Apie tvarką politikoje: V. Kavolio civilizacijų analizės motyvais

Neretai džiaugiamės, kad savo gretose turime Vytautą Kavolį – tarptautinio lygio civilizacijų analitiką. Tačiau kokios buvo jo idėjos, kokias konkrečias naujas įžvalgas jis kėlė, kuo jis išskirtinis, ir kokiu būdu būtų galima jo civilizacijų analizę pritaikyti politikos reiškiniams tyrinėti, iki šiol lieka iki galo neišplėtota tema. Be jokios abejonės, šiuo straipsniu neišsemsiu šios temos platybių, tačiau pasidalinsiu savo mintimis, kurios kažkada gimė „užkliuvus“ už Vytauto Kavolio „Lyginamosios civilizacijų analizės“ (Vilnius, 1998) keleto skyrių.

—

Mano įsitikinimu, nors V. Kavolio tyrinėjimai nebuvo tiesiogiai nukreipti politikos ir civilizacijos ryšių nagrinėjimui, jie gali būti palyginti lengvai tam pritaikomi iškeliant vertingas įžvalgas civilizacinei politikos prigimčiai suvokti. Jeigu Samuelis Huntingtonas (kurio dėka civilizacijos terminas įsitvirtino politikos mokslų žodyne), pabrėždamas religijos veiksnį, siekė išryškinti civilizacijų tarpusavio skirtumus ir šių skirtumų pagrindu interpretuoti tarptautinių konfliktų ištakas, tai V. Kavolis ryžtasi kur kas ambicingesniam ir labiau intriguojančiam tikslui – pakloti civilizacijų lyginamosios analizės pamatus užčiuopiant visose civilizacijose veikiančius tuos pačius pasaulėvokos ir pasaulėtvarkos elementus.

Pasak V. Kavolio, kiekviena civilizacija talpina ir derina savyje tam tikras tvarkos sampratas, kurios skleidžiasi tų civilizacijų visuomeniniame gyvenime, įskaitant ir politiką. Bendrąja prasme, politikos mokslų disciplinų žemėlapyje V. Kavolio lyginamoji civilizacijų analizė atsidurtų šalia „politinės kultūros“ studijų. Pagrindinė tokio tyrimo ašis – įvairių politinės ir pilietinės kultūros tradicijų ir patirčių tyrinėjimas. Ji taip pat apima politikos prasmės studijas ir gali padėti išsiaiškinti pamatines civilizacines priežastis, kodėl nusiviliama politika, rezignuojama visuomeniniame gyvenime arba, atvirkščiai, pasiryžtama viską pakeisti iš pagrindų. Šiame straipsnyje apsiribosiu pačios V. Kavolio civilizacijos „tvarkų“ ir jų klasifikacijos principų trumpu pristatymu ir keliomis įžvalgomis apie Vakarų civilizacijos moderniosios politikos prigimtį bei šiandieninius Lietuvos (dalyvaujančios pastarosios civilizacijos projekte) pilietinio ir politinio gyvenimo iššūkius.

Pagrindinė šių svarstymų mintis – patyrus dehumanizuojantį sovietinį totalitarinį „fabriką“, Lietuvoje justi prasmingos politikos ir aktyvaus pilietinio gyvenimo alkis. Tačiau liberalioji demokratija (paremta modernios biurokratijos ir laisvosios rinkos samplaika) savo esme taip pat yra „fabrikas“, todėl negali pasiūlyti deramų kultūrinių sprendimų, kaip atgaivinti „atviros visuomenės“ ir „moralios politikos“ prasmės pojūtį šalyje. Išeities iš šios sociopolitinės ir kultūrinės aklavietės galbūt derėtų ieškoti „ikifabrikinių“ pilietinių visuomenės institucijų atgimime.

Tvarka civilizacijoje ir politikoje

Civilizacija V. Kavolio vaizdžiai apibūdinama kaip gyvas kolektyvinis meno kūrinys. Civilizacijos gimsta, kyla, klesti, keičiasi kartu su jas palaikančiomis „patyrimo bendruomenėmis“ arba miršta, jei anksčiau žmonių ir civilizacijos gyvenime vyravusi tvarka nebetenka savo prasmės, o naujosios nepavyksta sukurti ir įtvirtinti.

Kiekvienoje civilizacijoje, V. Kavolio teigimu, paprastai tarpusavyje sąveikauja po dvi „gamtos“ ir „žmogiškosios“ tvarkos sampratas. Jų tarpusavio deriniai sudaro tam tikrą tvarkų hierarchiją. Jeigu reikėtų vienu žodžiu apibūdinti kiekvieną iš šių žmogaus patirtį formuojančių civilizacijos tvarkų, V. Kavolio išskiriamoms „privalomos prigimties“, „spontaniškos gamtos“, „fabriko“ ir „meno kūrinio“ tvarkoms išreikšti atitinkamai vartočiau „moralumo“, „natūralumo“, „pragmatiškumo“ ir „estetiškumo“ sąvokas. V. Kavolis taip pat išskiria dvi „netvarkos“ sampratas, kurios svarbios vienai ar kitai tvarkų hierarchijai pagrįsti. Jos įkūnija vienaip ar kitaip sudėstytos šių civilizacijos tvarkų hierarchijos kaitos galimybę („stebuklingasis proveržis“) arba stagnacijos grėsmę („beprasmis chaosas“). Glaustumo dėlei pateiksiu lentelę, trumpai atspindinčią, kaip V. Kavolis suvokia šių „tvarkų“ ar „netvarkų“ esmę ir kokius pavyzdžius pateikia joms iliustruoti.

Vakarų civilizacijos ir modernios politikos iššūkiai

Pagrindinis modernioje politikoje vyraujantis vaizdinys, pasak V. Kavolio, yra „fabriko tvarka“. Šios sampratos esmė yra idėja, kad žmogus pats sau susikuria įstatymus, kurie skirti tik siekti praktinių padarinių ir kad visus įstatymus galima akimirksniu pakeisti, jei nūdienos praktiniai poreikiai to reikalauja. Pagrindinė modernizacijos jėga – industrializacija – ne tik paskatino įvairius politinius, socialinius ir ekonominius procesus, bet ir nulėmė esminius moderniojo politinio režimo struktūrinius ypatumus. Jos metu sukurtas ne tik ekonominis, bet ir „politinis fabrikas” (t.y. racionaliu legitimumu pagrįsta biurokratija), aptarnaujantis politinę sistemą nuo politinio proceso pradžios iki jo pabaigos, priimant ir įgyvendinant tam tikrus viešosios politikos sprendimus.

„Fabriko tvarka“ turi milžinišką galimybę pasiekti užsibrėžtų rezultatų, tačiau kartu kelia pavojų neigiama prasme pakeisti ir fragmentuoti platesnį gamtinį, socialinį ir moralinį kontekstą. Pasak V. Kavolio pranašystės, Vakarų modernioji civilizacija, paremta liberalia moraline kultūra, žlugs, jei nesugebės apsaugoti kitų tvarkų (ypač „meno kūrinio“) autentiškumo nuo dehumanizuojančio ir destruktyvaus „fabriko tvarkos“ įsigalėjimo.

Kraštutiniu „fabriko tvarkos“ pavyzdžiu galima būtų laikyti XX a. iškilusią totalitarinę žmonių pajungimo sistemą, tačiau net ir šis brutalios politikos precedentas iš esmės statytinas į vieną gretą su „liberalesnėmis“ moderniosios politikos formomis, kadangi paprastai visų jų pagrindinis tikslas yra tas pats – kaip sukurti kuo „efektyvesnę“ visuomenę. Tuo tarpu „privalomosios prigimties“ ar „spontaniškos tvarkos“ vaizdiniai šiuolaikinėje politikoje vaidina tik antrinę reikšmę arba – dar daugiau – pajungiami „griežtesnės fabriko tvarkos“ pateisinimo vardan. Tačiau pagrindine problema ir nūdienos socialinės anomijos priežastimi Vakaruose V. Kavolis laiko bendrosios meno kūrinio sampratos irimą (iš dalies dėl pačių menininkų kaltės). Šiuo atžvilgiu jis „kaltina“ šiais laikais paplitusias „populistines“ meno saviraiškos ideologines tendencijas, mėginančias įteigti, kad (1) visa, kas patiriama, yra lygiai verta išreikšti, o viskas, kas yra išreiškiama, yra „menas“; (2) svarbiausia yra „socialinė menininko misija“; o (3) meno kūrinio egzistavimą iš esmės nulemia „konceptualus“ jo kūrimo principų suformulavimas.

Nors šios tendencijos ir padarė tam tikrą „išlaisvinantį“ poveikį modernaus meno tėkmei, tačiau nepanašu, kad šiuolaikinis menas yra pajėgus sukelti tokius „stebuklinguosius“ proveržius, kurie prasklaidytų dėl „fabrikinės“ rutinos susidariusį „beprasmį chaosą“ ir tokiu būdu paskatintų deramą civilizacijos atsinaujinimą. Kaip bebūtų, V. Kavolis nepateikia galimų atsakymų, kaip spręsti šias šiuolaikinės Vakarų civilizacijos „prasmės problemas“.

Politinė tvarka šiandieninėje Lietuvoje

Lietuvai, esančiai tam tikroje civilizacijų sandūroje, per pastaruosius keletą dešimtmečių teko dalyvauti net poroje civilizacijos projektų, išdėstytų pagal skirtingą tvarkos struktūrą. Sovietiniu laikotarpiu besąlygiškai dominuojanti tvarka, be jokios abejonės, buvo „fabrikas“, o ją papildanti – „privalomos prigimties“ gamtos tvarka. Tačiau pastarosios tvarkos ideologiniai resursai buvo taip eksploatuojami, kad iš esmės vietoj jos netruko stoti „beprasmis chaosas“. Pastarasis netvarkos vaizdinys buvo vienas svarbesnių veiksnių, paskatinusių „sovietinę pertvarką“ (perestroika), o Lietuvai kartu suteikė unikalią galimybę išsilaisvinti iš laisvę gniaužiančio civilizacijos projekto. Būtent Sąjūdžiui apibūdinti geriausiai tinkanti „šventoji netvarka“ arba „stebuklingasis proveržis“, kuomet patikėta nepaprasta galimybe iš betvarkės sukurti tvarką. Kartu tai buvo proga įsilieti į kitos civilizacijos – Europos – kūrybos procesą.

Šiandien yra iškilusi nauja civilizacijos tvarka, nors nemažai daliai žmonių jos ligšiolinis vaizdinys išlieka „beprasmio chaoso“ pavidalu. Kaip bebūtų, po nepriklausomybės atgavimo ir liberalizacijos bei demokratizacijos reformų, Lietuvoje nusistovėjo „liberalaus“ fabriko politikos sprendimų gamyba ir įsitvirtino „spontaniškos“ arba atsitiktinių subjektų sutelktos visuomenės vaizdinys. Tokiu būdu atrodo, kad labiausiai šiandieniniam Lietuvos visuomeniniam ir politiniam kultūriniam gyvenimui trūksta „meninių“ sprendimų, „stebuklingųjų proveržių“ (spontaniška akcija dėl „Lietuvos“ kino teatro buvo maloni, bet nepakankama išimtis) ir „privalomosios prigimties“ pilietinės visuomenės suvokimo.

Tiesą sakant, problema, kad iki šiol tinkamai nesuvokiame savo „prigimtinės“ pareigos liberalios demokratijos sąlygomis aktyviai dalyvauti sprendžiant savo pačių ir šalies reikalus, būdinga visam pokomunistiniam regionui. Jis iki šiol neatsigavo nuo „represinio“ totalitarinio fabriko „privalomybės režimo“, ir nuoširdus aktyvus visuomeninis gyvenimas čia nėra populiarus. Bėda ta, kad „fabrikinė“ politinė sistema iš esmės nelabai tinka pilietinės pareigos tradicijos skatinimui, todėl vargu ar galima tikėtis, kad vien demokratinių rinkimų ir laisvosios rinkos pagalba pajėgsime atgaivinti prasmingos Lietuvos politinės tvarkos perspektyvą.

Galbūt kelią iš šios susiklosčiusios beprasmiškumą ir žmonių nusivylimą politika keliančios sociopolitinės ir kultūrinės situacijos galėtų pasiūlyti šalyje dar iki fabrikų ir pramonės laikų įsikūrusios ir iki šiol tebegyvuojančios pilietinės institucijos. Čia pirmiausia turiu omenyje Universitetą – nuo Viduramžių kartu su Vienuolynu buvusį bene pagrindinį kultūros, moralės ir išminties židinį. Gyvas ir veržlus Atgimęs Universitetas galėtų išties tapti reikalinga ir autoritetinga kultūrine institucija, pajėgia įkvėpti naujos prasmingos visuomeninio gyvenimo tvarkos Lietuvoje pojūtį. Tačiau tam pirmiausia reikėtų įveikti ir čia spėjusią įsikeroti „fabrikinę“ tvarką, bet kaip tai padaryti, jau kitų svarstymų tema.

                                                                                                 Liutauras Gudžinskas

—

V. Kavolio „netvarkų“ bei „gamtos“ ir „žmogiškųjų“ civilizacijos tvarkų paradigmos

Nr.	Paradigma	Patirtys	Pavyzdžiai
1.	„Stebuklingojo proveržio“ netvarka (kaita ir atsinaujinimas)	Tvarkos suardymas kaip vertės pasireiškimas; Meilė ir įkvėpimas; Ekstazė ir destrukcija	Šamanizmas, romantizmas, charizma, modernios revoliucijos mitologija
2.	„Beprasmio chaoso“ netvarka (stagnacijos grėsmė)	Prasmingos tvarkos nebuvimas ir neviltis; „geležinis narvas“ ir „negyva rutina“	„Chaotiškas metropolis“ vs. „kaimo idilė“; post-totalitarizmas; konsumerizmas
3.	„Privalomos prigimties“ gamtos tvarka (moralė)	Privalomas ar „teisėtas“ elgesys pagal keliamus tam tikrus prigimtinius reikalavimus; nieko nėra atsitiktinio, viskas atmintina; „dieviškoji valia“	Indijos „kastų sistema“, islamas, krikščionybė, prigimtinė teisė, moderniosios socialinės ideologijos (pvz., marksizmas, nacionalizmas)
4.	„Spontaniškos gamtos“ tvarka (natūralumas)	Natūralus atsitiktinumas – akstinas susikurti tvarkai; įvykiai, susidūrimai, kolizijos; nieko nėra išskirtinai atmintino; viskas – vienodai svarbu ar nesvarbu	Abstrakti, matematiškai pagrįsta modernaus mokslo tvarka; intuityviai suvokiamos tvarkos (pvz., daosizmas)
5.	Žmogiškoji „Fabriko tvarka“ (pragmatiškumas, efektyvumas)	Naudos siekimas. Žmogus – nuolat tobulinama žaliava; formulė „kas veiks kuo greičiausiai“; „efektyvumo medžioklė“	Magija, Piramidžių statybos, Utilitarizmas, Laisvoji rinka, Totalitarizmas, Modernioji biurokratija
6.	Žmogiškoji „Meno kūrinio tvarka“ (estetika)	Estetinis pasitenkinimas ir meistriškumo patyrimas. Emociškai patenkinanti tvarka, kurios keliamus reikalavimus atpažįsta ir jų laikosi tiek patys kūrėjai, tiek kiti žmonės.	Bendražmogiškų vertybių puoselėjimas per partikuliarių meninių tradicijų kūrybą. Totalitarizmo pavojus per „politikos estetizavimą“