Apibendrinant Vakarų mąstymo tradiciją, neretai pabrėžiama, kad daugelis dogmomis iki tol laikytų jos ypatybių nebegalioja, susidūrus su postmoderniuoju posūkiu. Tai yra esminis lūžis, kliudantis šioje tradicijoje įžiūrėti tęstinumą ir nuoseklumą. Šio straipsnio tikslas – paaiškinti to kitoniškumo priežastį: atskleisti, jog jį lemia iš Rytų filosofijos postmodernistų pasisemtas įkvėpimas. Paradoksalu, tačiau tuo pat metu paaiškėja, kodėl visgi postmodernizmas nėra toks novatoriškas, netradicinis ir toks „nevakarietiškas“, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio.
—
Totali Vakarų paveldo revizija
Postmodernistai teigia atsisakantys bet kokių metafizinių pretenzijų, kritikuoja ligtolinį teoretizavimo būdą kaip nevaisingą ir atitrūkusį nuo tikrovės. Postmodernus „būvis“ – tai Vakaruose įprastų subjekto/objekto dichotomijos, priežastinių ryšių ir apskritai visos aristotelinės logikos paneigimas; pasak François Lyotardo, tai „detotalizuojantis“ mąstymo,suvokimo būdas.
Švietimo projektas ir juo pagrįsta modernybė rėmėsi linijine istorijos samprata ir tikėjimu, kad ateitis žada vis geresnį, vis tobulesnį gyvenimą (visais atžvilgiais – nuo materialiųjų vertybių iki politinių sistemų). Šis tikėjimas pažanga savo kraupiąja puse atsiskleidė Auschwitzo (Osvencimo) koncentracijos stovyklos ir Gulago archipelago pavidalais. Apmąstydama išgyventus Antrojo pasaulinio karo baisumus Europa pagaliau suvokė progreso mito apgaulę, su nauja jėga ėmė grįžti dar XIX a. pasirodę idėjos apie Vakarų civilizacijos nuosmukį.
Todėl postmodernybė jau nebėra pereinamasis laikotarpis, artinantis prie šviesesnės ateities. Anot Ágnes Heller, tai tarsi gyvenimas geležinkelio stotyje, iš kurios nuolat nežinomomis kryptimis išvyksta traukiniai. Niekada nežinia, kurį pasirinkti ir kur jis nuveš. Lyginant su modernybe, tai visiškai kitokia perspektyva: postmodernybės, tiesą sakant, netgi negalime vadinti modernybės įpėdine, mat ji atmeta bet kokį vieningos, nuoseklios istorijos naratyvą. Save ji laiko alaikiška perspektyva, o ne laikotarpiu.
Rytietiškos formos
Kalbant stereotipais, rytietiškoji mąstymo tradicija ilgą laiką buvo priešinama vakarietiškajai kaip visiškas jos antagonizmas. Rytai – intuityvūs, Vakarai – logiški, sistematiški. Rytuose mąstoma sintetiškai, holistiškai, Vakaruose – analitiškai, skaidant, preparuojant visumą į sudėtines dalis. Materialistinės Vakarų kultūros išvargintuosius Rytai vilioja paslaptingu dvasingumu. Rytai, priešingai racionaliems, ekstravertiškiems, objektyviems Vakarams, yra iracionalūs, intravertiški, subjektyvūs… Remiantis šiais – pabrėžiu, stereotipiniais – kriterijais, postmodernizmas atrodo labiau rytietiškas nei vakarietiškas. Jis nebepretenduoja į objektyvumą, atvirkščiai – teigia, kad tiesų daug ir vienintelis galimas klausimas yra ne „kuri tikresnė?“, bet „kaip jos kuriamos?“. Visas į monopolinę padėtį pretenduojančias tiesas būtina dekonstruoti
Kaip rašė Richardas Rorty, klausimą „kokia mūsų prigimtis?“ filosofijoje keičia „kokie mes galime tapti?“, nes ir istoriškai, ir antropologiškai galima įrodyti žmogaus prigimties lankstumą: mes galime būti visokie – geri ar blogi – priklausomai nuo aplinkybių.
Postmodernizmas nebekuria hėgeliškos visaapimančios filosofinės sistemos, atsisakoma metafizinių klausimų apie Dievą. Metafizikus pakeičia ironikai, mat pati skirtis „gera/bloga“ tampa beprasmė, ja nebegalima remtis savo tiesai ginti. Apskritai nebegalima rasti atsakymo į etinius klausimus, sako Ágnes Heller, nes gyvenimas nėra problema, uždavinys, lygtis, kurią galėtum išspręsti. Neįmanoma apeliuoti į racionalumą; savo tiesas gali paremti iš esmės tik savo subjektyviu pasirinkimu.
Paslėptas filosofinis budizmas
Reikia pripažinti, kad, nors aukščiau pateikta tradicinė Rytų/Vakarų mentaliteto takoskyra iš esmės šaržuoja tikrovę, Rytų ir postmodernistinės Vakarų filosofijos panašumai ne vien paviršiniai. Galima pateikti ir konkrečių idėjų turinio pavyzdžių.
Derėtų atkreipti dėmesį į Michelio Foucault mintį (išsakytą daugelyje jo darbų, galbūt vaizdžiausiai – „Disciplinuoti ir bausti“ bei „Seksualumo istorijoje“), kad galios centras yra tuščias, ir galia dabar tarsi sunkiasi į visuomenės kūną visomis kryptimis per sudėtingą kapiliarų tinklą, apraizgiusį visas individo gyvenimo sritis. „Tuščio centro“ idėją, nusižiūrėtą nuo japoniškojo politinio mąstymo (japoniškoje politinėje sistemoje „tuščiu galios centru“ – legitimuojančiu, bet realiai nevaldančiu – laikomas imperatorius), kaip panacėją nuo tikrovės atitrūkusiai Vakarų filosofijai vėliau siūlė Frankas R. Ankersmitas. „Tuščias centras“ arba beribis „aš“ yra esminė budizmo koncepcija, pagrindinio siekio – visiško išsilaisvinimo (nirvanos) – prielaida.
Sociologas Zygmuntas Baumanas sutinka, kad dabar laiko samprata pasikeitusi. Moderniosiose visuomenėse buvęs linijinis, šiandien laikas yra puantilistinis, t.y. „taškinis“ (pranc. point – „taškas“). Taškinis laikas – tai ne nenutrūkstanti įvykių grandinė, besitęsianti iš praeities į ateitį, bet pavieniai epizodai, nuolatiniai trūkiai, vis naujos pradžios.
Tad, pavyzdžiui, kokią nors logiką savo gyvenimo kelyje vėlyvosios modernybės (Z. Baumanas nepripažįsta termino „postmodernybė“) žmonės tegali įžvelgti vien retrospektyviai, matydami, kokią konfigūraciją galiausiai sudaro tie taškai. Būtent toks laiko suvokimas randamas budizme. Budistiniame pasaulėvaizdyje bet kokia situacija yra sukurta atsitiktinio, nuolat kintančio priežastinio ryšio, aplinkybių konstruojamo tarsi nepastovių atomų konfigūracijų.
Vakarietiškos išvados
Postmodernizmo panašumai su rytietišku mąstymo būdu nėra atsitiktiniai. Yra žinoma, kad, pavyzdžiui, prancūzų poststruktūralistai, įskaitant M. Foucault, domėjosi Rytų filosofija, ypač budizmu. Budistinės idėjos pasirinktos kaip pagrindas, nuo kurio atsispiriant galima kritikuoti Vakarų intelektualinę tradiciją.
Bet nei Foucault, nei daugelis kitų autorių (Ankersmitas šiuo požiūriu yra išimtis) atvirai nepripažįsta rytietiškos savo idėjų kilmės. Kaip teigia Uta Liebmann Schaub, orientalistinis diskursas Foucault darbuose yra paslėpta „potekstė“ – matyt dėl to, kad Rytų minties sistemos Vakaruose laikomos veikiau „ezoterinėmis teologijomis“ nei filosofijomis.
Iš tiesų nei Kinijos, nei Indijos civilizacijose nerasime istorinio atitikmens europietiškajam Švietimo projektui, griežtai atskyrusiam religiją nuo mokslo. Rytų minties sistemoms nereikėjo savęs apibrėžti kaip vien tik „religinių“ ar „mokslinių“ ir dėl tokio savo „negrynumo“ (vakarietiškai akiai) jos atrodo užterštos „teologija“ bei kelia įtarimų, ar tokia filosofija netampa teologijos tarnaite.
Tačiau toks požiūris visiškai iškraipo Rytų mintį. Audriaus Beinoriaus žodžiais tariant, budizmas, kuris neturi Dievo sampratos, iš tikrųjų meditacijos pavidalu siūlo savęs tobulinimo įrankį. Tobulėjimas vyksta ne individualėjimo prasme, bet atvirkščiai – siekiama taip apvalyti savo žvilgsnį nuo bet kokio intencionalumo ir šališkumo, tą nušvitimo siekiantį „aš“ išlaisvinti nuo visų jį/ją kuriančių socialinių priklausomybių ir santykių, trukdančių įžvelgti tikrąją realybės prigimtį, kad galima prisiminti graikiškąją thēoria reikšmę – „įsižiūrėjimas“. Tuo tarpu budistines koncepcijas naudojantys postmodernistai savo epistemologijoje nukrypsta į visai kitą kraštutinumą – tradiciškai Rytams priskiriamą subjektyvumą, nesugebėjimą abstrakčiai, objektyviai mąstyti.
Norėjo geriau, o išėjo… kaip visada
Taigi Rytų pagrindu kuriamas hegemoniniam vakarietiškajam priešingas diskursas. Tai būtų pagirtinas filosofinio pliuralizmo pavyzdys, iškeliantis Rytų filosofiją, kaip nuo tradicinio vakarietiškojo visiškai skirtingą ir lygiavertį tikrovės matymo ir mąstymo būdą, kuris praturtintų vakariečius ir žymiai palengvintų civilizacijų susikalbėjimą, jeigu ne keletas dalykų.
Pirma, akademiniame pasaulyje įprasta nurodyti autorius ir kūrinius, kuriais remiamasi vystant savo idėjas – priešingu atveju darbas laikomas plagiatu. Neatskleisdami savo šaltinių (budistinių ar budizmą analizuojančių tekstų), postmodernistai išvengia priekaištų – viena vertus, kad remiasi „mistinėmis“ rytietiškomis idėjomis, ir kita vertus, kad jas iškraipo dėl savo nereflektuojamo vakarietiško šališkumo.
Antra, skolindamiesi rytietiško pasaulėvaizdžio elementus ir kurdami antihegemoninį diskursą, jie nepripažįsta kuriantys tokią pat dalinę „tiesą“, kokią siūlo ir tradicinė Vakarų filosofija – vieną iš galimų tikrovės konstravimo būdų. Sakydami, jog tegalima analizuoti, kaip konstruojamos tiesos, ir čia pat dėstydami „kaip yra iš tikrųjų“, postmodernistai prieštarauja patys sau. Jiems nepavyksta tapti ironikais, nes jie išlaiko užslėptą metafizikų polinkį – savybę ieškoti universalaus žmogiškojo patyrimo pagrindo. Tačiau esmė ta, kad ir vakarietiškasis, ir rytietiškasis patyrimas yra ne universalūs, o lokalūs. Tad rytietiškasis mąstymo būdas nepriartina Vakarų filosofijos prie tikrovės labiau nei bet kuris kitas.
Indrė Balčaitė