perėjimą iš modernybės į postmodernybę, mėgstama paneiginėti istorinę patirtį – taip pat ir politinę, – abejoti egzistuojančiomis institucijomis, prie žodžių klijuoti priedėlį “post“ ir ginčyti lokaliai bei istoriškai nedeterminuoto racionalumo, kurio visad siekė Vakarai, galimybę (tai ypač būdinga Richardui Rorty). Šios pastangos kritiškai nusiteikusiems atrodo veikiau bandymas tas negrįžtamas transformacijas sukonstruoti iš dabartinės perspektyvos atgaline data. Arba – galbūt gelbėjantis nuo vertybinės sumaišties – tą sumaištį pristatyti kaip savotišką tvarką, tarsi bandytume grįžti prie visas kultūros sritis niveliuojančio stiliaus (kokie buvo gotika ar barokas).

Populiaraus prancūzų postmodernisto Jeano Baudrillardo pojūčių kuriamos hipertikrovės aprašymas tik patvirtina J. Gray’aus tezę, kad modernybė buvo persunkta liberalizmo. Jis išugdė postmodernizmą, dar labiau suradikalinusį individo etinį savarankiškumą. Galbūt tas nihilizmas, I. Kristolo priskirtas liberalizmui, taikytinas jo tąsai – postmodernizmui.

Visgi liberalizmas išauklėjo ne atsidavusių šalininkų, o kritikų kartą. Kalbant R.Rorty žodžiais, postmodernistai, pripažįstantys, kad valdžios šaltiniu tegali būti laisvas žmonių susitarimas, negali visiškai atmesti utopinio liberalų scenarijaus, o tik jį papildyti. Postmodernistų darbuose nauju pavidalu atgimsta K.Marxo idėjos. R. Rorty gali būti pavadintas postmoderniu liberalu (arba postliberalu pagal J. Gray’ų), nors ir jis teigia, kad pagrindiniai politiniai klausimai susiję su turtingųjų ir vargšų santykiais, o J.Baudrillardas atvirai pranašauja socializmo pergalę, seksiančią socialumo mirtį. Apskritai R.Rorty daugiau užsiima subjektyvumo studijomis, o J. Baudrillardas, žvelgdamas į pasaulį iš erelio skrydžio, grėsmingai konstatuoja, kad viskas tėra simuliakrai, maskuojantys simuliacinį tikrovės pobūdį.

Liberalizmas mirė?

Visi aptarti autoriai (išskyrus patį J. Rawlsą), pateikę daug pesimistinių įžvalgų, pabaigoje palieka šiek tiek vilties, pasakodami savo siūlomą veiksmų planą. Daugiausia vietos jų teorijose užima esamos padėties kritika, paprastai nukreipta prieš įsivyravusią liberalią praktiką. Su liberalizmo kritika susijęs ir racionalistinio Švietimo projekto, sukūrusio prielaidas modernybei, atmetimas. Ryšius su Švietimu ryžtingai nutraukia net (post)liberalas J. Gray’us. Kaip švietėjai savo pirmtakų filosofiją laikė ištisine klaidų virtine, taip dabar jų siekių realumu ir reikalingumu suabejoja postmodernistai.

Priekaištai liberalizmui rodo, kad, J. Gray’aus palaidotas, jis nemirė, o kaip tik išlieka pagrindas politinių mąstytojų pažiūroms: ir pildančioms, ir siūlančioms alternatyvas. Blogybes išryškina ir vienos, ir kitos. Liberalizmas, kurį įprasmino J.Rawlso idėjos, tampa mase, iš kurios lipdomos šiuolaikinės politinės teorijos, bandančios apibrėžti žmogaus tapatybę ir politikos sampratą.

KOMENTARAS: Šiuolaikinės liberaliosios teorijos ydos

Johnas Gray’us, Londono ekonomikos mokyklos profesorius (Iš interviu Nathanui Gardelsui; žr. http://www.npq.org/archive/2001_spring/modus.html)

N.G.: Ar dabar, istorijai pasibaigus, ateina liberalizmo galas?

J.G.: Ironiška, kad klaidingas marksizmo teorinis ir praktinis politikos kilmės supratimas turėtų būti pakeistas liberalizmo forma, turinčia lygiai taip pat klaidingą politikos kilmės supratimą. Iš tikrųjų vyraujančioje įvairovėje savo praktikų – kaip pastaruosius du dešimtmečius JAV ir Britanijoje – liberalizmas siekė panaikinti politiką arba pašalinti iš politikos srities daugelį kontroversiškų klausimų, susijusių su teisingumu, asmens laisvės reguliavimu bei vertybių susidūrimu, ir perkelti juos į teisių ir teisminę sferą. Būtent ši įprastinės liberaliosios teorijos – taip aš vadinu beveik hegemoninę liberaliosios politinės filosofijos kryptį, geriausiai apibūdinąmą Johno Rawlso darbu – bejėgystė bando iš teorijos, priimtinos visiems „protingiems“ žmonėms, išvesti kažką panašaus į idealią konstituciją (turima omeny politinio režimo sąranga – Vert. past.). Šioje „idealioje konstitucijoje“ svarbiausi laisvės reguliavimo ir susiduriančių gero gyvenimo sampratų klausimai arba išsprendžiami, arba privatizuojami. Toks liberalizmo tipas yra toks pat utopiškas ir iškreiptas savo realiomis pasekmėmis, koks buvo marksizmas.

Legalistinis liberalizmas turi dvi jį žalojančias ydas. Pirmoji yra tai, kad įstatymo viršenybė laikoma įgyvendintu faktu, nors daug kur pasaulyje taip nėra, – netgi Jungtinėse Valstijose, ką galėjome matyti, kai politizuotas Aukščiausiasis Teismas nusprendė, jog G. W. Bushas nugalėjo A. Gore‘ą prezidento rinkimuose.

Bet daugelyje pasaulio vietų nėra modernios valstybės, juo labiau – teisinės. Taigi įstatymo viršenybė yra ne išankstinė politikos sąlyga, bet politinis laimėjimas savaime. Kol nėra politinio susitarimo, palaikančio įstatymo viršenybę, ji bus nesaugi ir ginčijama. Ne tokiu aiškiu pavidalu tai tinka ir JAV – didžiausiam moderniam teisinės valstybės projektui.

Antroji yda yra tikėjimasis, kad politiškai neišsprendžiami klausimai gali tapti išsprendžiamais, pašalinus juos iš politinės arenos ir atsakymą įsupant į teiginių apie pagrindines teises terminus. Pavyzdžiui, bandymas tokius ypač kontroversiškus klausimus kaip abortai pašalinti iš politikos plotmės ir perkelti juos į teisių sritį baigiasi tik teismo politizavimu.

Indrė Balčaitė

2005 m. baigė politikos mokslų bakalauro studijas TSPMI, yra Corp! “RePublica” filisterė. 2012-2013 m. vienerius metus praleido Pietryčių Azijoje, rinkdama medžiagą doktorantūros tyrimui, vykdomam Londono universiteto Orientalistikos ir Afrikos studijų mokykloje.
-> skaityti visus autoriaus/autorės tekstus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.