Amžinasis Vakarų saulėlydis: kismas, baimė ir viltys

„Ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“
Luko 12, 40

Sakyti, kad saulė leidžiasi Vakaruose yra trivialu. Mūsų kasdieniškoje lietuvio būtyje žiūrėti į Ten, Vakarus, jūrą,

Stanislaw Wyspianski „Chocholy“ (fragmentas). 1898-1899

Stanislaw Wyspianski „Chocholy“ (fragmentas). 1898-1899

besileidžiančią saulę tapo lyrizmo ir banalybes viršūne. Savotišku romantizuotos lietuvio dvasios, nuo gezo iki poeto, grožio etalonu, savo viršūnę pasiekiančiu spūstyje ant Palangos tilto vasaros vakarais. Kiek mažiau mūsuose žinoma, tačiau ne ką rečiau naudojama socialiniame diskurse saulėlydžio metafora reiškia liberalios Vakarų civilizacijos dekadansą ir žlugimą. Marijos žemėje abu įvaizdžiai nesunkiai susijungia: Ten, už jūros, esanti feministuojanti Švedija, sekuliarizuota Jungtinė Karalystė, pasileidusi Olandija tampa O. Spenglerio, atradusio Vakarų saulėlydį ir Rytų saulėtekį, pranašysčių įsikūnijimu.

Visgi šioje trumpoje apybraižoje nesinori svarstyti O. Spenglerio prielaidų klaidingumo ar teisingumo, Vakarų ribų problemos ir miegančio Rytų Tigro realumo. Veikiau atvirkščiai, priimama tezė, kad Vakarų (kur jie bebūtų) saulėlydis (kas tai bebūtų) yra (kiek tai bebūtų). Bet jis ne objektyviai apibrėžiamas, o subjektyviai suvokiamas, provokuojantis, dirginantis mūsų fantaziją ir vienu ar kitu būdu veikiantis individualioje sąmonėje atodūsiais „kur pasaulis ritasi“ ir viešojoje erdvėje vis dažniau pasitaikančiomis apokaliptinėmis prognozėmis. Ši „subjektyvistinė“ Vakarų saulėlydžio interpretacija leidžia jį permąstyti ne kaip reiškinį, kuriuo galima objektyviai paaiškinti ir išreikšti Vakarų būklę, o veikiau atskleisti jo prasmines konotacijas – individualų vakariečio (taip, taip, ir lietuvio) gyvenimą įprasminantį fenomeną.

Saulėlydis kaip kismas ir Vakarų susikūrimas

Tad šių svarstymų leitmotyvas: kaip aš galiu suprasti besileidžiančią saulę? Ką man gali šnabždėti Vakarų saulėlydis? Pirmuoju galimu atveju saulėlydis siejasi su „sugrįžimo mitu“ – saulei nusileidus vakare ji privalės pakilti ryte. Pasaulis negali baigtis, nes jis prisikels iš naujo ir sugrįš, kaip vėl ateina diena, kaip vėl ateina vasara, kaip sudegęs Herakleito pasaulis vėl ir vėl kartojasi iki paskutinės šios straipsnio raidelės. Tokia saulėlydžio reikšmė interpretuojama kaip „gamtiškoji“, kur mirtis suponuoja naują gyvybę. Bet ji niekaip nepaaiškina Vakaruose besileidžiančios saulės, nes šios saulės prasmė yra nebepatekėti: Vakarų paprasčiausiai nebeliks. Saulė liks, bet ne mums, nes mūsų nebebus. Gal yra kitas pasaulis, gal geresnis, gal blogesnis, bet nebėra manęs, vakariečio, kad jį įprasmintų kaip mano. Taigi susiduriama su antrąja, špengleriška, bent dažniausiai kaip tokia interpretuojama, saulėlydžio samprata, kurioje atsiranda istorija – kismo galimybė, kuris, po netikėto „posūkio“, kokybiškai pakeičia mūsų gyvenamąjį pasaulį ir mus pačius.

Būtent čia pradeda veikti civilis žmogus – pilietis, kuris savo gyvenimo nebegali stabilizuoti pasitikėdamas gamtišku metabolizmu, besikartojančiu atsinaujinimu. Tad saulėlydis pirmiausiai pasirodo kaip neišvengiamo kismo metafora ir tampa įmanomas tik istorinėms bendruomenėms, kurios atsimena, kaip buvo, ir tiki, kad bus kokybiškai naujas pasaulis. Bet nei „buvo“, nei „bus“ nėra apčiuopiama, todėl siekiama įprasminti „dabar“ – pasaulį, kuriam šviečia saulė – Vakarus. Jis, individas, juos stabilizuoja ar bando stabilizuoti per savo mąstymą, dirbtinius kultūrinius kodus – gidensiškai tariant, abstrakčiąsias sistemas: teisę, pinigus, legitimias institucijas, bendrapiliečius, kuriuos sieja ne gimimo-kraujo-gamtos ryšiai, o abstrakčioji tikėjimo brolybės per Dievą, Istorijos dvasią ar Konstituciją idėja. Taip sukuriamos sąlygos atsirasti mūsų istoriškumui – tikėjimas, kad pasaulis keičiasi, juda pirmyn nežinomos pasaulio istorijos link.

Saulėlydis kaip baimė ir Vakarų prakeikimas

Taigi pirmas dalykas, kurį mums padeda apčiuopti saulėlydis, yra „aš pats“ ir „mes patys“: asmuo bei Vakarai, su jų istorine misija keistis ir kartu išlaikyti save, įforminti kismo amžinybę. Tačiau tai padeda suprasti tik pačią saulę kurios atokaitoje stovi vakarietis, bet dar nepaaiškinama paties saulėlydžio prasmė. Čia ypatingą dėmesį derėtų atkreipti į baimę, kurią kelia Vakarų saulėlydis. Juk kalbame ne šiaip apie kitimą, o apie paskutinį nusileidimą, pasaulio pabaigą. Tačiau pabaiga-saulėlydis nekalba apie dykvietę, kurioje mes kankinsimės prisimindami, tai, kas buvo. Saulėlydis-pabaiga nekalba apie palaimingą pasaulį, kurį mes kursime. Jis net neužsimena apie galimybę palikti tai, kas yra, palikti svarbiausią iš „yra“ fenomenų – mane patį. Absoliuti, spengianti tuštuma, kuri seks išnykus paskutiniesiems šviesos spinduliams – štai tikroji saulėlydžio prasmė, štai tikrasis pragaras, kurio verta bijoti.

Šio teiginio paradoksalumas ir provokatyvumas slypi štai kur: apie apčiuopiamą, nujaučiamą, jaudinančią pasaulio pabaigą prabyla socialinis liberalus mokslas, tačiau tai, ką jis sako, jau girdėta apokaliptiniuose Jono apreiškimuose. Abu jie sukelia baimę, tad baimę ir nerimą, šalia kismo, pagrįstai galima laikyti antrąja Vakarų civilizuotojo žmogaus, nuo krikščionio iki liberalo, esme. Visgi įdomiausia, kad bijoti čia nereiškia nuleisti galvą prieš galingesnįjį pripažįstant jo pranašumą. „Bijoti“ vakariečiui reiškia būtinybę žvelgti į akis neišvengiamybei (tiek žiūrint į saulėlydį, tiek „atidengiant paslaptį“), nuolat prisiminti, kad pabaiga yra, jausti viltį. Viltį dėl ko?

Saulėlydžio viltys ir Vakarų kūryba

Trečiuoju, turbūt ne paskutiniu, bet mums svarbiausiu Vakarų bruožu tampa viltis. Viltis gali atsirasti tik esant aiškiam žinojimui apie tai, kas bus, ir turint aiškią nuostatą ateities atžvilgiu – nenorą, kad taip atsitiktų. Ir čia, vengiant pasaulio pabaigos, kyla dvi gana prieštaringos, bet iš esmės tą pačią problemą sprendžiančios elgsenos strategijos, kurios ir atspindi tai, kas dažnai laikoma „fundamentalia“ liberalizmo ir krikščionybės priešprieša. Taigi baimė gimdo veiksmus – dvi drąsas elgtis.

Krikščioniška interpretacija verčia grįžti prie anotacijos, kurioje taip tiksliai ir kartu taip paradoksaliai teigiama pasaulio pabaiga, jos neišvengiamybė ir būtinybė jos laukti: būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite. Pati anotacija savo prasme daug nesiskiria nuo mileniaristų, turbūt pradėjusius savo apokaliptines prognozes kartu su krikščionybe, įtikėjimo, kad pasaulio pabaiga ateis tūkstantaisiais, tūkstantis šešišimtai šešiasdešimt šeštaisiais, dutūkstantaisiais, rytoj… Būkite pasirengę, tai dar neįvyko, todėl turi įvykti. Tikrai gąsdinanti minėtojo teiginio pusė kyla iš perspėjimo būti pasirengusiam visada, nes, vos tik sąmonė užmigs ir perspėjimas užsimirš, ateis jis, Žmogaus Sūnus, atnešdamas pasaulio pabaigą ir blokšdamas tave į užmarštį. Krikščionis viliasi neprarasti vilties. Ne spėlioti kada tai įvyks, o tam rengtis. Tiesiog viltis, kad tuo metu tu būsi pasirengęs ir gyventi taip, kad net šiuo momentu nusileidus saulei tau būtų paskirtas amžinasis gyvenimas. Idealistinis krikščioniškas kelias kviečia: „Budėk!“

Liberalioji interpretacija (gal verčiau sakyti – liberalusis interpretatorius), turinti tas pačias šaknis – baimės viltį prieš kismą, – kiek tiesmukiškesnė, kiek žemiškesnė, bet tokia pat įdomi. Iš principo perinterpretuojama ta pati eilutė – žmogaus sūnus ateis, – bet liberalui jis jau yra atėjęs. Žmogaus sūnus yra Aš – žinantis, matantis, bijantis, gyvas žmogus iš kūno ir kraujo. Aš supranta – pabaiga ateina, Aš mato – saulė leidžiasi, grasindama sunaikinti viską, kas jam yra kasdieniška ir suprantama šiame pasaulyje, todėl belieka skubėti – bėgti paskui saulę, kad ji niekada nenutoltų. Todėl vienintelis būdas Vakarams išlikti yra susitapatinti su saulėlydžiu, padaryti saulėlydį amžinu, nuolat ir ištikimai sekti jį. Apokaliptikai ir mileniaristai liberalui daro ne mažesnį poveikį nei krikščioniui. Jie jį verčia bijoti, turėti vilties ir tobulinti pasaulį, kuriame gyvena. Jis irgi bijo, bet neturi laiko pasinėrimui į save, kai griūna jį supantis materialus aplinkinis pasaulis. Reikia sekti saulę. Reikia tikėtis, kad saulėlydis tęsis amžinai, o Aš išlaikysiu savo pasaulį keisdamas jo formas, apšviesdamas jį dirbtine šviesa. Materialusis kuriantis liberalus individas reikalauja: „Statyk!“

Beje, yra ir trečia strategija. Bet čia nebelieka pažįstamo vakariečio – nei krikščionio, nei liberalo. Trečioji nuostata Vakarų saulėlydžio atžvilgiu – ne sulaikyti saulėlydį, o sustabdyti saulę. Ir išnyks kismas, ir išnyks baimė, ir išnyks viltis, ir išnyks būtinybė ką nors veikti. Juk tam reikia tik… technikos. „Pajunk! Kontroliuok! Valdyk!“ – aistringai kviečia viską žinantis technokratas… O būtent čia, tikiu ir manau, gali pasigirsti bendras krikščionio ir liberalo atbalsis: „Nesudekim!“

                                                                                               Justinas Dementavičius

Justinas Dementavičius

Socialinių mokslų daktaras, VU TSPMI lektorius ir Lietuvos istorijos instituto tyrėjas-stažuotojas, Corp! RePublica filisteris. Domisi Lietuvos politinės minties istorija ir politine teorija.
-> skaityti visus autoriaus/autorės tekstus.

1 atsiliepimas apie straipsnį “Amžinasis Vakarų saulėlydis: kismas, baimė ir viltys

  1. Mes patys save vedame i prazuti,is zemes padareme savartyna,issunkeme viska ka ji turejo ir galejo mums duoti,greit nebus kuo kvepuoti.Gamta pasikeite,tikrai ne pries gera.Kas yra rasoma pranasystese yra surista su sendiena’ir nebeliks akmens ant akmens’

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.