Pamažu tampa aišku, kad jau nebe pavienės valstybės, o jų grupės arba regionai pradės vaidinti kertinį vaidmenį pasaulio politikoje. Santiago Salvador „Colour Hero
Šis Post Scriptum numeris yra skirtas diskusijai sienų, ribų ir skirčių tarptautiniuose santykiuose aptarimui ir diskusijai, ar šie barjerai, skiriantys tautas, valstybes, kultūras bei regionus, nyksta bėgant laikui ir vis labiau įsisiūbuojant globalizacijai, ar vis dėlto išlieka tokie pat stiprūs kaip ir praeityje. Norėtųsi šią diskusiją pakreipti truputį kita linkme ir surasti vidurio kelią tarp šių dviejų požiūrių.
Intuityviai atrodo, kad ribų nykimo proponentai yra teisūs. Visas pasaulis, o ypač regionas, kuriame gyvename, per pastaruosius dvidešimt penkerius metus atrodytų pasikeitė neatpažįstamai. Išnyko pagrindinė to meto pasaulį dalijusi skirtis tarp Rytų ir Vakarų, tarp kapitalizmo ir komunizmo, o ją pakeitusi riba tarp ES ir NVS nebėra tokia ryški, kadangi ją ne tik žymiai paprasčiau kirsti paprastam žmogui (Lietuvos – Baltarusijos pasienio ruože gyvenantys asmenys tą sugeba padaryti kokius triskart per dieną), bet kartu ji jau nebeįkūnija radikaliai skirtingų ekonominių sistemų, filosofijų bei požiūrių į pasaulį. Be to, ši pusė gali pateikti nenuginčijamų argumentų, jog dabar yra žymiai lengviau ne tik keliauti, bet ir bendrauti su žmonėmis iš kitur, kadangi dabar visas pasaulis rengiasi panašiai, klauso panašios muzikos bei žiūri tuos pačius filmus, tad daugelio anksčiau pasaulį charakterizavusių ribų tiesiog nebeliko.
Tačiau kita diskusijos pusė taipogi gali pateikti stiprių argumentų, kad pasaulį dalijančios ribos ne tik niekur nedingo, bet dar labiau sustiprėjo. Visų pirma, ši pusė teigia, kad tiek islamiškasis pasaulis, tiek Rytų Azija, atrodo, nepasiduoda šiam reiškiniui – šie regionai ne tik išlaikė savo tradicijas, savitą pažiūrį į etiką bei valstybių valdymą, bet ir siekia pateikti savo vystymosi modelį kaip alternatyvą vakarietiškam. Islamiškasis terorizmas ir greitas Kinijos augimas bei jos vykdoma ekonominė ekspansija puikiai parodo, kad tokiam požiūriui yra nemažai pagrindo.
Taigi, abu šie požiūriai yra kažkiek teisūs. Tačiau, labiau įsigilinus tiek į vienos, tiek į kitos grupės argumentus, paaiškėja, kad nesutarimas tarp jų yra labai paviršinis, o jos abi aprašo tą patį reiškinį, tik žiūri į jį iš skirtingų pozicijų. Kai kurios ribos tikrai nyksta, tačiau šis procesas vyksta daugiausia vieno regiono ribose. Europos valstybės ir Amerika pamažu darosi vis panašesnės vienos į kitas ir panašius procesus galima pamatyti kiekviename kontinente. Tuo pačiu metu ribos, skiriančios skirtingus regionus, vis labiau ryškėja ir aštrėja, kadangi būtent šios ribos išreiškia pagrindines ekonomines ir vertybines skirtis.
Surasti įrodymų tokiam požiūriui nėra sunku – statistika rodo, kad didesnė pusė visų prekių ir pinigų srautų sukasi regiono ribose, taigi vienam regionui priklausančios valstybės tampa vis labiau ekonomiškai susijusios, o ekonominiai ryšiai su už regiono ribų esančiomis valstybėmis yra žymiai silpnesni. Be to, tokio didelio masto tarpusavio priklausomybė regiono viduje kuria poreikį regiono valstybėms koordinuoti savo veiksmus ir, dažnu atveju, pasukti ekonominės integracijos keliu. Prasidėjusi ekonominė integracija atneša bent dalinę integraciją kitose srityse (tarkim sienų kirtimo palengvinimą), o tai dar labiau prisideda prie ribų nykimo regione ir skatina jo supanašėjimą.
Tokia į regiono vidų orientuota politika lemia tai, kad skirtys ir ribos regiono viduje nyksta, tačiau tuo pačiu metu atsiranda naujos ribos skiriančios vienus regionus nuo kitų. Ieškodamos principinių panašumų, kurie rištų regioną drauge, valstybės dažnai atsiriboja ir siekia save atitolinti nuo regionui nepriklausančių savo kaimynų. Trys Baltijos valstybės puikus to pavyzdys – nubrėžus Euro – Atlantinį užsienio politikos kursą, visose gyvenimo srityse imta išimtinai koncentruotis į aspektus, kurie daro mus europiečiais, ir stengiantis kuo greičiau atsikratyti visko, kas daro mus panašius į didžiąją kaimynę rytuose. Šis atvejis toli gražu ne vienintelis – regioninei integracijai pamažu įgaunat pagreitį Afrikoje, kontinento gyventojai pradėjo save priskirti anksčiau niekad neegzistavusioms „pietiečių“, „vakariečių“ ar „rytiečių“ kategorijoms, referuojančioms į pagrindinius Afrikoje veikiančius regioninius blokus SADC, ECOWAS ir COMESA. O Meksikai įstojus į NAFTA jos vadovai pradėjo į save referuoti kaip į Šiaurės, o ne Lotynų Amerikos šalį.
Kokios išvados? Visų pirma, po globalizacijos proponentų skelbiamu pasaulio supanašėjimu ir ribų nykimu dažnai slepiasi ne globalizacijos, o regionalizacijos pasekmės. Regionų valstybės tikrai darosi vis panašesnės viena į kitą ir tarp jų užsimezga vis glaudesni ekonominiai ir kultūriniai ryšiai. Tačiau, ribų ir skirtumų nykimas tikrai nėra globalus ir universalus reiškinys – pasaulyje atsiranda naujų, anksčiau neegzistavusių skirčių, o kai kurios senosios dar labiau aštrėja. Be to, pamažu tampa aišku, kad jau nebe pavienės valstybės, o jų grupės arba regionai pradės vaidinti kertinį vaidmenį pasaulio politikoje.